2019 m. balandžio 24 d. 01:03 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Kultūra  >  Kultūra

Kultūra

Edita Lubickaitė: "Leisdamasi į piligrimų kelią, plano neturėjau"

Edita Lubickaitė: "Leisdamasi į piligrimų kelią, plano neturėjau" nuotrauka, foto

© Asmeninio albumo nuotr.

"Supratau, kad atėjo metas: dabar arba niekada. Pasiėmiau dvi savaites atostogų, sėdau į lėktuvą ir be jokio specialaus pasiruošimo nusprendžiau įveikti pusę trasos, einančios per Portugaliją", - prisiminė Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro "Agila" vadovė Edita Lubickaitė, įveikusi pusę Šv. Jokūbo kelio trasos.

Pokalbio metu pašnekovė atskleidė, jog jos ir bendraminčių galvose bręsta idėja prisijungti prie Šv. Jokūbo žiedo, sukuriant maršrutą Kretinga - Klaipėda - Smiltynė - Nida. Tai esą taptų dar viena veikla, kuri pritrauktų ir turistų, ir šio krašto gyventojų.

"Dabar arba niekada"

Kaip ir kodėl pasiryžai keliauti pėsčiomis žymiuoju Šv. Jokūbo keliu?

Mane įvairiais kanalais vis pasiekdavo informacija apie Šv. Jokūbo kelią ir labai juo susidomėjau. Pernai taip pat buvau pakviesta prisijungti prie lietuvių entuziastų grupelės bandomajam žygiui vienu iš Camino Lituano kelių (trasų) (Camino Lituano - tai 500 kilometrų piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Šv. Jokūbo kelių tinklo. - Aut. past.). Nusprendžiau, kad kažkada priimsiu šį iššūkį ir įveiksiu Šv. Jokūbo kelio trasą per Prancūziją ar Portugaliją. Pavasarį supratau, kad atėjo metas: dabar arba niekada. Pasiėmiau dvi savaites atostogų, sėdau į lėktuvą ir be jokio specialaus pasiruošimo nusprendžiau įveikti pusę trasos, einančios per Portugaliją: nuo Porto miesto iki Santjago Ispanijoje. Porto katedroje gavau piligrimo pasą, į kurį kasdien kelionės metu tekdavo surinkti po du antspaudus. Kai pasiekiau Kompostelos Santjago katedrą, ten gavau sertifikatą, įrodantį, kad nuėjau pusę kelio. Kadangi galutinę stotelę priėjau anksčiau nei tikėjausi, dar nuėjau iki Finisterre - vadinamojo pasaulio krašto.

Žinoma, Kuršių nerija - tobula vieta vaikščioti, čia daug ir vaikštau. Skirtingu metų laiku atsiveria trapios aplinkos didingas ir magiškas grožis, kuris veikia kaip stiprus dvasinis ir fizinis įkvėpimas. Tačiau Šv. Jokūbo kelias patraukė ieškant atsakymų į tikėjimo, pasitikėjimo klausimus, norėjau išbandyti dar nežinomus kelius. Leisdamasi į piligrimų kelią, plano neturėjau - tik asmeninę intenciją, kuri buvo įgyvendinta. Tai man atskleidė laimės receptą bei maldos galingumą.

Kokį įveikei atstumą?

Apie 350 kilometrų. Kasdien vidutiniškai įveikdavau po 20 km. Porą dienų pavyko nupėdinti net 40 km. Ėjau tiek, kiek norėjosi, kiek nešė kojos ir vidinis nusiteikimas.

Turbūt pasiklysti ten sudėtinga?

Įmanoma, tačiau kelio ženklinimas labai aiškus. Reikia eiti ten, kur veda geltonos rodyklės arba kriauklės.

Minėjai, kad piligrimų keliu išėjai be specialaus pasiruošimo...

Tiesa, pernelyg daug nesiruošiau. Kelionės metu supratau, kad mums iš tiesų reikia labai mažai daiktų. O ir Šv. Jokūbo kelio infrastruktūra - labai išvystyta. Visada žinai, kad eidamas rasi maisto ir kur apsistoti. Dažniausiai nakvodavau nakvynės namuose, vadinamuosiuose savivaldybės alberguose, kuriuose gali apsistoti ir už šešis eurus.

Kas tau yra piligrimystė?

Man tai - maldos kelias, vedantis į artimesnį santykį su Dievu.

Kelionės metu turbūt susipažinai su įvairiais žmonėmis. Kas įprastai tampa piligrimais? Su kuo teko bendrauti?

Nors tarp piligrimų daugiausiai sutikau vokiečių, Šv. Jokūbo kelią pasiryžta eiti žmonės iš viso pasaulio. Sutikau keliautojų iš Kanados, Pietų Afrikos Respublikos, Australijos, Taivano, Rusijos, Argentinos, visos Europos. Žmonės eina po vieną, grupėmis, žygiuoja poros, norinčios susituokti ar kartu gyvenančios trisdešimt metų, eina ir turintys traumų žmonės, senjorai. Sutikau ir mamą su dukra, kuriai ne daugiau nei dešimt metų. Tuomet pamąsčiau, kaip puiku ten keliauti vaikams: po tokios kelionės jiems, matyt, nebereikia daug pasakoti apie gyvenimą (juokiasi. - Aut. past.). Profesijos: nuo komercijos direktorių iki europarlamentarų ar prostitučių. Visi jie atviri, kažko ieškantys ir, matyt, dėl to artimi. Kažkas yra pasakęs: "Kaip išeiti iš pragaro? Ogi atsikeli ir eini (juokiasi. - Aut. past.)!" Viskas labai paprasta.

Sakoma, jog yra žmonių, kurie gyvena Šv. Jokūbo kelyje: padirba porą savaičių ir eina vis nauju pasirinktu maršrutu, tuomet vėl padirba ir vėl išeina. Juk kelių yra begalė!

Piligrimų kelią pasirenka skirtingų tikslų ir intencijų vedami žmonės. Pavyzdžiui, mano sutiktos kelios brazilės į Portugaliją atskrido trims dienoms ir išėjo Šv. Jokūbo keliu. Sutikau ir nemažai jaunimo, kuris vakarais linksmindavosi. O viena mergina, kurios abi močiutės serga onkologinėmis ligomis, eidama turėjo intenciją už jas abi pasimelsti.

Per Neringą - piligrimų kelias?

Kiek žinau, Neringa turi ketinimų tapti Camino Lituano piligrimų kelio dalimi.

Kurgi kitur, jei ne per Kuršių neriją, turėtų nusidriekti piligrimų kelias?

Lietuvos teritoriją kerta tarptautiniai Šv. Jokūbo keliai - Žemaitijos / Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus, visas šv. apaštalo Jokūbo šventoves, kurių Lietuvoje yra vienuolika, jungia Lietuvos vidaus kelias - Šv. Jokūbo žiedas.

Ir nors šiuo metu Neringa nėra Šv. Jokūbo kelio sertifikuotame žemėlapyje, yra minčių prisijungti prie Šv. Jokūbo žiedo, sukuriant maršrutą Kretinga - Klaipėda - Smiltynė - Nida, iš jos persikeliant per Kuršių marias į kitą krantą.

Kokią naudą piligrimų kelias suteiktų Neringai?

Galėtų būti nauda, aktyvinant turizmą, didinant vietovės žinomumą tarptautiniame kontekste. Kuriant piligrimų kelią, kuriama ir ištisa infrastruktūra, jungianti privatų vietinį verslą, kultūros, meno objektus.

Ar tiki, kad piligrimų kelias Neringoje taip pat pritrauktų srautus žmonių, užsieniečių?

Be abejo. Jau dabar žmonės mėgsta žygius pėsčiomis po Kuršių neriją. Manau, kad piligrimų kelias būtų labai patraukli veikla.

Kelionės metu sutiktų žmonių klausiau, ar jie eitų Camino Lituano. Daugelis pripažino nė nežinantys, kur ta Lietuva, tačiau, sužinoję apie pas mus besidriekiantį piligrimų kelią, labai susidomėjo.

Tobula vieta kūrėjams

Pati gyveni ir dirbi Neringoje. Ar būdama ten nesijauti atskirta nuo civilizacijos?

Tenka pripažinti, jog pradžioje, kai į darbą "Agiloje" tekdavo kiekvieną dieną važinėti iš Klaipėdos, persikeliant keltu į Smiltynę, manyje įsijungdavo nemalonus darbinis režimas, o po darbo norėdavosi kuo greičiau grįžti į Klaipėdą, kaip į savo poilsio zoną, tačiau su laiku jausena pasikeitė - praleidus ten daugiau laiko, labiau pažinau Kuršių nerijos grožį ir unikalumą.

Manau, kad buvimas šioje aplinkoje yra dovana, kurią priimti reikėtų su didele atsakomybe, noru saugoti, turint tikslą nepakenkti. Tai tobula aplinka kuriančiam žmogui, kūrybinei energijai generuoti.

Kūrėjui tereikia čia atvykti ir kurti, o miestui sudaryti sąlygas jį priimti įrengiant tinkamą infrastruktūrą. Į tai ir yra šiuo metu kreipiamas ir miesto valdžios dėmesys, dedamos pastangos realizuoti infrastruktūros objektus.

Kartu ir su "Agilos" pastato naujuoju projektu planuojama įkurti scenos meno rezidencijas. Žinoma, būtų naivu tikėtis, o ir net nereikėtų galvoti, jog Nidoje įkurtas teatras veiktų apskritus metus ir kas į jo spektaklius plūste plūstų žmonės iš viso pasaulio.

Tačiau atvykti kurti, semtis įkvėpimo, kaupti kūrybines jėgas čia galima visus metus: ir žiemą, ir vasarą.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Kultūra

Leidykla „Briedis“ pristato Mindaugo Milinio knygą „Afganistano mėsmalė 1979–1989“. Prieš 40 metų,...

M. Milinis. Afganistano mėsmalė 1979–1989 nuotrauka, foto

Klaipėdos centre, „Rūtų“ galerijoje, atidaryta skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo paroda „Reminiscensijos“ netikėtu kampu...

Skulptoriaus Klaudijaus Pūdymo koliažai nuotrauka, foto

Minint Kultūros dieną jau tradiciškai kultūra į visus „rūmus ir lūšnas“ pirmadienio...

Priekulėje įteikta 9-oji E. Vicherto vardo premija nuotrauka, foto

Kultūros ministerijos konkursą eiti Žemaičių muziejaus „Alka“ direktoriaus pareigas laimėjo Eva Stonkevičienė, Telšių...

Žemaičių muziejui „Alka“ vadovaus Eva Stonkevičienė nuotrauka, foto

„Žalgirio“ vyrai namuose krito prieš „Fenerbahce“ nuotrauka, foto

Sportas, Kaune buvo labai karšta, tačiau „Žalgirio“ krepšininkai trečiose Eurolygos ketvirtfinalio serijos...

"Neptūno" kelyje - įsibėgėjęs "Juventus" nuotrauka, foto

Sportas, Poryt 19 val. Klaipėdos "Neptūnas" savo žiūrovų akivaizdoje, "Švyturio" arenoje, kils į...

Klaipėdos stalo tenisininkėms - bronza nuotrauka, foto

Sportas, VILNIUJE vykusiame finaliniame Lietuvos stalo teniso aukščiausios lygos moterų komandiniame čempionato etape...

Atkurta krovininė laivyba Nemunu nuotrauka, foto

Ūkis, Antradienį į tarptautinį Marvelės uostą Kaune krovininė barža atplukdė pirmąjį atkurtos nepriklausomybės...

Sportas, Paskelbta prieš 6 val.

Sportas, Paskelbta prieš 6 val.

Ūkis, Paskelbta prieš 7 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...