Praeityje žinomas radijo laidų vedėjas pasirinko kunigo kelią

(3)

Tikriausiai ne vienam išgirdus Neilo Čijunsko vardą ir pavardę kaipmat kyla asociacijos su radijo stotimi „Laluna“, kur jis jaunystėje ilgus metus leido linksmindamas savo klausytojus. Mažiau jį pažįstantiems buvo šiokia tokia nuostaba pastaruoju metu išvydus Neilą vilkint sutaną ir sakant pamokslus bažnyčioje.

„Mano kelias iki kunigystės prasidėjo dar dirbant “Lalunoje„. Taip, jis buvo ilgas ir tęsėsi kone 23 metus. Bet tai yra mano kelias“, - sako dabar jau kone pusantrų metų Priekulės evangelikų liuteronų parapijos klebonas N. Čijunskas.

Dar tikriausiai ne vienam, išgirdusiam „Neilas Čijunskas“, automatiškai norisi ištarti „Ko širdelė geidžia“, regis, taip vadinosi radijo stotyje „Laluna“ jūsų vesta laida.

Taip, nors vedžiau ir kitas laidas, tai buvo pagrindinė laida, kurią vedžiau dirbdamas radijo stotyje „Laluna“. Aš į radiją atėjau dirbti dar visai jaunas - 1996-aisiais ir dirbau joje iki 2007-ųjų.

Įsivaizduoju, kad tuo metu galėjote ir sužvaigždėti...

Radijo laidų vedėjai nėra tokie žinomi kaip, pavyzdžiui, televizijos laidų vedėjai ar aktoriai. Juk jie nėra matomi, tad ir gatvėje paprastai niekas neatpažįsta. Kartais identifikuodavo nebent atpažinę balsą arba išgirdę vardą. Tiesa, kartais vesdavome tiesiogines transliacijas ne studijoje, o viešose vietose, pavyzdžiui, Teatro aikštėje. Tuomet tapdavome šiek tiek labiau matomi, bet tikrai niekas gatvėje už skverno nestvėrė ir autografo neprašė (juokiasi). Reti buvo tokie atvejai, nebent per kokius renginius. Radijo laidų vedėjas yra labiau intymus draugas, esantis kažkur šalia.

Jei teisingai suskaičiavau, radijuje išdirbote gana ilgai - 11 metų. Panašu, kad ši kėdė jums tiko ir patiko.

Kodėl radijas iki šiol gyvuoja? Mano manymu, todėl, kad jis yra tarsi jausmas. Taip - radiją reikia pajausti. O radijo laidų vedėjai yra kaip jūreiviai - vieną kartą juo tapęs lieki šios profesijos atstovu visam gyvenimui. Radijas tavo širdyje gyvena visą gyvenimą.

Kadangi praėjo labai daug laiko, man dabar jau sunku atsiminti tuos jausmus ir emocijas, kurias aš išgyvenau dirbdamas laidų vedėju, bet žinau viena - jaunystėje tai buvo tiesiog puiki proga save realizuoti.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

O kas nutiko, kad palikote radiją?

Tiesiog ateina laikas, kai reikia užleisti vietą jaunimui. Žinote, šeima, kiti reikalai, projektai, norėjosi kažkur kitur save išbandyti... Ne, tikrai nebuvo kokio nors sukrėtimo ar skausmingo įvykio. Tiesiog pribrendo reikalas ir pakeičiau veiklą.

Įdomu, į kokius vandenis nėrėte po to?

Viskas labai žemiška - daugiausia dirbau su vadyba ir pardavimais susijusiose veiklose. Smagu buvo patirti, ką reiškia laisvi savaitgaliai ir vakarai, nes radijuje dirbau vakarais, o ir savaitgaliai būdavo užimti. Norėjosi ir pačiam pajausti tą tikro gyvenimo skonį, o ne tik bandyti paprieskoniauti jį kitiems.

Manau, ne vienam buvo siurprizas, kai pastaraisiais metais išvydo socialiniuose tinkluose jūsų įrašus, kur Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje sakote pamokslą. Papasakokite, koks buvo jūsų kelias į kunigystę.

Viskas prasidėjo dar „Lalunos“ laikais, kai 2000-aisiais Klaipėdos universitete pradėjau studijuoti Evangeliškąją teologiją. Nežinau, kodėl aš pasirinkau būtent šią specialybę, greičiausiai toks buvo vedimas. Taigi mano kelias iki kunigystės užsitęsė gana ilgai - kone 23 metus. Gilinausi į mokslus, į Bibliją, į Dievo žodį ir pamažu visa tai išsivystė į tarnystę. Tie kolegos, kurie žinojo, kad esu baigęs Evangeliškosios teologijos studijas, pamažu pradėjo raginti imtis ir darbo. Iš pradžių įšventino diakonu, o po poros metų Priekulės parapija mane pašaukė. Nuo katalikų bažnyčios mes skiriamės tuo, kad kunigas ne skiriamas, o parapija jį turi pašaukti. Tad, sulaukęs šio pašaukimo, Konsistorijoje išlaikiau egzaminą ir 2023-iaisiais per Tris karalius buvau įšventintas į kunigus. Beveik jau pusantrų metų esu Priekulės evangelikų liuteronų parapijos klebonas.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Ar dabar tai yra vienintelė jūsų veikla?

Iš kunigystės būtų labai sunku išgyventi šioje žemėje. Mūsų parapijos yra nedidelės. Kunigystei skiriu sekmadienius, o darbo dienomis turiu ir kitą veiklą - dirbu daugiabučių administravimo sferoje. Daugelis liuteronų evangelikų kunigų yra dirbantys kitus darbus, tai normali praktika.

Tokia pati kaip ir turėti šeimą. Jūs turite gražią šeimą, esate dviejų vaikų tėtis. Visgi įdomu, kaip šią naujieną, kad būsite kunigu, priėmė jūsų šeima?

Jaučiu savo šeimos palaikymą. Žmona dažnai važiuoja su manimi į bažnyčią ir prisideda prie tarnystės. Man tai labai svarbu - jausti, kad šiame kelyje esu ne vienas.

O kokių reakcijų sulaukėte iš aplinkinių, kurie galbūt nežinojo tokių jūsų planų?

Kai kuriems galbūt ir buvo šiokios tokios nuostabos, bet artimesni draugai nenustebo. Tai nebuvo tarsi žaibas iš giedro dangaus, daugelis žinojo apie šį mano kelią.

Kas jums labiausiai patinka kunigystėje?

Labiausiai patinka bendravimas su žmonėmis, kad galiu jiems patarnauti ir būti sykiu ne tik per džiaugsmingas bet ir liūdnas akimirkas. Juk į bažnyčią ir pas Dievą dažniausiai mes bėgame, kai mums skauda. Kaip vaikas bėga pas tėvus, kai prispaudžia gyvenimas ir patiria kokius nors sukrėtimus.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Kiekvienas turi asmeninį santykį su Dievu ir tikėjimu. Ką tikėjimo dovana reiškia jums?

Man tai yra tarnystė ir dalijimasis. Jei mes galvojame, kad tikėjimo dovana yra asmeninė, mes ją tarsi privatizuojame, o iš tikrųjų tikėjimas juk yra ne apie tai. Tikėjimas yra apie dalijimąsi. Kai tu kažką gauni, tu dovanoji. O kad gautum kažką, pirmiausia turi duoti. Kas daugiau duoda, tas daugiau gauna. Aš kalbu ne vien apie materialius dalykus, o ir apie dvasinius.

Ar radijo laidų vedėjo patirtis praverčia ir dabartinėje tarnystėje?

Žinoma, juk kalbėjimas vis tiek lieka kalbėjimu, nors turinys ir kitas. Tik tiek, kad radijuje kalbėdavau į mikrofoną ir nežinojau, kas manęs klauso, o bažnyčioje kalbu savo parapijiečiams, matau jų akis. Tiesa, profesinė radijo patirtis man dabar mažumėlę ir trukdo. Mano kaip kunigo išskirtinis bruožas, kad kalbu truputėlį greičiau nei kiti kunigai. Radijuje mus taip mokė, kad visą mintį reikia sutalpinti į dvi minutes, o pamokslaujant taip tikrai neišeina, nes reikia išaiškinti Dievo žodį, padėti suprasti tikintiesiems, kokie lobiai jame slypi. Kiekvienas randame Dievo žodyje kažką savo.

Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Ar yra kokia Šventojo Rašto ištrauka, kuri jus lydi gyvenime?

Greičiausiai 23-ioji psalmė „Viešpats mano ganytojas“. Joje, be kita ko, sakoma: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo Ganytojo lazda ir vėzdas apgins mane...“ Man tai padrąsinanti psalmė.

Šventasis Raštas kupinas išminties. Atrodytų, kiekvieną eilutę ištraukęs galėtum prisitaikyti sau. Bet kartais tai padaro meškos paslaugą, nes mes žvelgiame į kiekvieną eilutę per žmogaus prizmę, galvojame, kad būtent ši vieta kalba konkrečiai mums. O iš tikrųjų skaitydamas Šventąjį Raštą, tu turi turėti omenyje jį visą. Jis yra nedalomas ir kalba apie Dievo meilę žmogui.

Artėja Velykos - ko palinkėsite savo parapijiečiams ir visiems tikintiesiems?

Sekmadienio pamokslas bus iš Evangelijos pagal Morkų, kai moterys ėjo patepti Kristaus, kuris jau buvo prisikėlęs, bet jos to nežinojo. Jos galvojo tik apie vieną dalyką - kas joms nuris akmenį nuo olos...

Norėčiau mums visiems palinkėti nuo savo kapų nuristi tuos akmenis ir kuo daugiau dalintis gerumu, meile, paguoda vienas kitam ir visokeriopu palaikymu. Nelaikykime akmens ant savo širdies.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder