Juozas Gaižauskas, aktorius:
Pats esu dirbęs televizijoje - įvairaus pobūdžio laidose, įvairiuose kanaluose... Taip pat esu ir televizijos žiūrėtojas. Žinoma, kai per metus suvaidinu maždaug dviejuose šimtuose spektaklių, kai prisideda dar repeticijos, gastrolės, filmavimai, garsinimai bei kiti darbai, negaliu būti tuo tradiciniu televizoriaus žiūrėtoju - manasis "televizoriaus laikas" prasideda maždaug nuo dešimtos valandos vakaro ir trunka iki gilios nakties, mat esu pelėda. Bet esu nusipirkęs paslaugą, kuri man leidžia žiūrėti programas, neprisirišant prie transliacijos laiko. Todėl ką jau ką - bet filmus įsirašau visus. O ar juos visus pasižiūriu? Peržvelgęs sąrašą, pirmiausia pastebiu, kad pusė iš tų "filmų" tėra paprasčiausi serialai, kita pusė - prieš daugybę metų daugybę kartų matyti. Taigi tarp viso solidaus savaitės filmų paketo surandu vieną du filmus, kuriuos išties pasižiūriu.
Mano manymu, tai - nėra taip prastai. Daug liūdniau, kai lietuviški kanalai, rodydami kokį 2004 metų filmą, drįsta skelbti, kad tai - premjera. Negi jie nesupranta, kad taip jie nukelia save į akmens amžių. Kuo jie mus laiko? Tamsuoliais, kuriuos galima taip primityviai apgauti? Mes juk namuose turime kompiuterius, mums prieinama informacija, mes, galų gale, tuos filmus ir parsisiųsti galime, ir kino teatre pamatyti. Negi jie šito nesupranta?
Svarstau, gal jie orientuojasi į tą segmentą, kuriam kompiuteris neprieinamas? Bet tokių Lietuvoje yra vos trečdalis ir kasdien vis mažėja.
Kitas itin antipatiškas lietuviškų televizijų bruožas - nepadoriai ilgi reklaminiai blokai. Net palyginti su užsienio kanalais, nepadoriai ilgi ir nepadoriai per dažnai rodomi. Kadangi mano televizorius turi galimybę apskaičiuoti trukmes, tad tyčia patikrinau - valandą ir trisdešimt minučių trunkantis filmas lietuviškų televizijų eteryje transliuojamas dvi valandas ir penkiasdešimt minučių. Vadinasi, valandą ir dvidešimt minučių užima į tą filmą subrukta reklama. O jei viename filme tiek, įsivaizduojat kiek tokio tuščio, užgriozdinto eterio viename kanale susidaro per dieną, per mėnesį?
Gal televizijoms tai padeda sutaupyti pinigų, mažiau produkcijos perkant kasdieniam eteriui, tačiau žiūrintį televizorių žmogų tokie reklamos blokai psichologiškai išbalansuoja ir užuot prie ekrano pailsėjęs, žmogus nuo jo pakyla pavargęs, išūžta galva ir subjurusia nuotaika. Suprantu, kad reklama yra televizijų duona, bet netgi ne reklama užima pagrindinę tų blokų laiko dalį, o būsimųjų laidų anonsai, kurie apskritai tėra eterio šiukšlės - niekam nereikalingi kamšalai. Todėl negaliu atsidžiaugti turima galimybe reklamas prasukti - reklamdaviai tegu žino - nematau nė vienos eteryje rodomos reklamos, su piktdžiuga prasuku visas be išimties.
Dar kitas ne mažiau ligotas eterio segmentas - autorinės laidos. Pats esu kadaise dalyvavęs televizijos dainų konkurse, tačiau visi tie konkursai, šokių ar dainų dešimtukai, šou, diskusijų laidos, neva analitinės laidos jau pamažu tampa savo pačių parodijomis. Dalyvauja tie patys žmonės, norinčių vis sunkiau prisikviesti (jie ir man skambina kiekvieną sezoną), o laidų vedėjai sukuria tokį kontekstą, kad kitam vien dėl jo dalyvauti tokiuose projektuose praeina noras. Kažkodėl visuotinai televizijose manoma, kad laidos dramaturgija turi būti paremta dalyvių kiršinimu. O išties stebėti vedėjų, komisijos narių, dalyvių ir net publikos niautynes yra ne tik neįdomu, bet ir nemalonu. Lygiai kaip ir klausyti žurnalistės nuomonės išsakymo aktų, studijoje sėdint pasikviestiems pašnekovams, kuriems beveik neleidžiama prabilti. Gaila tų pasikviestų pašnekovų, ir tiek.
O dar tie vadinamieji "televizijos veidai"... Esama visuotinės mados tuos "televizijos veidus" daryti iš visiškai beverčių, neprofesionalių, nieko gyvenime nenuveikusių ir neketinančių nuveikti bulvarinių žmogeliukų. Dirbti televizijoje jie neturi nė menkiausio talento, bet užtat, kaip įprasta apie juos sakyti, jie "turi charizmą", o tai reiškia - geba diskutuoti apie tai, kodėl vyrams patinka merginos su didelėmis krūtimis. Mirčiau iš gėdos atsidūręs vienoje laidoje su tokiomis "charizmatiškomis asmenybėmis".
O pati pagrindinė problema televizijose - jų vadovybės nė nemėgina žvelgti į priekį, galvoja tik apie tai, kaip surinkti pinigų šiandien, o kad televizijų kokybė kasmet su dideliu pagreičiu čiuožia žemyn, kad kasmet vis mažiau žmonių Lietuvoje televizorių įsijungia - jiems nė motais.
Atvirai pasakysiu, kaip išspręsti televizijų problemas, ir aš nežinau, bet pirmiausia reikia bent jau imti jas spręsti - kažką judinti. Aš aplink save suburčiau jaunus kūrybingus žmones ir suteikčiau terpę įgyvendinti jiems savas iniciatyvas. Visos televizijos Lietuvoje turi ir po mažą antrinį kanaliuką. Kodėl jo neatidavus kūrybingo jaunimo dispozicijon? Na, gal ne viskas jiems seksis - tebūnie tas kanalas kaip poligonas, auginantis profesionalius kūrėjus, o ne "charizmatiškus" nevykėlius. Kažkodėl esu linkęs manyti, kad jaunimui atiduoti antriniai kanalai per keletą mėnesių nukonkuruotų pagrindinius.
Kitas dalykas, kurio būtinai imčiausi - sustabdyčiau tą nesveiką tarpusavio konkurenciją, tarp konkuruojančių televizijų vykdančią daugiau griaunamąją veiklą nei kuriamąją. Negi jie nesupranta, kad kenkdami vieni kitiems labiausiai jie kenkia bendrai televizijų kokybei?
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą