2020 m. birželio 3 d. 14:52 val., trečiadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

„Visada žinojau, kad grįšiu į gimtąjį miestą“

2020-05-23, 14:36

Gintarė KARMONIENĖ

„Visada žinojau, kad grįšiu į gimtąjį miestą“ nuotrauka, foto

G. Ra­mo­nui per­nai re­mon­tuo­ja­moj jo vai­kystės Laisvės alė­joj pa­vy­ko ras­ti įspūdingą lobį – kok­lių frag­mentų ir ke­ra­mi­nių indų šu­kių, kaip spėja­ma, me­nan­čių net XVII am­žių

Reklama

Plungėje gimusį ir augusį Gintarą Ramoną plungiškiai pažįsta kaip savo krašto praeičiai atsidavusį jauną istoriką, kuris visuomenei pirmąkart prisistatė dar būdamas studentas. Gabų ir žiniomis pasikausčiusį jaunuolį, bibliotekoje skaičiusį pranešimą apie tarpukario Plungę, netruko pastebėti.

Studentas net patyrusius istorikus bei kraštotyrininkus sugebėjo nustebinti iki tol negirdėtais faktais apie gimtąjį miestą. Šiandien Gintaras – diplomuotas istorikas, dirbantis paveldosaugininku Plungės rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriuje.

„Visada žinojau, kad grįšiu į gimtąjį miestą“, – prisipažįsta jis. Apie nuo paauglystės lydėjusį susidomėjimą istorija, meilę gimtajam miestui, nebaigtas studijas ir savo požiūrį į šiandieninę kultūros paveldo situaciją jaunasis istorikas sutiko papasakoti „Žemaičio“ skaitytojams.

– Plungiškiai žino tavo susižavėjimą Plunge, jos turtinga praeitimi, reikšmingais objektais. Iš kur visai tai atėjo?

– Esu grynakraujis plungiškis. Seneliai kilę iš rajono, o aš užaugau pačioje Plungėje, miesto centre – Laisvės alėjoje. Ir likau ištikimas šiai vietai, kuri kvėpavo istorija. Parkas, centras nuo vaikystės man – puikiai pažįstami.

Sunku net pasakyti, iš kur tas polinkis į istoriją, bet ši sritis man patiko jau mokykloje. Norą dar labiau gilintis į praeitį žadindavo ir mokytojai, tarp kurių – Jolanta Mieliauskienė, Virginija Žutautaitė bei Bronislovas Pocius. Jiems aš – labai dėkingas.

Prisimenu, berods, devintoje klasėje gavome užduotį nufotografuoti Plungės rajone esančias medines koplytėles. Prikalbinau tėvus man pagelbėti. Važinėjome po rajoną ir fotografavome.

 

 

Už atliktą užduotį išvažiavau į ekskursiją, kurios metu aplankiau Vytauto Didžiojo karo muziejų. Didelį įspūdį padarė ir mūsų bažnyčios šventoriuje vykę archeologiniai tyrimai, o juk tuo metu ėjau tik į ketvirtą klasę.

Istorija visada mane žavėjo, dėl to pasirinkau istorijos studijas Lietuvos edukologijos universitete. Prieš trejetą metų įgijau istorijos bakalauro laipsnį su mokytojo kvalifikacija.

– Kuo įsimintini studijų metai?

– Universitete priklausiau Studentų mokslinei draugijai, skaičiau pranešimus konferencijose, savanoriavau archyve, atlikau tris archeologines praktikas Pabaiske, o vėliau net keturis mėnesius dalyvavau Italijos pietuose buvusio Telesia miesto tyrimuose. Taip pat atlikau tris pedagogines praktikas Plungės ir Vilniaus mokyklose. Pusmetį teko pastudijuoti ir Latvijos Liepojos universitete.

Studijų metai – kol kas geriausi ir įdomiausi. Susipažinau su daugybe įdomių asmenybių, praplėčiau akiratį ir gavau daug patirties.

– Sostinėje karjeros galimybės – kur kas didesnės. Kodėl po studijų nusprendei grįžti į Plungę?

– Mano dėmesys visada krypo į Plungės istoriją. Galima sakyti, kad būtent Plungė ir išsiuntė mane į istorijos studijas. Kad ir kaip man patiko Vilnius, nuo pirmo kurso žinojau ir visiems sakiau, jog grįšiu į savo miestą. Tikiu, kad tik čia galiu duoti didžiausią naudą bendruomenei.

Į Vilnių visada malonu sugrįžti. Ten – visi pagrindiniai archyvai, muziejai, kurie ypač reikalingi tyrimams. Bet tik tiek. Tiesa, ilgiau užsibūti sostinėje buvo tikimybė, kadangi paskutiniame kurse, prorektoriaus Aivo Ragausko paskatintas tęsti studijas, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti paveldosaugą. Bet taip jau būna, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Viskas taip susiklostė, jog teko nutraukti studijas ir grįžti į Plungę.

– Ne sykį paminėjai, kad visada domino mūsų krašto praeitis. Kuo ji tau, kaip istorikui, ypatinga?

– Plungės kraštas turi išskirtinių vietovių, asmenybių, kurios buvo svarbios formuojantis Lietuvai. Taip pat čia yra unikalių ir niekur kitur nesutinkamų objektų.

Rajone turime vieną tankiausių kuršių genties piliakalnių išsidėstymą. Išskirtinis ir kol kas toks vienintelis Lietuvoje yra Didvyčių kaime rastas XI–XII a. žalvarinis raitelio formos kabutis. Ypatinga ir Platelių sala su tiltu.

O kur dar Žemaičių Kalvarijos Domininkonų mokykla, išugdžiusi Simoną Daukantą, Motiejų Valančių. Gerai žinoma ir Mykolo Oginskio muzikos mokykla, tokios asmenybės kaip Žemaitė, Šatrijos Ragana, Kazys Saja, Sofija Kymantaitė, Juozas Žilevičius. Visa tai stipriai prisidėjo prie Lietuvos istorijos bei daro Plungės kraštą ypatingu.

 

 

– Po kaulelį narstai Plungės kultūrinį bei istorinį palikimą. O ar bandai į istoriją pažvelgti platesniu žvilgsniu, skiriant dėmesio ir visai Žemaitijai ar net Lietuvai?

– Tyrinėjant krašto praeitį negalima nežiūrėti plačiau, kadangi mūsų gyvenimui, aplinkai, mentalitetui įtakos padarė daugybė Lietuvoje ir Europoje vykusių procesų.

Plungės rajone galime aptikti ir kalbėtis apie akmens amžių, Romos imperiją, kryžiuočius, žemaičių vyskupus, baroką, Šiaurės karą, napoleonmetį, spaudos draudimą ir signatarus. Daugumą istorijos epochos ženklų galime rasti čia, pas mus, ir tik žiūrėdami platesnius žvilgsniu galime juos suprasti.

– Kaip manai, ar ne per mažai žinome apie savo praeitį, reikšmingus paveldo objektus?

– Žinome tiek, kiek žinome. Visose srityse visada galima išmanyti daugiau. Aš stengiuosi, kad plungiškių žinių bagažas pilnėtų.

– Dėl to niekas nedrįstų ginčytis. Užtenka prisiminti tavo organizuotas pažintines ekskursijas, kurios iki karantino jau buvo įgavusios pagreitį.

– Man svarbu, kad plungiškiai aplankytų ir susipažintų su savo aplinkoje esančiomis ir vertingą praeitį turinčiomis vietomis.

Vis kalbama apie būtinybę išsaugoti kultūrinį bei istorinį paveldą. O juk pirmasis žingsnis to link ir yra vietos pažinimas. Jei suprasime, ką turime, tai labiau ir saugosime, prižiūrėsime bei didžiuosimės.

– Kam skyrei didžiausią dėmesį, planuodamas ekskursijų maršrutą?

– Per šias išvykas žvilgsnis krypsta į objektus, į kuriuos taip paprastai nepateksi. Visi objektai, kuriuos iki šiol aplankėme, yra religinės paskirties. Lankėmės varpinėje, užlipome į bažnyčios bokštą, užsukome į bažnyčios archyvą, taip pat nusileidome į senųjų kapinių laidojimo kriptas. Puikiai žinome šiuos objektus ir dažnai matome juos eidami ar važiuodami pro šalį, tačiau didžioji dalis ekskursijų dalyvių pirmą kartą užeina į vidų. Jie lieka nustebę, galėdami pamatyti skliautinius rūsius ar prisiliesti prie varpų.

Pirmiausia noriu, kad žmonės apsilankytų tose vietose. Nebandau perteikti kuo daugiau informacijos, nes kitą dieną vis tiek viską užmirš. Atmintyje išlieka matyti vaizdai, prisilietimai, įdomios istorijos. Manau, žmonėms patinka sužinoti, kuo Plungė išskirtinė Lietuvos masteliu, patinka nusileisti siaurais laiptais į rūsį ar užlipti į bokštą. Visi šie dalykai padaro ekskursiją įdomią ir įsimintiną.

– Dažnai girdime, jog kultūros paveldas yra ir mūsų pasididžiavimas. Bet ar ne per mažai juo rūpinamasi? Kokia tavo nuomonė apie šiandieninę Lietuvos kultūros paveldo situaciją?

– Situacija, manau, tikrai gerėja: kiekviename mieste restauruojami, konservuojami ar pritaikomi paveldo objektai. Gal didesnį dėmesį turėtume skirti nematerialiajam kultūros paveldui. Kad ir toms pačioms Užgavėnėms.

Galima pasidžiaugti, jog prie paveldo priežiūros stipriai prisideda valstybė. Pavieniams asmenims, valdantiems kultūros paveldo objektus, sudėtinga juos tvarkyti tiek dėl lėšų, tiek laiko ar žinių stokos. Džiugina ir vietos bendruomenių suaktyvėjimas.

– Su kokiais sunkumais susiduria Plungės kraštas? Juk niekam nėra paslaptis, kad dar turime daugybę objektų, kurie jau daugybę metų laukia meistrų rankų.

– Kaip pavyzdį galime prisiminti sudėtingą Šateikių dvaro sodybos situaciją. Nemažai dvaro pastatų iki šiol nėra įteisinti, kiti turi po keletą savininkų, yra visiškai netvarkomų ir nuolat pardavinėjamų aukcionuose. O juk Plungės rajone išsaugojome tik tris iš dalies išlikusias dvaro sodybas.

Tačiau matyti ir gerų poslinkių– dėl neįteisintų Šateikių dvaro pastatų artimiausiu metu bus kreipiamasi teismą, kad jie būtų pripažinti bešeimininkiais. Po truputį restauruojami pagrindiniai dvaro rūmai, įsigyti privataus asmens.

– Dirbi paveldosaugininku Savivaldybėje. Kokia tavo nuomonė dėl mūsų miesto erdvių tvarkymo? Turiu galvoje tą pačią Laisvės alėją, likusią be senųjų liepų, arba Senamiesčio aikštę, kurioje „išdygs“ tautinio šokio puoselėtojams skirtos bronzinės klumpės. Ar tokie sprendimai tam tikra prasme nenaikina mūsų praeities, Plungės veido?

– Visko negalime ir nereikia išsaugoti. Paveldas taip pat keičiasi, ypač kalbant apie želdinius. Dėl išpjautų liepų alėjos veidas nepasikeis, nes jos – atsodintos. O kitų architektūrinių sprendimų neturiu kompetencijos komentuoti. Šiuo klausimu pasigedau visuomenės nuomonės. Dauguma tik mėgsta pamurmėti už akių. Siūlau aktyviau dalyvauji projektų pristatymuose ir išsakyti savo nuomonę viešai. Pristatant Laisvės alėjos ir Babrungo projektą dalyvavo vos pora gyventojų...

„Suvartuko“ įamžinimas klumpėmis nėra bloga idėja, tačiau vietos ir formos klausimas šiuolaikiniame pasaulyje turėtų būti sprendžiamas konkurso būdu ar diskutuojant. Praėjusį mėnesį Savivaldybės taryba patvirtino Monumentaliosios dailės kūrinių statymo ir priežiūros tvarką. Tikiuosi, ji padės išvengti panašių situacijų ir nereikalingų ginčų.

– Pokalbio pradžioje užsiminei, kad teko praktiką atlikti ir mokyklose. Ar ši patirtis nepažadino noro save išbandyti mokytojo vaidmenyje?

– Mokytojo darbas – tikrai nelengvas, bet į mokyklą nenumoju. Pastaruosius metus vis neduoda mintis išbandyti save ir pedagogo kėdėje. Norėčiau turėti bent kelias pamokas per savaitę, kad galėčiau bendrauti, dalintis patirtimi ir žiniomis su moksleiviais.

Atlikdamas praktiką Plungės „Ryto“ pagrindinėje mokykloje ir Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijoje turėjau labai gerą progą susipažinti su pedagogo darbu. Manau, mokytojas turi nuolat viskuo domėtis, būti savo srities žinovu ir atstovu, aktyviai dalyvauti mokyklos ir miesto gyvenime. Man tai – labai artima.

 

 

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Seniai girdėta klaipėdietė šokėja Kristina Navickaitė-Tina nutarė atsisveikinti su savo vaikystės namais....

Seniai girdėta K. Navickaitė-Tina parduoda sodybą nuotrauka, foto

Gegužės 30 d. 41-ąjį gimtadienį švenčia vienas žinomiausių Lietuvos režisierių Emilis Vėlyvis....

Gimtadienio pokalbis su režisieriumi Emiliu Vėlyviu apie mūzą karantiną nuotrauka, foto

Nuo 17 metų sostinėje gyvenanti šilutiškė Dovilė Rudžianskaitė bėgimą atrado Vilniuje....

Šilutiškė bėgimą atrado Vilniuje nuotrauka, foto

Tai, kad kelis dešimtmečius parašiutizmui atidavęs klaipėdietis Robertas Rezgevičius jau treti metai...

R. Rezgevičius šalia Klaipėdos kuria ūkį, iš šiaudų stato svajonių namą... nuotrauka, foto

"Shodan" auklėtiniams - 117 medalių nuotrauka, foto

Sportas, Praėjusį savaitgalį įvyko Lietuvos Kyokušin Karate federacijos organizuojamos nuotolinės moksleivių KATA pirmenybės...

Vaistai ir saulė – ką reikėtų žinoti? nuotrauka, foto

Sveikata, Vis labiau šylant orams ir dažniau mėgaujantis vasaros saule, kai kuriuos vaistus...

Traukos lenktynių atidaryme – 60 greičio mėgėjų nuotrauka, foto

Klaipėda, Greičio ir brutalios akceleracijos nestokojančios lenktynės šį kartą sudomino 60 automobilių entuziastų,...

Policija prašo pagalbos. Dingo moteris nuotrauka, foto

Kriminalai, Klaipėdos m. policija ieško dingusios be žinios Snaigės Ivanovienės, gim 1964 m....

Sportas, Paskelbta prieš 8 min.

Sveikata, Paskelbta prieš 14 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 22 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 37 min.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...