Salomėja Arutiunian: žydinti ant akmens

Salomėja Arutiunian: žydinti ant akmens

Tikrai taip. Mano veiklos tikslas nėra pinigai. Verslas man - saviraiškos priemonė. Priemonė nugalėti iššūkius. Galimybė būti nuo niekieno nepriklausomai. Daryti gerus darbus. Jaustis reikalingai.

Džiaugiuosi, kad šis darbas tapo mano gyvenimo būdu. Esu laiminga, nes neskaičiuoju darbo valandų.

Vis dėlto esate didelę patirtį sukaupusi verslininkė. Negi jūsų nevilioja patogesnis gyvenimas?

Žmonės skirtingi. Vieniems atostogos prie ežero kaime - rojus, o kitam ir kruizas keltu "Queen Mary 2" didelio įspūdžio nepalieka.

Jaunų žmonių akys nori visko ir dukart daugiau - jie kitaip mato. Jų kitokie prioritetai, aš juos suprantu.

O aš jau patyriau pinigų skonį, žinau jų vertę. Aplankiau nemažai egzotinių kraštų - Kretą, Maljorką, Indiją, Australiją, Kanarų, Bahamų salas... Todėl mano vertybės jau kitokios.

Kokios?

Šįryt pabundu ir matau pro langą, kaip po mano gėlyną vaikšto gandras. Jokie brangūs batai nepradžiugins manęs labiau už šitą vaizdą.

Aš mėgstu keliauti, bet man jau visiškai nerūpi, ar įdegiau pakankamai, kad kiti suprastų, jog lankiausi kurorte.

Dabar didžiausia vertybė man - ramybė. Visam pasauliui reikia ramybės. Aplink tiek daug emocijas skleidžiančių žmonių! Gyvenu tarp jų, tačiau visada stengiuosi vengti net ir mažiausių konfliktų.

Jūsų parduotuvėse apsilanko įvairiausių žmonių...

Taip. Kartais jaučiuosi lyg dvasininkė, kuriai tenka klausytis išpažinčių. Kartą pardaviau vienos močiutės lakinius batelius, kuriuos ji laikė sandėliuke 30 metų. Ką mačiau jos akyse - nepapasakosi ir neaprašysi.

Aš nesakau, kad nenoriu uždirbti. Tai būtų juokinga. Pinigai yra geras dalykas. Bet ne svarbiausias. Aš dabar daugiau laiko skiriu ne pinigams, o žmonėms. Negali turėti visko.

Kaip ryžotės imtis naujo verslo prieš metus, per pačią krizę?

Taip, dauguma sakė, jog darau kvailystę, protino: "Ką sau galvoji - visi užsidaro, o tu atsidarai!"

Riziką jaučiau. Tačiau tai nebuvo visiškai nepamatuota rizika: komiso parduotuvių Klaipėdoje tuomet nebuvo, žinojau, kad pradėsiu viena pirmųjų; spėjau, jog sunkmečiu atsiras sendaikčių pirkėjų bei pardavėjų.

Be to, rizikuoti man visada buvo įdomu.

Tai kaipgi sekasi verslas?

Tai sunkus verslas. Įsivaizduokite: atneša žmogus 20 metų spintoje kabėjusį kandžių sukapotą švarką, kuris jam atrodo vertingas, naujas, nes mažai dėvėtas. Reikia daug kantrybės išaiškinti, kad galimybė parduoti brangiai nėra didelė. Tai padaryti reikia neįžeidžiant.

Sunkiausia ir skaudžiausia - kad viską "suvalgo" mokesčiai.

Uždirbate tik duonai ar ir sviestui užtenka?

Duonai užsidirbu, o daug sviesto valgyti nesveika.

Duktė jau suaugusi, savarankiška, o man daug nereikia. Vištos padeda kiaušinių. Apskritai maistui neteikiu daug reikšmės.

Jūs visada buvote darbdavė ar teko ragauti ir samdinio dalios?

Didžiąją savo gyvenimo dalį kartu su vyru užsiėmėme visuomeniniu maitinimu, tad aš visada buvau darbdavė. Bet kartą, maždaug prieš penkerius metus, sesuo mane sugundė atvykti dirbti į Airiją. Aš azartiška, sprendimus priimu greitai, tad ilgai nesvarsčiau.

Išvykau, įsidarbinau fasuotoja džiovintų vaisių ir riešutų fabrike. Ir ką? Galva tuščia, niekas tau smegenų nesuka. Užsidirbi pakankamai, maistas pigus, žodžiu, gyvenimas - liuks! Pragyvenau Airijoje dvejus metus, nusipirkau mašiną...

Kodėl grįžote?

Todėl, kad ilgainiui visa tai ėmė slėgti. Pajutau, kad tarnaudama "varžteliu" degraduoju, negaliu savęs išreikšti. Noriu pati prisiimti atsakomybę, pati viską planuoti.

Susikroviau lagaminėlį ir grįžau namo.

Ar turite į ką atsiremti? Turiu galvoje stiprius vyro pečius.

Esu išsituokusi.

Kai kurie žmonės mano, kad moteris be vyro prapuls. Aš, pavyzdžiui, namą pati pasistačiau. Viena rūpinausi statybų darbais. Atsisėdau ant kelmelio, išsirinkau vietą. Birželį pradėjau - lapkritį baigiau.

Dabar gyvenu užmiestyje. Turiu gaidį, vištų, katiną, šunį, ožką, triušių...

Sprendžiant iš jūsų pavardės, buvęs vyras - armėnas?

Taip. Myliu šios tautos žmones, nieko blogo negalėčiau apie juos pasakyti. Kaip ir apie savo vyrą. Kartu nugyvenome 25 metus.

Tarp mūsų atsirado trintis. Galbūt todėl, kad visą gyvenimą dirbom kartu.

Nemiga, depresija, nerimas dėl antsvorio... Tokio pobūdžio rūpesčiai jums svetimi?

Nežinau, kas yra depresija. Visada esu pozityviai nusiteikusi - ir rudenį, ir pavasarį. Neįtelpu į drabužį - kalta ne aš, o drabužis! Raukšlės? Aš neturiu laiko jų apžiūrinėti.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder