Šiurpi per naktį mirusių 1746 žmonių paslaptis atskleista: ant lavonų netūpė net musės

Ūkininkas Ephraimas Che, gyvenęs netoliese molinėje trobelėje ant skardžio, dundėjimą girdėjo apie 21 valandą.

Nieko bloga nepagalvojęs jis nuėjo miegoti. Kitą rytą prabudęs pasuko prie krioklio ir pamatė, kad šis yra keistai išdžiūvęs. Dar keisčiau buvo tai, kad aplinkui spengė visiška tyla – nebuvo girdėti nei paukščių čiulbėjimo, nei gyvūnų garsų. Nečirpė netgi vabzdžiai. Išsigandęs vyriškis pradėjo leistis žemyn, prie ežero įsikūrusio kaimo link. Netrukus jis išgirdo klyksmą.

Kiek tolėliau stovėjo Halima Suley, piemenaitė iš kaimo, bandžiusi prisišaukti E. Che. Aplink ją gulėjo 31 jos giminės nario palaikai ir 400 nugaišusių gyvulių.

„Ant mirusiųjų nebuvo matyti nė vienos musės“, nes jos taip pat buvo žuvusios, pasakojo E. Che.

Kiti liudininkai pasakojo panašią istoriją. „Aš sėdėjau, tiesiog sėdėjau namuose tarp negyvų žmonių. Kai kurie iš jų gulėjo lauke, kiti – už savo namų. Visur tysojo gyvulių gaišenos: karvės, šunys ir visi kiti. Buvau sutrikusi, – BBC teigė Monica Lom Ngong. – Žuvo visa mano giminė. Jai priklausė 56 žmonės, 53 iš jų mirė.“

Nei čia, nei apačioje esančiame kaime, kur gulėjo dar šimtai kitų mirusiųjų, nebuvo matyti jokių kovos ženklų. Žmonės mirę toje pačioje vietoje, kurioje buvo maždaug 21 valandą, kai nugriaudėjo grėsmingas garsas. Vieninteliai įkalčiai – sugedusių kiaušinių dvokas ir keisti ženklai ant žmonių ir gyvūnų palaikų.

„Kai prabudau, ant savo kairės rankos pastebėjau nudegimų, – pasakojo Monica. – Tuo metu jokio skausmo nejutau. Atrodė, kad mano ranka nuo žaizdų yra beveik nupuvusi.“

Niekas nesuprato, kas galėjo nutikti. Žmonės kėlė cheminio ginklo atakos ir antgamtinių reiškinių versijas. Tie, kurie išgyveno (daugiausia tai buvo asmenys, spėję nubėgti į aukštesnes vietas toliau nuo ežero), teigė, kad jų šeimos nariai mirė, miegodami ant grindų. Jie taip pat tvirtino regėję dujų debesį, kuris kilo iš ežero neįtikėtinu greičiu. Kai kurie išgyvenusieji buvo tiesiog praradę sąmonę ir kitą dieną atsigavę aplinkui išvydo šiurpius vaizdus.

Po šios paslaptingos nelaimės prie Nioso ežero buvo atvykę mokslininkai. Jie išvydo visur gulinčius palaikus ir pastebėjo, kad ežero vandens spalva iš mėlynos buvo virtusi raudona. Daugelį išgyvenusiųjų kankino vėmimas, viduriavimas ir haliucinacijos – tipiški apsinuodijimo anglies dvideginiu simptomai.

Iš ežero paimti mėginiai patvirtino nelaimės priežastį. Nioso ežeras buvo susiformavęs vulkaninės kilmės krateryje, kuris išskirdavo anglies dioksidą. Paprastai vulkaninės kilmės ežeruose dujos išsiskiria judant ir taškantis vandeniui.

Tačiau Nioso ežeras buvo labai ramus, taigi anglies dvideginis dešimtmečiais kaupėsi ežero nuosėdose, ir aplinkiniai apie tai nieko nežinojo. Kas tą dieną sutrikdė ežero ramybę, neaišku. Galbūt tai buvo žemių nuošliauža, o gal tiesiog įvyko staigus dujų išsiveržimas.

Jam įvykus, per 20 sekundžių išsiskyrė apie 1,2 kubinio kilometro anglies dvideginio, kuris savo kelyje uždusino visa, kas gyva. Šios dujos yra tankesnės už orą, todėl išgyventi pavyko tiems, kurie stovėjo ar buvo aukštesnėje vietoje. Tačiau tie žmonės, kurie miegojo ant grindų, daugiau niekada neprabudo.

Tai nėra vienintelis ežeras, kuriame kaupiasi anglies dioksidas. Kivu ežeras, tyvuliuojantis tarp Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos, yra gerokai didesnis už Niosą ir aplink jį gyvena kur kas daugiau žmonių.

Tyrimai parodė, kad tokios bet kokią gyvybę pražudančios katastrofos įvyksta maždaug kas tūkstantį metų. Taigi nėra abejonių, kad panaši nelaimė dar pasikartos, tik neaišku kada.