Dainų šventė - vienijanti ir jungianti dainavimo šventybė

Muzikologei Dainų šventė pirmiausia asocijuojasi su šventumu, kuris dėl dainavimo kartu užgauna kasdienybėje nepaliečiamas stygas. R. Vildžiūnienė neatsimena savo pirmosios Dainų šventės, į kurią tėvai ją nusivedė penkerių metų, bet tą prisiminimą saugo jos turima nuotrauka.

"Prisimenu tą Dainų šventę, kai dainavau muzikos mokyklos chore. Kaip folkloro kolektyvo vadovė į Dainų šventę pradėjau vykti tik pastaruosius kelerius metus.

Kai su studentais turėjau ansamblius, jie visi priklausė chorams, šokių grupėms ir koncertuodavo su savo studijomis, todėl su jais Dainų šventėje dalyvauti negalėjau.

Su Priekulės meno ir kultūros centro folkloro ansambliu „Vėlingys“, su kuriuo dirbu jau trylikti metai, mes važiuosime į trečiąją Dainų šventę.

Folkloro ansamblio dalyviams, kurie yra garbaus amžiaus, tiek Dainų šventė, tiek jos šimtmetis yra didelė vertybė. Tai ne prestižo ar įvertinimo reikalas, bet emocinis turtas.

Ir man, kaip muzikologei, Dainų šventės šimtmetis yra labai brangus, primenantis tos šventės ištakas, tuos pasišventusius žmones, kurie pradėjo ir įgyvendino šitą tradiciją. Tai yra labai gražu, tas, kas jungia", - teigė R. Vildžiūnienė.

Folkloro ansamblio vadovė dalinosi, kad nors dainuojamoji tradicija sparčiai nyksta, žmogus nedainuoti negali.

„Nedainuoti - tiesiog neįmanoma. Paukščiai gieda ryte ir vakare. Visa gamta dar gražiai šoka ir čiulba. O ką žmogus? “Pasamdysiu, tegul mane palinksmina" - tai nėra tinkamas kelias.

Mano, kaip vadovės, tikslas buvo su ansambliečiais paruošti nelengvą programą. O kiekviena nelengva programa reiškia, kad žmogaus ausis, siela turi priprasti prie tokių negirdėtų, nuėjusių visai į istorinę atmintį melodijų.

Repertuaras yra didžiulis, skirtingų regionų. Smagiausia jo dalis - aukštaitiškos daugiabalsės dainos, kurias kompozitoriai daugiausia harmonizuodavo. Ir mums visa tai yra labai priimtina.

O kai tu krenti į Mažąją Lietuvą, į vienbalsiškumą, kuris apskritai yra mažai net kompozitorių liestas turtas, pasiruošimo procesas tampa sudėtingas.

Ten yra visokie netikėti derminiai melodiniai vingiai, tokie absoliučiai neįprasti posūkiai ir tik vienas balsas. Man yra džiugu, kad mes visgi įdainavome ir įsidainavome", - sakė R. Vildžiūnienė.

Folkloro ansamblio vadovė žino, kad jokios publikos su folkloru nei sužavėsi, nei nustebinsi, nei patrauksi, nes jis skirtas ne publikai, o patiems folkloro atlikėjams.

„Tai ne tas žanras, kur aš padainuoju, o tu klausaisi ir man paploji. Ne, mes visi kartu už vieno stalo dainuojame, derinamės, jaučiame vienas kitą.

Man gaila publikos, kuri turi klausytis tos pačios dainuojamos melodijos, einančios per trisdešimt posmelių“, - sakė R. Vildžiūnienė.

Dainų šventės Folkloro diena vyks liepos 2 dieną Bernardinų sode, Pilių teritorijoje, Katedros aikštėje, kitose Vilniaus vietose, kur geriausi folkloro dainininkai, muzikantai, pasakotojai, tautodailės tradicinių amatų meistrai, kiti etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo tradicijų puoselėtojai atskleis savo kraštų paveldo prasmes ir grožį.