2019 m. birželio 26 d. 22:53 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Žemaitis Ispanijoje puoselėja indėnų šamanizmą

(5)

Žemaitis Ispanijoje puoselėja indėnų šamanizmą nuotrauka, foto

MOTO. "Patirti, atrasti, įveikti save" - tai Andriaus Gorskio moto, kuris padėjo jam išgyventi skaudžius gyvenimo smūgius ir įkvepia kitus.

© Valdo JASO nuotr.

Su pirmąja emigrantų banga į Ispaniją išvykęs žemaitis Andrius Gorskis šiandien yra vienas iš logistikos kompanijos savininkų, reiki meistras ir šamaniškų indėnų tradicijų puoselėtojas. Praeityje liko vergiškas darbas ir didelis verslas, artimųjų netektys ir beviltiški metai neįgaliojo vežimėlyje.

Šiandien Andrius kuriasi nuostabioje, apelsinų giračių apsuptoje sodyboje netoli Valensijos, organizuoja patyriminius renginius ir stovyklas, vedžioja turistus į žygius po kalnus ir padeda žmonėms pakilti po fizinių bei dvasinių traumų.

"Kai važiavau į Ispaniją, net minties nebuvo, kad čia pasiliksiu. Negalvojau apie tai ir pirmuosius dvejus metus. Išvažiavau trumpam, uždirbti pinigų ir padėti šeimai", - prisimena A. Gorskis, išvykęs iš Lietuvos 1999-aisiais.

"Gyvenau su šeima Mažeikiuose. Lyg ir darbo nestokojau, tačiau išgyventi buvo sudėtinga. 1999-2005 m. kilo pirmoji didelė migracijos į Ispaniją banga. Buvau vienas pirmųjų lietuvių, kurie išvyko.

Kaip ir dauguma emigrantų, pradėjau karjerą skindamas mandarinus ir apelsinus Valensijos regione. Mums, pirmiesiems, teko nueiti tikrus kryžiaus kelius. Daug kas palūžo, tačiau yra ir tokių, kurie jau giliai įleido šaknis čia, turi savo butus, namus, verslus.

Kokia jūsų karjeros istorija?

Labai greitai supratau, kad darbas skinti apelsinus - ne man. 2002 metais vienas ispanas (dabar mudu esame verslo partneriai, kartu turime akcinę logistikos bendrovę) pakvietė mane dirbti su autokrautuvu, tačiau per savo aršų būdą ir aštrų liežuvį neilgai tame darbe išsilaikiau.

Vieną dieną toks senukas pradėjo man aiškinti, kaip dirbti, o aš jį šiurkščiai pasiunčiau. Jis gi, pasirodo, buvo įmonės savininkas. Teko palikti autokrautuvą ir buvau pastatytas krauti maišus į paletes rankomis. Tokia tad buvo pamoka, kad suprasčiau, kad gyvenime svarbu ne jėga ir raumenys, o mąstymas, įsiklausymas ir supratimas.

2005 m. toje pat įmonėje tapau vyriausiuoju saugos inspektoriumi, o 2006-aisiais įsigijau tos pačios įmonės akcijų paketą. Pradėjome sparčiai plėstis, 2008 m. įsteigėme dar vieną antrinę įmonę, užsiimančią perkrovimu ir sandėliavimu. Aš tapau jos vadovu.

Kaip socialinio statuso pasikeitimas pakeitė jūsų asmenybę?

Iki tol niekada neturėjau savo verslo. Visada tarnavau kitiems: kariuomenėje, Lietuvoje tarnavau pasienio tarnyboje, apsaugoje. Ispanijoje aš pasijutau vergu. Dirbau visus juodus fizinius darbus, kad išgyvenčiau ir suprasčiau, kad vergu nebūsiu, kad suprasčiau, kas aš esu. Tačiau kad taptum vadovu ir suprastum darbuotoją, kuris tau dirba, reikia pačiam nueiti jo kelią.

Taigi, kad galėčiau dirbti normalų protinį darbą, iš pradžių turėjau dirbti labai sunkų fizinį darbą. Esu tuo patenkintas, netapau plėšiku, vagimi ir nedegradavau taip, kad stovėčiau prie bažnyčios ir išmaldos prašyčiau, kaip nemaža dalis mūsų tautiečių. Ko negalėjau padaryti protu - dirbau rankomis.

Sunkus darbas man davė suvokimą ir pagarbą duonos kąsniui. Ispanijoje dauguma, nemažai ir Lietuvoje žmonių to nevertina, nes gauna viską ant lėkštutės. Tai, ką aš turiu, uždirbau savo protu ir rankomis.

Sako, kad Ispanija iki šiol nėra atsigavusi po krizės. Kaip ji paveikė jūsų verslą?

Po krizės 2011 m. įšaldėme antrinės įmonės veiklą dešimtmečiui. Logistikos įmonė iki šiol sėkmingai dirba ir aš esu jos bendraturtis. Per krizę darbuotojų skaičius mūsų kompanijoje sumažėjo nuo 47 iki 10. Dabar dirba 20 įvairių tautybių žmonių. Atlyginimai nėra kosminiai, bet pakankami žmonėms pragyventi.

Pagrindinis reikalavimas darbuotojams - dirbti. Netoleruojamos darbe narkotinės medžiagos, alkoholis. Ispanai labai mėgsta gurkšnoti vyną dienos metu, rūkyti žolytę. Mūsų įmonėje tai griežtai draudžiama, nes darbas yra atsakingas ir net pavojingas.

Aš tiesiogiai jiems jau nevadovauju, nes po traumos gaunu neįgalumo pensiją.

Kaip įvyko trauma?

Traumą patyriau Lietuvoje. Buvau komandiruotėje sudaryti sutartis su keliomis kompanijomis. Po pietų su verslo partneriais grįžau į viešbutį. Lipdamas iš automobilio paslydau ant bortelio ir lūžo kelis, plyšo meniskas.

Po to darė operaciją, pažeidė kaulą, įvyko kraujo užkrėtimas, infekcija.

Gydymas vyko Ispanijoje. Trejus metus man darė operaciją po operacijos, 2010 metais buvau pasodintas į neįgaliojo vežimėlį.

Sakoma, kad niekas nevyksta be priežasties. Kaip manote, kodėl jūs buvote tokiu būdu sustabdytas?

Šiandien aš suprantu, kad buvau sustabdytas. Tada man taip pat jau daug kas sakė, kad per daug griebiuosi, per daug užsikroviau, kad pristabdyčiau, pailsėčiau, bet tada apie tai negalvojau.

Galbūt šitas nutikimas mane sustabdė nuo dar didesnės nelaimės. Buvau priverstas dirbti sėdimą darbą uždarose patalpose, daug laiko praleisti valdiškuose namuose.

Dvasinio kelio nemačiau. Žinojau, kad jis yra, tačiau buvau atidėjęs dvasinius reikalus kitam gyvenimui.

Kaip vis dėlto pavyko pakilti iš neįgaliojo vežimėlio?

Man sakė, kad nevaikščiosiu, o jeigu vaikščiosiu - tai tik su lazdikėm. Niekada nebuvau lieknas, bet tada svėriau 166 kg (dabar 120 kg). Buvau visiškai vienas, nebuvo kam nė stiklinės vandens paduoti. Nugrimzdau į depresiją ir buvau per žingsnį nuo savižudybės, tačiau dar nebuvo laikas išeiti. Aukščiausiasis mane apsaugojo.

Patyrėt nušvitimą, sovokėte, dėl ko turite gyventi?

Kad pakilčiau - pats sau turėjau įrodyti, kad aš galiu. Taip, kaip sugebėjau negerti, nerūkyti. Procesą pradėjau, mesdamas antsvorį.

Įsigijau treniruoklį dviratį, kad galėčiau minti namuose, tačiau gydytojas neleido. Pasirodo, minant dviratį tas kaulas dar labiau nyksta, man gydytojas liepė stotis ir vaikščioti. Pasiramstydamas ramentais pradėjau vaikščioti.

Nuo mano namų iki pajūrio yra maždaug 8 min. kelio pėsčiomis, aš eidavau tą atstumą apie pusvalandį. Sukandęs dantis pradėjau vaikščioti. Esu labai dėkingas kaimynui ispanui Jorge, kuris man tada padėjo žengti skausmingus žingsnius, lydėdavo mane kiekvieną dieną. Ir štai šiandien po kalnus galiu vaikščioti, žmones vesti.

Kaip sugrįžai į dvasinį kelią? Kaip ir kur jis veda?

Matymo dovaną aš turiu tikriausiai nuo gimimo, tačiau nesinaudojau ja. Ji buvo kaip naujas automobilis, kuris stovi garaže 10 metų ir tada neužsikuria. Turėjau viską atgaivinti, mokytis iš naujo, ėmiau medituoti, dirbti su savimi.

Kai dar šviesaus atminimo mama buvo gyva, mačiau jos mirtį ir laidotuves. Tai pasikartojo po daugelio metų, kai jauna sesuo išėjo. Tada supratau, kad turiu eiti dvasiniu keliu, turiu puoselėti reiki, kurios pirmąsias pakopas jau seniai turėjau, atlikti praktikas ir gydyti žmones.

Šiuo keliu ėjo mano senelis, jis gydė žmones žolelėmis, užpiltinėmis. Iš vaikystės atsimenu senovinę senelio spintą, kuri buvo pilna visokių buteliukų, dėžučių, užpiltinių, butelių su varle, gyvate ar žolėmis. Klausiau senelio, kam visa tai, ir jis atsakė: "Uždaryk duris anūkėli, ateis diena ir tu tai darysi."

Po daugelio metų ir aš darau užpiltines su ąžuolo žieve ir įvairiomis žolelėmis sąnariams gydyti, aliejines ištraukas. Mano sūnus prieš dešimt metų taip pat klausė, kodėl gaminu užpiltines, juk negeriu alkoholio. Dabar ir jis pats tai daro. Šiandien mes nevartojame jokių cheminių vaistų, gydomės tik liaudies medicina ir tas žinias stengiamės perduoti kitiems.

Kaip jūsų gyvenime atsirado šamanizmas?

Žmonės mano senelį vadino šamanu, nes jis buvo Sibire ir daug žinių atsivežė būtent iš tenykščių šamanų. Aš, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, augau skaitydamas knygas apie indėnus iš serijos "Drąsiųjų keliai" ir man labai imponavo indėniškos apeigos, ritualai.

Prieš penkerius metus, kai palaidojau seserį, tarsi prabudo pašaukimas manyje, atsirado ir bendraminčiai, mokytojai.

Nesu konkrečios indėnų genties tradicijų puoselėtojas, gerbiu visas skirtingas indėnų tradicijas, papročius. Mano draugas ir mokytojas Mikis (Miguuell Gallardo) puoselėja Lakotos indėnų genties tradicijas, kitas draugas Javjieras - Pietų Amerikos indėnų tradicijas.

Visos jos veda tuo pačiu teisingu keliu, nurodančiu padėti, gelbėti, suprasti, mylėti, atsiprašyti, duoti ir negailėti savęs. Man tai patinka.

Lankotės ir bažnyčioje, esate Romos katalikas. Kaip suderinate tai su šamanizmu?

Kai keliame rankas į dangų ir prašome: "Viešpatie, gelbėk mano sielą" tarsi pamirštame, kad Viešpats žvelgia iš mūsų vidaus. Jis yra mumyse. Kas yra bažnyčia? Tai vieta, kurioje susiburia žmonės į dvasinį susitikimą, tačiau kiekvienas mūsų turime savo kelią: daryti gerus darbus, padėti žmonėms, gelbėti juos. Tai ir yra mūsų dieviškumas.

Tačiau laikotės priesako kiekvieną mėnesį dalyvauti šv. Mišiose Marijos bažnyčioje uoloje "Cueva Santa".

Norėdamas kažką gauti - turi ką nors duoti. Aukodamas šventai bažnyčiai, užsakydamas šv. Mišias už savo išėjusius tėvelius, seserį, artimus draugus, gimines, aš pagerbiu juos šventoje vietoje. Tai mano įsitikinimas, mano priesaika, kurią puoselėju jau daugelį metų.

O kas bus rytoj - nežinau. Gal iškelsiu Lietuvos vėliavą kalno viršūnėje ir ten melsiuosi. Aš gyvenu šiandien, čia ir dabar.

Pirmą kartą priėmėte grupę žmonių iš Lietuvos savo žemėje, savo sodyboje, kurioje puoselėjate indėniškas vertybes ir tradicijas, kartu keliavote į kalnus. Tai kažko naujo pradžia?

Tai - mano svajonė, kuri pildosi. Ši žemė priklausė mano reiki mokytojui japonui. Pastarąjį dešimtmetį mokytojas čia jau neatvažiuodavo, žemę apleido.

Prieš dvejus metus, kai čia įžengiau, žemė buvo visiškai apleista. Čia nieko nebuvo. Pastatai išdaužyti, išlaužyti, iš visų pakampių suvežtos šiukšlės. Neseniai pasirašiau šios žemės įsigijimo dokumentus.

Šiandien jau čia yra salė, kurioje vyksta renginiai, virtuvė, svečių namelis su 6 įrengtais kambariais, tualetai ir dušai.

Aš esu labai dėkingas savo sūnui, savanoriams tautiečiams, padėjusiems tai sukurti, taip pat ir pirmosios stovyklos dalyviams, kurių kiekvienas paliko po kokį nors savo rankų darbą - įkvėpimą kitiems nebijoti, tai ką akys mato ir nori - rankos ima ir dirba.

Dešimties dienų stovykla su žygiais į kalnus, Valensijos degančių skulptūrų festivaliu "Fallos", indėnų pirtimi inipi, muzikos instrumento gamyba ir kitomis indėnų patirtimis - tai pirmasis toks ilgas renginys ir tikrai jų bus daugiau.

Nuotraukų galerija

 

"Nesu konkrečios indėnų genties tradicijų puoselėtojas, gerbiu visas skirtingas indėnų tradicijas, papročius", - sako Andrius Gorskis, kuris šamanizmo paslapčių mokosi iš ispano bičiulio Miguuell Gallardo.

 

 

 

 

 

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

lt

2019-04-02   11:54

IP: 46.249.187.55

Va kaip. Kiek daug gali nuveikti žmogus per gyvenimo kelionę, tik noro ir užsispyrimo reikia.

2019-04-02   11:31

IP: 185.11.26.161

Šaunuolis!!!!Sėkmes Tau visapusiškos!!!

Ilona

2019-04-02   04:12

IP: 185.11.26.161

Andriau.... Šitas straipsnis, vertas dėmesio!!!! Susimąstyti visiems, kurie nepatenkinti gyvenimu ir dejuoja. Tu įrodei, kad, jeigu yra noras, viskas įmanoma!!!! Šaunuolis!!!

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Šiandien rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pokalbis su vyresniuoju eiliniu Tomu Gerve, kuris tarnauja...

Lietuviškų ristynių kovotojas ir profesionalus karys: „Tai papildo mano veiklą kariuomenėje“ nuotrauka, foto

Balta oda, šviesiai gelsvi plaukai ir skaisčios akys. Šie 21-erių Kamilos Aleksandrovič...

Albinosė Kamila vasarą negali išeiti į lauką nuotrauka, foto

"Tvari santuoka" - prieš keletą metų prisimindama vestuvių su Valentinu metines feisbuke...

„Šeimoje taip pat reikia kantriai dirbti“ nuotrauka, foto

Buvusiam Liberalų sąjūdžio vadovui Eligijui Masiuliui (44 m.) pastarieji metai atnešė daug...

E. Masiulio ir jo žmonos skyrybų prašymas - jau teisme nuotrauka, foto

Rūkytos žuvies mėgėjai Palangoje turi kuo džiaugtis nuotrauka, foto

Vasara, Lietuviams poilsis prie jūros neatsiejamas nuo vieno produkto - rūkytos žuvies. Tiesa,...

Karščiausią dieną nustebino pliaže pamatytas reginys nuotrauka, foto

Vasara, Sinoptikai prognozuoja, kad trečiadienis net ir pajūryje gali būti ypatingas – tikėtini...

Klaipėdos irkluotojų pergalės Šiauliuose nuotrauka, foto

Sportas, Šiauliuose vyko atviras Lietuvos jaunučių čempionatas, Lietuvos irklavimo federacijos II taurės etapas...

Palangos paplūdimyje - kovos už gyvybę nuotrauka, foto

Kriminalai, Palangoje - kraupi poilsiautojo mirtis. Sekmadienį vandenyje vyrą pastebėjo ir ištraukė paplūdimyje...

Sportas, Paskelbta prieš 2 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 3 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...