Dažnai remiamės draugų, pažįstamų patarimais, kurie, mūsų supratimu, yra pakankamas garantas, kad jų rekomenduotas meistras (savo srities specialistas) darbą atliks tinkamai.
Paprastai tokie asmenys (vadinamiesi meistreliai) sutinka atlikti prašomus darbus su vienintele sąlyga, t. y. kad jie bus atlikti be jokių sutarčių ir pinigai mokami tik grynais, neišrašant jokių pinigų gavimą patvirtinančių kvitų.
Šių darbų užsakovams tokie asmenys tvirtina, kad nuo to jie tik išloš, nes tie patys darbai, nesumokant mokesčių valstybei, paprasčiausiai kainuos pigiau.
Sutikęs su tokiomis sąlygomis, darbų užsakovas ne tik prisideda prie mokesčių slėpimo, kas jau savaime yra neteisėta, tačiau ir nesusimąstydamas pats skatina šešėlinę ekonomiką.
Bet šitas straipsnis yra ne apie tai. Nesiruošiu nei moralizuoti, nei aiškinti apie mokesčių vengimo valstybei padaromą žalą, o noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tokiu atveju labiausiai nukenčia būtent pats užsakovas.
Šioje vietoje norisi prisiminti Šekspyro komediją „Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. T. y. susitarimas atlikti darbus išimtinai tik žodinės sutarties pagrindu yra naudingas tik tokius darbus atliekančiam asmeniui.
Darbus atlikęs asmuo tokiais atvejais iš esmės neprisiima jokios atsakomybės. Tuo tarpu pats užsakovas niekada negali būti tikras, kad darbai bus padaryti iki galo (praktikoje pasitaikydavo atvejų, kai atlikęs dalį darbų, pavyzdžiui, išklojęs kieme trinkeles ties viduriu ir gavęs pradinį avansą, taip ir nepabaigęs, beje, sunkiausių ir didžiausio kruopštumo reikalaujančių darbų, meistras dingdavo), kad darbai bus atlikti tinkamai (daugelis užsakovų nėra specialistai, todėl ar darbai, paprastai reikalaujantys tam tikrų specialių žinių bei įgūdžių, yra atlikti tinkamai, paaiškėja tik po kurio laiko), kad po darbų perdavimo bus galima prisikviesti tokį meistrelį ištaisyti darbo broką (kuris paprastai paaiškėja tik po kurio laiko).
Meistreliui atsisakius taisyti broką ir tvirtinant, kad viskas padaryta gerai (geriausiu atveju), arba nebeatsakant į telefono skambučius ar pasikeitus telefono numerį (blogiausiu atveju), prie suskilusios geldos, t. y. su nebaigtais, netinkamai, nekokybiškai atliktais darbais, lieka pats sutaupyti nusprendęs asmuo.
Turbūt nereikia aiškinti, kad tokiu atveju darbų užsakovas bus priverstas samdyti kitus asmenis, kurie turės pabaigti, perdaryti ar taisyti anksčiau atliktus darbus (kitaip sakant už tų darbų atlikimą mokėti antrą kartą), pirkti iš naujo medžiagas ir t. t.
Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad ir padėti tokiems asmenims yra itin sunku, nes kreipiantis į teismą pirmiausia reikia žinoti tokio meistrelio visus kontaktus (to neretai nežinoma), turėti įrodymus, kad būtent jis atliko tuos darbus, kokios buvo žodinio susitarimo apimtys (t. y. dėl ko susitarta), kiek buvo sumokėta, ką toks meistrelis atliko ir ko, nors buvo susitarta, neatliko.
Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kodėl praktikoje paprastai tokie asmenys pageidauja, kad darbai būtų atliekami be sutarčių ir mokama išimtinai grynaisiais. Dažniausiai to priežastys yra tokios: skolų pas antstolius turėjimas, tinkamos kvalifikacijos ir reikiamo veiklos liudijimo neturėjimas, valstybės bedarbio pašalpos gavimas ir t. t. Į tai atkreipiu dėmesį dėl to, kad, pirmiausia, toks asmuo, siekdamas neprarasti gaunamų išmokų ar pašalpų, visais būdais neigs apskritai atlikęs kokius nors darbus, o kitais atvejais, net ir prisiteisus patirtą žalą iš tokio asmens, žalos išieškojimas (dėl tokio meistrelio turimų kitų skolų) būtų labai problemiškas.
Todėl prieš rizikuodami apmąstykite ir įsivertinkite, ar tikrai norite prisiimti itin realias tokios rizikos pasekmes.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą