Monospektaklis „Būti“. Asmeninio albumo nuotr.

Aktorė Jūratė Martinaitytė: kad nepritrūktų tikėjimo, pagarbos teatrui ir žmogui

(1)

„Taško“ teatre dirbančiai Jūratei Martinaitytei aktorystė - ne „pavaidinimas“, o gyvenimo būdas. „Ir sunkus darbas, kuris reikalauja daug jėgų ir atsidavimo , o svarbiausia - tikėjimo, pagarbos teatrui ir žmogui“, - sako talentingoji profesionalė.

Nuo 2021 m. J. Martinaitytė - LMTA Klaipėdos fakulteto scenos kalbos dėstytoja, kuri stengiasi savo studentams skiepyti tai, kuo tiki pati, ką mano esant reikalinga, ir svarbu, ką pavyksta praktiškai panaudoti scenoje.

Papasakokite apie savo kūrybinį kelią, vedusį link aktorystės: tai buvo ilgai siektas ar spontaniškas pasirinkimas?

Tiesą sakant, tai buvo spontaniškas, gal net galėčiau pasakyti „paskutinės minutės“, pasirinkimas. Nors vaikystėje svajojau būti aktore. Kai buvau 8-erių, labai norėjau savo gimtajame mieste Jonavoje lankyti teatro būrelį Meno mokykloje, tačiau dėl tam tikrų priežasčių baigiau choreografijos skyrių. Baigusi pradėjau lankyti jaunimo teatro studiją, kuriai vadovavo mano mama, ir tikrai buvau įsitikinusi, kad noriu būti aktore. Tačiau vėlyvesnėje paauglystėje kažkas pasikeitė, maniau, kad aktorės profesija - ne mano charakteriui, neištversiu repeticijų, kitaip tariant, „nepatempsiu“ psichologiškai.

Kad ir kaip dabar man tai keistai skambėtų, bet paauglystėje norėjau stabilumo, buvau įsikalusi sau į galvą, kad būdama aktore jo neturėsiu. Todėl buvau pradėjusi galvoti apie renginių organizavimo, anglų filologijos studijas.

Ir atsimenu, kad po kelių 12-os klasės egzaminų sulaukiau skambučio su pranešimu, kad šiais metais kursą renka Valentinas Masalskis, o stojamieji - jau po kelių savaičių. Tik išgirdusi V. Masalskio pavardę - aktoriaus, kuriuo taip žavėjausi, nieko nelaukdama užpildžiau paraišką ir pradėjau ruoštis stojamiesiems egzaminams. Pamaniau, kad gal čia koks ženklas, kad būtent tais metais, kai baigiu mokyklą, jis renka kursą ir privalau bent pabandyti.

Kadangi mokėtės pas žinomą aktorių ir režisierių, ar jaučiatės išskirtinė?

Na, išskirtinė nesijaučiu, bet likimui esu dėkinga, kad turėjau galimybę pažinti ir mokytis būtent pas jį. Drąsiai galiu pasakyti, kad jis yra vienas iš mano autoritetų, galbūt net pats didžiausias ir svarbiausias. Jis visada mokė, kad svarbu pirmiausia norėti ir siekti būti doru žmogumi: matyti aplinką, girdėti pasaulį, domėtis, kas jame vyksta, skaityti, būti empatišku. Pabrėžiu - siekti, turėti tokią siekiamybę, nes jei jau manai, kad pasiekei ar padarei kokį darbą - tai jau viskas baigta, nebelieka varomosios jėgos. O varomoji jėga ir yra nuolatinis ieškojimas.

Nematydamas aplinkos, galvodamas tik apie save ir savo gyvenimą bei problemas tu negali nieko sukurti. Kūryba nėra tik apie tave, ji yra apie mus visus, negalima kurti sau. Juk ir scenoje tu privalai matyti partnerį, girdėti, o jei pats nesiklausai pasaulio, tai kaip tu išgirsi jį? Kaip tokiu atveju jus išgirs žiūrovas ir kaip jam perduoti žinutę, kurią jūs kartu turite sukurti? Va, čia turbūt vienas iš pagrindinių dalykų.

Dėstytojas davė suvokimą, kad aktoriaus profesija nėra tik išėjimas į sceną ir „pavaidinimas“, tai - gyvenimo būdas. Kad tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja daug jėgų ir atsidavimo, o svarbiausia - tikėjimo, pagarbos teatrui ir žmogui.

Spektaklis „Beautiful bodies“.
Spektaklis „Beautiful bodies“.

Nuo 2017 m. esate „Taško“ teatro aktorė...

Taip, ir esu laiminga galėdama jame kurti. Be abejo, būna įvairių iššūkių, esame ne valstybinis teatras. Patys ir projektus rašome, dekoracijas prieš ir po spektaklių surenkame, esame ir vadybininkai, ir administratoriai. Bet per tokius „sunkumus“ daug gali išmokti, o žinias pritaikyti ir kituose projektuose. Kartais pati stebiuosi, kaip turėdami tiek pašalinių darbų vis dar norime kurti, atrandame tam jėgų, iš kur ta motyvacija.

Bet vienaip ar kitaip augame kaip kolektyvas, kviečiame prisijungti į mūsų gretas ir ką tik studijas baigusius aktorius, kurie įneša „naujo vėjo“ tiek kūryboje, tiek ir vadybiniuose darbuose. O tai ir yra turbūt svarbiausia - nuolat judėti, kurti, ieškoti. Tiek visai trupei kartu, tiek ir atskirai po vieną.

Ir apskritai, mane žavi nevalstybinio teatro laisvė: laisvė kurti ir kalbėti apie tai, kas man yra įdomu, kas mane džiugina ar liūdina mūsų visuomenėje. Pavyzdžiui, man visada įdomios buvo socialiai jautrios temos, o suradus teatre bendraminčių tokiomis temomis pastatėme kelis spektaklius.

Kas yra didžiausia scenos žmonių siekiamybė: žinomos pjesės, garsūs teatrai, „Auksiniai scenos kryžiai“. O gal visai kiti dalykai?

Sunku būtų kalbėti apie visus scenos žmones, kiekvienas kūrėjas turi savo siekius scenoje. Man asmeniškai svarbiausia - paveikti žiūrovą. Įvairiomis priemonėmis, priklausomai nuo spektaklio temos ar perduodamos žinutės, siekti jį sugraudinti, prajuokinti, galbūt sukrėsti. Ir, be abejo, didžiausia siekiamybė - būti išgirsta. Ne tik aš, kaip Jūratė, bet kaip tas personažas, kurį vaidinu.

O įvairūs apdovanojimai tai nėra mano didžiausia siekiamybė, nedirbu šio darbo dėl jų. Nors, be abejo, visada malonu, kai tavo darbo pastangas įvertina kiti profesionalai, tai irgi motyvuoja. Bet dabar didžiausias apdovanojimas man yra tie momentai, kai suprantu, kad galiu paveikti žiūrovą, kai tarp mūsų susikuria magija ir įvyksta mainai.

Nuo 2017 m. - LMTA Klaipėdos fakulteto scenos kalbos dėstytoja. Ką svarbiausio stengiatės perduoti studentams?

Esu pasižymėjusi vieną M. P. Katono citatą: „Didis tas mokytojas, kuris darbu įrodo tai, ko moko.“

Tad ir stengiuosi studentams skiepyti tai, kuo pati tikiu, kas manau esant reikalinga, ir svarbu, ką pati galiu praktiškai panaudoti scenoje. Ir visuomet kartoju, kad balso, kalbos lavinimo treniravimas yra ilgas procesas, kurį nuolatos reikia ugdyti, kol atsiranda įgūdis. Stengiuosi su studentais būti atvira, pripažinti tai, kad ir pati esu tame ilgame mokymosi procese, bandau užmegzti ryšį, kad atsirastų tarpusavio pasitikėjimas. Manau, kad jis labai svarbus, nes tokiu būdu galime augti, ieškoti ir klysti kartu. Kaip komanda. Kiekvienąkart atrasti ką nors nauja, naujas balso valdymo subtilybes.

Spektaklis „Dantenija“. Domo RIMEIKOS nuotr.
Spektaklis „Dantenija“. Domo RIMEIKOS nuotr.

Ar noriai šiuolaikiniai studentai priima dėstytojų suteikiamas žinias?

Žinias studentai priima tikrai noriai, ypač jei pavyksta juos sudominti. Jei nepavyksta - tada sudėtingiau, bet ieškai kitų priemonių, kaip prie jų prieiti, paskatinti.

Gal turite kokių stebuklingų išraiškingos, įtaigios kalbos receptų, kurie praverstų ir eiliniam žmogui?

Manau, kad jei žmogus tikrai žino, ką nori pasakyti, natūraliai ir atsiranda intencija, kalba tampa paveiki, logiška. Svarbu turėti labai aiškų tikslą, galvoti ne kaip, o ką aš noriu pasakyti, ir tave išgirs.

Bręstate kaip moteris ir profesionalė. Ką bėgantys metais jums atneša kaip aktorei?

Kiekvieni metai atneša naujų patirčių, išgyvenimų. Kaupi visa tai, ką gyvenimas duoda į stalčius, kuriuos vėliau, kūryboje, gali atidaryti. Visi patyrimai, tiek malonūs, tiek ne, augina tave kaip žmogų, o jei augi kaip žmogus - gali augti ir kaip aktorė. Juk teatras yra gyvenimas. Man labai įsiminė, ką vieno interviu metu pasakė aktorius Dainius Gavenonis - „Noriu scenoje jausti, o ne apsimetinėti, kad jaučiu“, o turbūt, kad galėtum jausti ir, svarbiausia, tai perduoti žiūrovui - turi gyventi, domėtis, mokytis.

2021 m. tapote Elena D. Katiliūtės monospektaklyje „Būti“ (rež. L. Krivickaitė, „Taško“ teatras). Gal monospektaklis - vienas iš aktorystės viršukalnių, kur nėra už ko pasislėpti, į ką atsiremti?

Monospektaklis tikrai yra iššūkis, nes jį tu kuri vienas. Ir manau, kad monospektakliui labai svarbu atrasti aplinkybes ir adresatą - kam tu pasakoji visą istoriją. O radus šiuos dalykus daug kas atsirakina. Ir taip, tiesa, kad vaidindamas tu neturi už ko pasislėpti, tai yra labai intymus žanras, tačiau į ką atsiremti, tu turi, tai yra tavo vaizdiniai, žmonės, kuriuos tu pieši, su kuriais kalbi, matai pasakodamas istoriją. Tokiu būdu žiūrovas gali keliauti kartu su tavimi, o kad ta kelionė įvyktų, reikia labai gerai pasiruošti, daug dirbti, viską tiksliai sukurti.

Koks jūsų mylimiausias vaidmuo?

Mylimiausio vaidmens neturiu. Manau, būtų keista prie jo prisirišti, nes ką naujo tokiu atveju galėsi sukurti? Apskritai tikiu, kad vaidmuo niekada nėra jau sukurtas. Visuomet, su kiekvienu spektakliu, tu sieki jį kurti, vis iš naujo bandai save ir žiūrovą apgaudinėti, patikėti tuo pasauliu, kurį bendrai kuriate, nes kitaip - pabaiga. Manau, kad vaidmuo laikui bėgant pildosi, vystosi kaip ir spektaklis. Jis turi kvėpuoti ir augti.

O sunkiausiai pasidavęs?

Kiekvienas naujas vaidmuo - iššūkis. Ir kiekvieną kartą prieš pradėdama kurti aš žinau, kad nieko nežinau. Galvoje baltas lapas, viskas - lyg iš naujo. Iš naujo vėl bandai save apgauti, patikėti kuriamu pasauliu, situacijomis, vėl iš naujo mesti save į aplinkybes. Nėra vienos formulės, pagal kurią gali sukurti vaidmenį. Formulė atsiranda tik kūrybinio darbo procese ir ji jau kitokia, skiriasi nuo prieš tai buvusios. Ir vis bandai piešti tame baltame lape, spalvinti jį, kad išeitų naujas, unikalus paveikslas. Ir, be abejo, būna atvejų, kai tas baltas lapas proceso metu užsipildo greičiau arba lėčiau.

Pagalvojus, turbūt Ninos vaidmuo iš spektaklio „Beautiful bodies“ pildėsi lėčiausiai ir sunkiausia buvo tą personažą prie savęs prisitraukti. Turiu omenyje, kad man ilgą laiką Ninos nebuvo gaila, aš jos nesupratau ir nepateisinau. Ir ne dėl to, kad ji labai nuo manęs skyrėsi, gal labiau buvo sunku pripažinti, kad mes turime daug panašumų, kurie tiesiog pasireiškia skirtingomis formomis. Ir kai įleidau šias mintis į save, kai pradėjau ją suprasti, kurti vaizdiniuose jos gyvenimą, jos rutiną - kažkas įvyko.

Kokius naujus jūsų kuriamus vaidmenis išvysime artimiausiu metu?

Laikas parodys, bet kol kas jokiam vaidmeniui nesiruošiu. Teatre turime numatytų projektų ir laukiame finansavimo atsakymų, nuo jų priklausys, ar spektakliai bus įgyvendinti. Bet prieš mažiau nei mėnesį teatre išleidome dokumentinio spektaklio „Namai“ premjerą (rež. Livija Krivickaitė, dramaturgė Karolina Kuzborska) apie vaikų globos namų gyventojus. Ten atlieku auklėtojos, socialinės pedagogės Rūtos, kuri pati užaugo vaikų namuose ir sugrįžo ten dirbti, vaidmenį. O ateityje, kitą sezoną, labai tikimės išleisti kelias premjeras, skirtas visai šeimai, ir ne tik.

Ar tiesa, kad nėra taip sunku į vaidmenį panirti, kaip jį nusimesti?

Manau, kad galbūt net atvirkščiai. Prieš kiekvieną spektaklį, laikui bėgant, surandi būdų, gal net galėčiau pasakyti ritualų, kaip vaidmeniui pasiruošti, susikaupti, nesiblaškyti. O su tuo „nusimetimu“ yra įdomus reiškinys, man atrodo, kad tai susikoncentravimo dalykas. Spektaklyje tu susikoncentruoji į tikslus, kuriuos turi pasiekti, partnerį. Vaizduotės pagalba kuri gyvenimą čia ir dabar, o po spektaklio, kai žiūrovas palieka salę, tavo dėmesys - jau kitur. Pailsėjus, susitvarkius eini gyventi kito gyvenimo. Turbūt tokiu būdu ir „nusimeta“ tavo vaidmuo.

Gal galite papasakoti kokį linksmą nutikimą, nutikusį užkulisiuose, o gal net scenoje?

Kaip tik atsiminiau vieną nutikimą, kai rodėme spektaklį „Pirštinė“. Spektaklyje naudojame gitarą, kuria Gulbės dainai akompanuoja Vilkas. Ir taip išėjo, kad netyčia, neapsižiūrėję ją palikome teatro biure, „Kultūros fabrike“. Pamatėme, kad trūksta gitaros tik tada, kai jau stovėjome užkulisiuose, o žiūrovai jau buvo beveik susirinkę. Panikos pavyko išvengti, kai kolega sako: „Žiūrėkit, yra fortepijonas!“ Tai pabaiga tokia, kad Vilkas pasirodė puikus virtuozas ir visus kūrinius sugrojo fortepijonu ir spektaklis nuo to nenukentėjo.

Rašytojams sakoma: jei gali, tai - nerašyk. Gal ir aktoriams panašiai linkima?

Esu girdėjus pasakojimų iš studentų ir kolegų, kad dažnu atveju nesirinkti šios profesijos skatina tėvai. Manau, tėvams ji neatrodo perspektyvi ar stabili profesija, o visi priekaištai kyla dėl to, kad vaikams linki gero. O gėrį jau kiekvienas supranta savaip, iš savo perspektyvos. Ir pagalvojus, kiek daug žmonių vis tiek pasirenka eiti šiuo keliu - galbūt ir galima teigti, kad pašaukimo išvengti nepavyks.

Aktorystė ir viešumas. Mėgaujatės tuo ar vengiate?

Nevengiu, bet ir nesimėgauju. Suprantu, kad yra tam tikra atsakomybė būti matomu asmeniu, tačiau stengiuosi daug apie tai negalvoti. Tiesiog žinoti, kad taip, žmonės gali tave atpažinti, stebėti, tačiau nuolatinis galvojimas apie tai duoda nereikalingos energijos, kuri nukreipta tik į save: kaip tu atrodai, ką apie tave dabar galvoja kiti. O šiame lauke labai paprasta užstrigti ir gali pasimiršti pagrindinis tikslas - ką aš galiu duoti žmogui.

Gyvenimo prasmė yra... O gal jūs šiam klausimui per jauna? Atsakymas gali būt ir „paklauskite po kelių dešmtmečių“...

Manau, kad tam tikri gyvenimo klausimai, pavyzdžiui, būtis, tikėjimas, laikinumas, įvyksta natūraliai, tam skirtu laiku. Ir nesakau, kad būtinai tik senatvėje - ne, kiekvienam žmogui skirtingai. Visai neseniai žiūrėjau spektaklį su Valentinu Masalskiu „Išpažintis“ (rež. Paulius Pinigis) pagal Levo Tolstojaus dienoraštį. Ir spektaklyje išgirdau frazę, kuri man įstrigo: „Ieškok prasmės ir būk prasmėje.“ Nežinau, galbūt tai?..

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder