In Memoriam bičiuliui ir Mokytojui

Esu netekęs kelių draugų, bet būdamas beveik 50-ties supratau ir tai, ką reiškia, kada šiame pasaulyje tave palieka Mokytojas. Nes skaitant kitų žmonių mintis apie tai, tokia pabrėžtis atrodė tokia pat banali, tik pagarbesnė. Iš tikrųjų, supratus, kad tikras Mokytojas yra ir profesinio, ir dažnai gyvenimo stuburo ramstis, ir jam pasitraukus, tavęs daugiau niekas neberamstys – paslydus, parkritus, pasimetus – apima žvėriškas skausmas. Nors stauk.

Prieš kokias tris savaites apsisprendžiau aplankyti Niujorke aplankyti sergantį bičiulį Romą Sakadolskį. Ir nuo to laiko laksčiau it patrakęs ruošdamas jam lauktuvę: jo bendražygių, pažįstamų prašiau ne kompiuteriu, o ranka ant paprasto lapo popieriaus ar atviruko parašyti Romui palinkėjimą. Ketinau pabūti geros žinios paštininku.

O dabar sėdžiu tuos laiškus paskleidęs ant stalo ir imu neapkęsti savęs, kad nė vieno jų – šiltų, gražių, žmoniškų, už kažką dėkingų Romas jau nebeperskaitys. Du kartus savo gyvenime kažkaip gražiuoju ir piktuoju su vėžiais jis sugebėjo susitarti. Trečiasis buvo, matyt, nesukalbamas. Įsisėdėjęs. Romas ketvirtadienį išėjo Anapus, skaitydamas Remarque'o "All quiet on the western front" (liet. “Vakarų fronte nieko naujo”).

O aš gręžiu save, kad jis, dar būdamas šiapus nespėjo perskaityti: “Jei galėčiau, padaryčiau, kad būtum sveikas, todėl sveikatos stiprybės ir džiaugsmo”, ... “Esate geras žmogus, ačiū už viską, ką padarėte mums visiems”, ... “Be tavęs universitete dėstydami studentams vis ginčijamės, ar žurnalistai turi tik rinkti, nustatyti ir pranešti naujienas ar ir taisyti visuomenę, daryti ją ir pasaulį geresnį”, ...” Labai laukiame jūsų kartu su mūsų upeliu, kuris baigia iš ilgesio nusekti”. ... “Dėkoju už viską. Kur esu, kokia esu ir kokia dar būsiu yra ir Jūsų dėka”, ... “Dar kartą ačiū už rekomendaciją, prisidėjusią, kad atvirukas šiandien keliauja iš Stokholmo”. Iš Švedijos, Olandijos, Lietuvos, JAV, Japonijos...

Čia tik keli žmonės, laimingi pažinoję Romą. O kur dar dešimtys, šimtai studentų, klausęsi jo paskaitų – jei jie dar nežino, kad dėl to yra laimingi, sužinos kartu su žilais plaukais ant savo galvos. O tie šimtai, o gal tūkstančiai vietos šviesuolių, besirinkusių provincijos bibliotekose ir klausę jo pranešimų apie pilietinę Lietuvą. Kviestų nelaukti valdžios malonės, o jungtis, veikti, daryti paprastus, tačiau prasmingus darbus.

Viena kolegė, su kuria šią savaitę kalbėjomės ir apie Romą lyg tarp kitko tarstelėjo: esą senokai yra pastebėjusi tokį fenomeną, kad tokių skirtingų kartų žurnalistai Romą vadina savo mokytoju. Nuo penkiasdešimtmečių iki dvidešimtmečių. Nors formaliai jis dėstytojavo VU ir VDU vos keletą metų.

LRT žurnalistė Rita Miliūtė irgi sako neturėjusi geresnio Mokytojo. Ir man jis Mokytojas, iš kurio Atgimimo metu porą-trejetą mėnesių pasivažinėjęs po Lietuvą, kur jis užsukdavo į regionines redakcijas ir skaitė paskaitas, bendravo, ko gero, žurnalistiką supratau labiau nei universitete.

Uždegti žurnalistika jis mokėjo ir gyvenime dar nespėjusias susivokti pelytes, ir mus tada nors ir jaunus, pasipūtusius, tačiau vis dar žurnalistikos žąsinus, kurie dirbo laisvesnėje Sąjūdžio spaudoje. Ir vieni, ir kiti Romui galėjo būti tiesiog neįdomūs. Iš kiekvieno tokio susitikimo jis galėjo atsistoti, išeiti ir negaišti savo brangaus laiko, kurį dalino visiems savo visą likusį gyvenimą. Universitetuose, pilietinėse organizacijose, Civitas instituto vojažuose po Lietuvą ir buto palėpės terasoje.

O jis, pasišaipydamas iš mūsų žurnalistikos profesinės koncepcijos, esą esame “visuomenės sanitarai, ieškantys, randantys ir kariaujantys prieš blogį”, sugebėjo pakreipti mūsų entuziazmą kita kryptimi. Ieškoti tiesos, rasti ir pateikti įvairius požiūrius, įtariai vertinti kiekvieną faktą, tai, kas yra tik paviršiui ir nuolat tobulinti įgūdžius. Ir dabar, diena dienon, kada imu džiaugtis kažin ką atradęs, “išknisęs”, turiu geriausią būdą pasitikrinti. Aš Romo balsu paklausiu savęs: ar tu ieškai tiesos? O gal tiesiog džiaugiesi atradęs blizgutį, širdžiai mielą faktą, kuris ne neigia, o patvirtina tavo išankstines nuostatas, koncepcijas? Tačiau yra tik išgalvota problemos konstrukcija, kuri su tiesa neturi nieko bendra.

Nuolatinė žurnalisto akistata su sąžine (mano atveju – su Romo balsu), ko gero yra Romo Sakadolskio profesinė koncepcija. Priduriant principus ir kompetenciją. Anaiptol ne paprasta ar lengva, nes žurnalistika ir, beje, žiniasklaidos verslas reikalingi moralės ir tvirto stuburo.

Romai, tačiau ši koncepcija gyva! Ilsėkis ramybėje, bičiuli. O mes mėginsime veikti toliau.

Romas Sakadolskis (1949-2016)

R. Sakadolskis buvo žurnalistas, radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuvių redakcijos Vašingtone bendradarbis ir jos vadovas, Centrinio žinių skyriaus bendradarbis (1969–2004 m.).

Atvykęs į Lietuvą nuo 2006 iki 2012 metų dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektoriumi, 2012–2015 metais – Komunikacijos fakulteto dėstytoju. Paskutinius porą metų dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

1947-aisiais gimęs Vokietijoje, R. Sakadolskis su šeima persikėlė į JAV, baigė Merilendo universitetą.

Ketvirtadienį paskelbta, kad R. Sakadolskiui bus įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą. Šis apdovanojimas R. Sakadolskiui ir kitiems laureatams turėjo būti įteiktas kovo 30 dieną iškilmingame renginyje Panevėžyje.

Ekspertinė ir visuomeninė veikla:

• Santaros-Šviesos federacijos narys;

• Pilietinės visuomenės instituto valdybos narys;

• Piliečių santalkos tarybos narys;

• Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) tarybos narys 2006–2009 m.;

• Švietimo ir mokslo ministerijos darbo grupės informacinio raštingumo programai sudaryti narys (2005–2007 m.);

• A.P.P.L.E. (American Professional Partnership for Lithuanian Education) mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursų lektorius (1994, 1997, 1999m.);

• Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos narys (1977–1981 m.);

• Žurnalo „Pasaulio lietuvis“ redaktorius (1977–1979 m.);

• Lituanistikos seminaro komiteto narys (1975–1985 m.);

• Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso pirmininkas (1972 m.); sekretorius (1966 m.);

• JAV Lietuvių bendruomenės Tarybos narys (1969–1972 m.).

Narystė organizacijose:

• Amerikos žurnalistų draugijos (Society of Professional Journalists) narys;

• Žurnalistikos ir masinės komunikacijos švietimo draugijos (Association for Education in Journalism and Mass Communication) narys.