"Turbūt niekas nerizikuotų prognozuoti toliau nei penkerius metus į priekį, tačiau, šiaip ar taip, mūsų pareiga - paruošti vaikus gyventi tame pasaulyje. Ateities pasaulyje, apie kurį žinome tik tiek, kad jis nebus panašus į dabartinį", - sako Kenas Robinsonas, tarptautinis ekspertas iri strategas švietimo bei kūrybinio mąstymo srityse.
Technologijų ir ekonomikos pokyčiai vis spartėja. Iš 1957 metais sudaryto pirmojo 500 stambiausių korporacijų sąrašo ("Standard and Poor") 1997-aisiais buvo likę vos 74 kompanijos.O 2020 metais, ekspertų manymu, šį sąrašą 75 procentais sudarys kompanijos, kurių šiandien nežinome. Daugelis jų užsiims verslu, kuris šiandien neegzistuoja.
Epocha baigėsi - sistema liko
... Toji švietimo sistema, kurią šiandien atkakliai bandoma reformuoti visose industrinėse šalyse, buvo įdiegta 18 amžiaus pabaigoje - 19 amžiaus pradžioje, kad būtų patenkinti tos epochos (industrinės, kai 80 proc. darbo buvo daroma rankomis, o 20 proc. - protu) poreikiai. Epocha baigėsi.
Šiandien pasaulyje aktyviai sukasi verslai, susiję su intelektiniu darbu: įvairios meno formos, programų kūrimas, mokslas ir technologijos. Šiose srityse idėjos vertinamos labiausiai. Daugelis šalių jau ima suprasti, kad būsima jų ekonomikos gerovė priklauso nuo inovacijų srauto, todėl gebėjimas mąstyti kūrybiškai tampa svarbesnis už formalų išsilavinimą.
... Keistas paradoksas. Mes aiškiai suvokiame, kad viskas, ką žinome apie savo ateitį, yra tai, kad nieko apie ją nežinome. Išskyrus tai, kad ji nebus panaši į dabartį.
Visos bendrojo lavinimo reformos yra grindžiamos idėja, kad mes galime pasiruošti ateičiai tiesiog geriau darydami tai, ką darėme praeityje. Tik reikia pakelti standartus.
Žinoma, standartus reikia kelti - problema ne standartų kėlimas. Problema - standartizacija.
Standartizacija yra inovacijų priešas. Todėl, kad standartai gimdo baimės atmosferą ir verčia vengti rizikos. Vaikų individualumas neturi reikšmės, jie surūšiuojami pagal "gamybos datą".
Standartizacija - štai kas buvo švietimo sistemos pagrindas. Tokia ji liko ir šiandien.
7-8 dešimtmetyje mes tikėjome: jeigu gerai mokysies mokykloje, baigsi universitetą, gausi diplomą, tai galėsi rasti gerą darbą su geru uždarbiu ir būsi ramus iki gyvenimo galo. Tuomet ši istorija buvo tiesa, bet dabar - ne, ir vaikai tai žino.
Universitetus baigusių bedarbių gretos didėja. Taip, jie gali rasti darbą, bet jis neatitiks jų išsilavinimo. Ir tai ne jų problema. Tai tradicinio akademinio švietimo sistemos problema, diplomų infliacija.
K. Robinsonas įsitikinęs, jog visa tai prasidėjo dar 18 amžiaus viduryje, kai gimė bendrojo lavinimo idėja.
Kas dominuoja pamokų tvarkaraščiuose?
Jeigu pažvelgsime į tipišką mokyklos tvarkaraštį, išvysime daugiausiai tų disciplinų, kurios naudingos žiūrint iš ekonominio taško ( matematika, gamtos mokslai, žodžiu, tai, "ko gali prireikti gyvenime"), nors niekas gerai nežino, kokia bus ekonominė situacija netgi savaitės pabaigoje. Tuo tarpu kūrybiškumo ugdymo disciplinų arba visai atsisakoma, arba jos paverčiamos fakultatyvais.
... Jeigu paklaustumėte žmonių, kaip galima pritaikyti sąvaržėlę, daugelis jų pateiktų 15-20 variantų. Tik kai kurie sugalvotų 200 - vis pasitikslindami, ar gali toji sąvaržėlė siekti 200 metrų aukštį, būti guminė ir t. t. Kuo daugiau klausimų - tuo aukštesnis divergentinis mąstymas.
Divergencija (lot. divergentia - išsiskyrimas) - krypties, srauto šakojimasis) yra kūrybiškumo dalis, jo esmė - gebėjimas pamatyti daugybę vienos užduoties sprendimo būdų. Tai daugybė vienos temos interpretacijų.
Kas yra tokio mąstymo pagrindas? Vaizduotė. Įsivaizdavimas to, ko nėra, kas galėtų būti. Būtent vaizduotė iš esmės skiria mus nuo kitų gyvų būtybių. Daugelis gyvių dainuoja - bet jie nekuria nuostabių operų. Dauguma bėgioja - bet neorganizuoja olimpinių žaidynių.
Tarp skirtingo amžiaus vaikų atlikti testai parodė, kad kuo vaikas vyresnis, tuo mažesnis jo divergentiškumas. Nuo ikimokyklinukų 98 procentų jis krenta iki paauglių 10 proc., ir toliau vis mažėja. Vyresni nei 25 metų žmonės turi jo vos 2 proc. Išeina, kad neįkainojama dovana, kurią gavome iš gamtos, iššvaistoma. Užtat savo arsenale turime egzaminų laikymo, testų pildymo patirties ir klasikinių žinių rinkinį - tai, kas vadinasi išsilavinimu.
Hiperaktyvumo mitas
Vienas iš nerimą keliančių sindromų tarp mokyklinio amžiaus vaikų - vadinamasis dėmesio deficito sindromas ir hiperaktyvumas (ADHD).
Vaikai auga perkrautoje informacinėje aplinkoje, interneto ir sumaniųjų telefonų epochoje. O ko nori iš jų suaugusieji? Įgrūsti į tradicinio lavinimo rėmus ir nukreipti dėmesį į dalykus, kurie jiems atrodo nuobodūs.
Prisiminkime šeštąjį dešimtmetį, kai visiems vaikams paeiliui šalindavo tonziles. Tai buvo daroma tokia lengva ranka, su kokia dabar mokinukams išrašomi rimti vaistai, slopinantys jausmus ir pojūčius, kad būtų "sufokusuotas dėmesys į naudingus dalykus". Vaikai užmigdomi, užuot juos pažadinus, kad galėtų pažvelgti į save ir suprastų, kas jie tokie ir ko jie nori.
Hiperaktyvumas yra jeigu ne mitas, tai mažų mažiausiai smarkiai išpūsta istorija. Todėl, kad visuomenė, sekdama pasenusia švietimo metodika, kur viešpatauja praktinis protas, pamiršta apie kitą pasaulio suvokimo metodą - jutiminį, kai žmogus jaučia save čia ir dabar, kai įsitraukia į tai, ko mokosi, pasineria į dabartį, į patį gyvenimą. Mes turime mokyti kūrybiškumo lygiai taip pat, kaip mokome rašto.
Piešimo pamokoje mokytojas mergaitės paklausė: "Ką tu čia pieši?". Ši atsakė: "Piešiu Dievą." - "Bet niekas nežino, kaip atrodo Dievas." - "Po 10 minučių sužinos."
Vienintelis teisingas atsakymas
Iš pradžių vaikai nebijo padaryti klaidos. Žinoma, nuolat klysti - tai ne tas pats, kas būti labai kūrybiškam. Bet jeigu žmonės nebus pasiruošę klysti, jie niekada nesukurs nieko naujo ir originalaus. Augdami vaikai netenka savo neįkainojamo divergentiškumo, nes mokytojai jiems įteigia klaidos baimę.
Pedagogai dažniausiai sako, kad yra vienintelis teisingas atsakymas į klausimą. Ir draudžia žvilgčioti į draugo sąsiuvinį. Vaikai mokomi mąstyti vienumoje, nors didieji atradimai padaromi kooperuojantis su kitais.
Pikaso teigė, kad visi vaikai yra dailininkai, tačiau ne visi jais lieka, kol suauga.
Mes visi gimstame turėdami talentų, tačiau švietimo sistema juos uždusina. Todėl, kad joje koncentruojamasi į keletą akademinių disciplinų, matematika ir kiti mokslai dėstomi sausai, testai standartizuoti, o būtinybę mokytis dėl testų sąlygoja finansavimas.
Vaikai mokosi ne tų dalykų, kuriems turi gebėjimų, o tų privalomų, nes kažkada jie buvo perspektyvūs įsidarbinimo atžvilgiu. Šiandien mūsų vaikai mokosi šių dalykų, nes mūsų politikai galvoja, kad ateityje tai pravers ekonomikai.
Bet jeigu jūs paklausite verslininkų, beveik visi jie pasakys atvirkščiai. Jie pasakys, kad mokyklų abiturientai neturi polinkio į inovacijas, nemoka dirbti komandoje ir nesugeba efektyviai bendrauti.
Jonas Salkas (amerikiečių mokslininkas virusologas, išradęs vakciną nuo poliomielito. - Red. past.) kartą pasakė: "Jeigu visi vabzdžiai išnyks nuo žemės paviršiaus, po 50 metų gyvybės neliks. Jeigu visi žmonės išnyks, po 50 metų visos gyvybės formos Žemėje klestės."
Jis teisus. Ir vienintelė išeitis - branginti mūsų kūrybinių galių įvairovę.
Dosjė
Kenas Robinsonas gimė 1950 m. kovo 4 d. Liverpulyje (Anglija) septynių vaikų šeimoje. Tėvai - darbininkai Jamesas ir Ethel Robinsonai. Po nelaimingo atsitikimo darbe tėvą ištiko kvadriplegija (visų galūnių paralyžius).
Būdamas ketverių metų persirgo poliomielitu (vaikų infekcinis paralyžius).
1961-1963 m. lankė Liverpulio koleginę mokyklą, Wade Deacono vidurinę mokyklą, Češyro (Cheshire) mokyklą (1963-1968).
1968-1972 m. studijavo anglų kalbą ir dramą Lidso universitete.
1981 m. Londono universitete įgijo daktaro laipsnį.
1985-1989 m. vadovavo Menų mokyklų projektui (angl. The Arts in Schools Project).
1989-2001 m. buvo Meninio ugdymo katedros profesorius Vorviko (Warwick) universitete.
Švietimo, kūrybiškumo ir inovacijų skatinimo klausimais konsultavo JAV, Europos bei Azijos valstybių vyriausybes.
Vadovavo Nacionalinei švietimo ir ekonomikos komisijai Didžiosios Britanijos vyriausybėje.
Dirbo su kompanijomis iš sąrašo "Fortune 500", tarptautinėmis kultūrinėmis organizacijomis.
Vadovavo kuriant kūrybinės ir ekonominės raidos strategiją Šiaurės Airijai bendradarbiaudamas su švietimo ir kultūros ministrais.
Buvo vienas iš keturių tarptautinių patarėjų, pakviestų į Singapūrą realizuoti šios valstybės ketinimus tapti kūrybiniu Pietryčių Azijos centru.
Už nuopelnus karalienė Elžbieta II Keną Robinsoną pašventino į riterius.
Jo paskutinė, 10-oji, knyga "Pašaukimas: kaip atrasti tai, kam esate sukurti, ir gyventi savo stichijoje" buvo išversta į 21 kalbą ir tapo tarptautiniu bestseleriu.
Pagal sirkenrobinson.com; ted.com
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą