Su bendraklasiais jau nebesusitinkame. Iš pradžių buvo kažkiek susitikimų, o paskui jų neliko. Gal dėl geografinio atstumo. Baigiau mokyklą Radviliškio rajone, Baisiogaloje, o paskui atsidūriau Vilniuje, Klaipėdoje, vėl Vilniuje. Paskutinį klasės susitikimą organizavau kokiais 2008-aisiais Kintuose prie Minijos, prie tvenkinių, būdamas Europos Parlamento nariu. Paskui šešiolika metų niekas nieko neorganizavo. Draugų, išlikusių iš mokyklos laikų, neturiu. Su kai kuriais feisbuke susirašome, pasisveikiname su gimtadieniais.
O su studijų draugais, Vilniaus universitete studijavusiais geografiją, su grupiokais susitinkame. Iš mano 28 grupiokų Vilniuje gyvena 18, bet pusę visų susitikimų organizavau aš, nors gyvenau Klaipėdoje ir kitur, bet ne Vilniuje. Dar grupiokus Europos Parlamento laikais nusivežiau į Strasbūrą, į Prancūziją. Esu organizavęs susitikimą kaimo sodyboje prie Vilniaus. Vilniečiai neorganizuoja, tingi, nes reikia įdėti darbo. Aš irgi nebeorganizuoju, man atsibodo tai daryti. Jokio piktumo dėl to neturiu, tiesiog konstatuoju, kaip yra.
Geriausi mano draugai yra iš visai kitų sferų. Tarp jų, deja, nėra nei grupiokų, nei klasiokų. Kažkada Briuselyje būdamas organizavau draugų kelionę. Mano patarėja sakė maniusi, kad mano draugai turės žinomas pavardes, stebėjosi, kad jų pavardės jai nežinomos. Žmonės galvoja, kad jeigu tu eini tam tikras pareigas, tai ir tavo draugai turi būti žinomi visuomenei.
Kai susitikome su klasės draugais, buvo labai smagu, bet tai buvo jau seniai. Po aštuonių klasių mane mama perkėlė iš tuometinės K. Donelaičio mokyklos į pedagoginę mokyklą. Tai buvo tuo metu, kai labiausiai užsimezga jaunystės ryšiai. Bet su dviem mylimomis klasiokėmis mes bendraujame iki šiol. Ką tik su viena iš jų pakalbėjau. Paskambino po kokių metų, pusvalandį šnekėjome.
O su studijų draugais labai draugaujame visą gyvenimą. Iš kurso su manim kartu dirba tik Rimas Balsys. Mus vienija folklorinio ansamblio „Vorusnė“ branduolys, bet ir su visais kitais kursiokais bendraujame. Susitinki, pasirodo, visi taip pat mąsto, taip pat vertina gyvenimą su jaunatvišku nuoširdumu ir maksimalizmu.
Buvusios konservatorijos fakultetuose, kai mes mokėmės, buvo ypatinga atmosfera. Penkerius metus tai buvo šviesos srautas visomis prasmėmis - ir draugystės, ir studijų, ir asmenybių tapsmo - ko tik nori. Ta šviesa ir lydi mums visus visą gyvenimą. Didžioji dalis kurso esame gyvenimo draugai. Su kai kuriais rečiau, su kai kuriais dažniau pasimatome. Esame kaip giminės.
Mūsų klasė buvo draugiška, susitikimai vyksta. Paskutinį kartą susitikome tikriausiai prieš kokius dešimt metų, jeigu ne daugiau. Paprastai susirenka apie pusę klasės, žinoma, kaskart vis mažiau. Mūsų buvo 28 ar 29, ateina į susitikimą 12-14. Tiems, kurie gyvena užsienyje, sudėtingiau atvažiuoti. Ir mažesnėmis grupėmis susitinkame. Iš mokyklos laikų turiu ne vieną draugą. Vienas draugas iš mokyklos laikų gyvena Šiauliuose, su juo susitinkame beveik kiekvieną vasarą, savaitę pabūname kartu su šeimomis prie ežero.
Mokiausi Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Ir mūsų, ir kitos grupės buvo labai nedidelės - po 10 studentų. Kurse mūsų buvo 150. Kurso susitikimai irgi vyksta. Paskutinis turbūt buvo 2012-aisiais, jeigu neklystu. Nemažai iš mūsų kurso dirba įvairiose valstybėse, nemažai yra profesoriai Lietuvoje. Su kai kuriais jų gana dažnai susitinkame.
Mane su pačiais geriausiais draugais suvedė ne mokslas, o kiti keliai. Ryšių palaikymas šiek tiek priklauso ir nuo gyvenamosios vietos. Esu klaipėdietis. Suprantama, dažniau susitinki su tais, kurie gyvena Klaipėdoje, bet jie nėra mokslo ar studijų draugai. Mano geriausi moksladraugiai gyvena ne Klaipėdoje. Geriausi draugai, kurie buvo studijų metais, jais ir liko, nors neatvažiavo į Klaipėdą.
Laima PABRĖŽIENĖ, UAB „Prisilietimas“ savininkė
Kai kurie klasiokai liko net labai artimais mano draugais. Mūsų klasė buvo draugiška. Baigiamaisiais 1990 metais klasėje buvo 22-23 vaikai, ženkliai daugiau mergaičių, berniukų turėjome gal kokius šešis. Kaip visa klasė mes nesusitinkame, bet su pavieniais klasiokais tai pasimatome dažnokai, bendraujame, žinome, kas kur dirba. Bandėm daryti grupės susitikimą, bet nedaug atėjo, tai vėliau ir neorganizavome.
O iš studijų tuometinėje Klaipėdos Juozo Kupčinsko aukštesniojoje medicinos mokykloje santykių su bendramoksliais visai neliko. Nežinau kodėl, gal skyrėsi interesai, gal buvo trumpas mokymosi laikas. Kažkaip įdomiai nutiko - išsiskirstėme visos ir išsiskirstėme.
Turiu draugę, su kuria draugavome dar vaikystėje. Net mūsų mamos buvo draugės. O daugiausia mano draugų yra iš vidurinės mokyklos.
Su klasiokais beveik nesusitinkame, tik labai retai per kokį nors mokyklos jubiliejaus minėjimą. Neatsirado iniciatoriaus, organizatoriaus. Tradicijų neturime. Baigiau 12 vidurinę mokyklą, dabartinę „Žemynos“ gimnaziją, pradinę mokyklą - Tauralaukyje. Su kai kuriais klasiokais pabendraujame.
Kitas dalykas grupiokai, studijų draugai iš Kauno politechnikos instituto, su kuriais mokėmės inžinerijos. Su jais mes susitinkame kiekvienais metais, turime fiksuotą susitikimo datą, stabilią vietą prie ežero, kurią keičiame tik kartais. Susitinkame su šeimomis, su vaikais, o dabar jau netgi ir su anūkais. Ir tai vyksta nuo pat baigimo, nuo 1989 metų. Ta tradicija tęsiasi jau daugiau nei 30 metų. Mano geriausi draugai yra iš grupiokų.
Mes mokyklą baigėme jau daugiau nei prieš dešimt metų. Esame sutarę, kad klasės susitikimą organizuosime kas dešimt metų. Pirmas jau įvyko iškart po pandemijos. Iš 30 klasiokų jame nebuvo gal tik 3-4. Dabar lauksime kito susitikimo. Su kai kuriais moksladraugiais daugiau pabendraujame.
Tarp studijų bendramokslių, Vilniaus universitete studijavusių teisę, turiu tikrų draugų. Mes skirdavome laiko ne tik mokymuisi, bet ir studentavimui, tačiau visi gerai baigėme mokslus. Viso kurso susitikimo nedarėme. O su tais, su kuriais bendraujame iki šiol, esame šešiese, per metus porą kartų susitinkame tai tikrai.
Išliko draugai ir iš vaikystės, kai kartu sportuodavome, žaidėme krepšinį, gal nuo antros klasės. Hobiai suvedė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą