2020 m. rugpjūčio 11 d. 12:06 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos užmaršties dulkes nupūtus

2020-07-05, 08:48

Romualdas BENIUŠIS

Seserų Chaimaičių gelbėjimo istorijos užmaršties dulkes nupūtus nuotrauka, foto

Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m.

© Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Reklama

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija – neeilinis paprastų Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys.

1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta.

Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį. Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę.

Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera. 1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus.

Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis.

Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę. Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.

 

 

Trys Petrauskų ir Bartkų kartos prie senosios Petrauskų giminės sodybos Daujotuose apie 1939 m. Stovi (iš kairės) Kostas Barkus ir Kazimieras Petrauskas, sėdi Adolfina Barkienė, Petronėlė Bartkienė ir Palmira Petrauskienė, ant žemės susėdę (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas ir Vincas Petrauskai.

Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo

Po viešos egzekucijos žydai kolona buvo išvaryti į Kretingą, prie žydų kapinių nufotografuoti ir už kelių valandų sugrąžinti atgal į Darbėnus, naktį praleidus pakelėje po atviru dangumi.

Reklama

Taip be maisto ir normalaus poilsio darbėniškiai žydai sulaukė birželio 29 d., kai per tą dieną Darbėnų parapijos katalikų švęstus šventųjų Petro ir Povilo atlaidus nacių pareigūnai prie kelio į Palangą sušaudė 150 miestelio gyventojų žydų vyrų, o likę per 400 moterų, vaikų ir senyvo amžiaus vyrų buvo uždaryti miestelio centre stovėjusioje sinagogoje, aptvertoje spygliuota viela ir saugomoje vietos policininkų.

Antisanitarinėmis sąlygose uždarytus žydus miestelio ir apylinkių gyventojai užjautė – jiems atnešdavo ar atveždavo maisto, taip pat kai kurie jų, nujausdami tolesnį žydų tragišką likimą, skatino juos būti ryžtingesniais, nepasiduoti likimui ir pasistengti iš čia ištrūkti, siūlėsi jiems suteikti pagalbą ir prieglobstį.

Tarp jų buvo ir Būtingėje gyvenusi Palmira Petrauskienė. P. Bartkutė-Petrauskienė gimė 1905 m. Platelių valsčiaus Beržoro kaime bežemių valstiečių šeimoje. 1932 m. pradžioje ji ištekėjo už vienmečio Skuodo valsčiaus Daujotų kaime gyvenusio Prano Petrausko.

Jų pažinties ir tolesnio bendro gyvenimo „kaltininkai“ buvo Adolfina Petrauskaitė, gim. 1898 m., ir Konstantinas Barkus, gim. 1903 m. (jo krikšto metu kunigui pavardėje praleidus „t“ raidę, jis visam gyvenimui tapo Barkumi), per kurių vestuves jaunieji artimiau susipažino. Taip šias dvi gimines amžiams susiejo brolių ir seserų santuokos.

Po vestuvių Petrauskų šeima apsigyveno mažažemio, 15 ha žemės valdytojo Kazimiero Petrausko ūkelyje Daujotų kaime, kur gyveno Barkų šeima. Čia jiems gimė sūnūs: Vincas (1932 m.) ir Vladas (1935 m.).

P. Petrauskas, tarp žmonių garsėjęs kaip nagingas dailidė, tolesnį savo šeimos gyvenimą nusprendė kurti Klaipėdos krašte, Melnragėje prie Klaipėdos, čia įsigijęs žemės sklypą ir 1938 m. pasistatęs dviaukštį medinį namą. Lietuvos valstybė visokeriopai skatino Klaipėdos krašto lietuvinimą, iš Didžiosios Lietuvos atsikėlusiems naujakuriams skyrė materialinę paramą.

Reklama

Deja, Petrauskų šeimos gyvenimas Melnragėje tęsėsi neilgai. Po 1939 m. kovo 20 d. nacistinės Vokietijos pareikšto ultimatumo ir Klaipėdos krašto aneksijos, per 10 tūkst. jo gyventojų lietuvių ir žydų tapo pabėgėliais. Taip Petrauskų šeima rado prieglobstį Būtingėje, mediniame Gabrėnų šeimos name, kur nuomojosi keletą kambarėlių.

 

 

Pradėjus naują gyvenimą: (iš kairės) Chaja Chaimaitė-Brezingerienė su vyru ir jos sesuo Estera. Klaipėda apie 1946–1947 m.

Nuotr. iš Markaičių šeimos archyvo

Reklama

Čia ją užklupo ir 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs SSSR–Vokietijos karas. P. Petrauskienė dažnai lankydavosi Darbėnuose, apsipirkdavo žydų parduotuvėse, gerai su jais sugyveno.

Čia ji susipažino su Chaimų šeima, tarp jų užsimezgė šilti santykiai. P. Petrauskienė, pasibaisėjusi nacių ir jų vietinių talkininkų vykdytomis nekaltų žmonių žudynėmis, kurių rafinuotą žiaurumą sunku net įsivaizduoti, lankydama sinagogoje įkalintas seseris pažadėjo joms padėti, jei tik pavyktų pabėgti nuo budelių.

Rugsėjo mėnesio pabaigoje budeliams ruošiantis paskutinių išlikusių žydų egzekucijai, seserims Chaimaitėms naktį pavyko ištrūkti iš mirties stovyklos sinagogoje, einant palei Darbėnų–Šventosios geležinkelį pasiekti Būtingę ir pasibelsti į medinio namo, kuriame buvo apsistojusi Petrauskų šeima, duris, kai visi likę jų šeimos nariai buvo nužudyti. Vincas Petrauskas savo laiške, 1988 m. rašytame „Kauno tiesos“ redakcijai apie seserų Chaimaičių išgelbėjimą, prisiminė, kad pas jų kaimynus Gabrėnus atbėgusias pusnuoges, išsigandusias merginas jis pastebėjęs ir apie tai pasakęs mamai, kuri jas priglaudė savo šeimoje ir pasiryžo išsaugoti jų gyvybes.

Nuo tos dienos Petrauskų šeimoje seserys tapo pilnateisiais šeimos nariais, kurių buvimas tapo didžiąja šeimos paslaptimi. Dėl kaimynų ir mergaičių saugumo netrukus nuspręsta persikelti gyventi į Skuodo rajone, Daujotų kaime, prie miško prisiglaudusią Petrauskų gimtąją sodybą, kur nuošalioje vietoje, toliau nuo žmonių akių gyventi su savo globotinėmis buvo saugiau.

Dailide pas žmones dirbęs P. Petrauskas, puikai žinodamas gimtosios Žemaitijos apylinkes, jų kelius ir takelius, pirmiausia apmuturiavęs skaromis, suvilgęs rūbus kamparu ir valerijonu, kaip giminaitę ligonę šieno vežime į savo gimtinę išvežė aštuoniolikmetę Chają, kiek vėliau jau dviračiu naktį jaunesnę šešiolikos metų seserį Esterą.

Šiuo metu Kaune gyvenanti P. Petrauskienės anūkė Palmira Petrauskaitė pasakojo, kad karo metais jos prosenelių gimtojoje sodyboje vienu metu gyveno net 12 žmonių: senieji Petrauskai Julijona ir Kazimieras, jų duktė Adolfina, jos vyras Kostas, jų sūnus Vaclovas, gim. 1930 m, jaunieji Petrauskai su vaikais Vincu ir Vladu, Palmiros ir Kosto mama Petronėlė Bartkienė ir seserys Chaimaitės, kurios buvo pavadintos lietuviškais vardais. Taip Chaja tapo Zuzana, o Estera Marytė, nes netyčia tarp žmonių, sergant ar net per sapnus garsiai ištartas žydiškas vardas kėlė pavojų.

Reklama

 

 

Vincą Petrauską išlydint į sovietinę armiją. Nuotrauka su dedikacija išsiųsta Palmiros Petrauskienės savo broliui Kostui Barkui į sovietinį konclagerį: sėdi Palmira ir Pranas Petrauskai, stovi (iš kairės) Vaclovas Barkus, Vladas Petrauskas, Vincas Petrauskas. 1950–1951 m. Kretinga

Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo

Saugant šių trijų skirtingų kartų – nuo vaikų iki senelių – didžiąją paslaptį, apie kurią daugiau nei per 3 metus taip niekas ir nesužinojo, net ir giminės, suvienijo žmones, padarė juos viena didele šeima, kurioje sunkiu darbu uždirbamas duonos kąsnis buvo dalijamas visiems po lygiai, tikintis kada nors sulaukti geresnių laikų.

Reklama

Sodybą nuo pašalinių žmonių saugojo šunys ir žąsys, kurių lojimas ar garsus gagenimas, pajutus svetimą žmogų, seserims buvo ženklas, kad reikia slėptis rūsyje, vėliau specialiai už spintos įrengtoje kamaraitėje.

Kiekviena įtampoje pragyventa diena, kaip ir metai, slinko lėtai, nes kiekvienas pašalinių žmonių policijos pareigūnų ar kariškių vizitas kėlė pavojų. Kartą netikėtai įsibrovę policininkai, ieškoję nuo išvežimo į Vokietiją darbams pasprukusių jaunų vyrų, jų ieškojo spintoje, ir ten išmetė visus rūbus, bet slaptų durų į kamaraitę, kur slėpėsi seserys, nepastebėjo.

Susirgus senajam Petrauskui, netrūko jį lankiusių kaimynų ir pažįstamų, tad merginoms slėptuvėje teko praleisti nemažai laiko, vėliau – jo laidotuvės, kai namuose kelias dienas buvo daug žmonių. „Kur nosinė, kurią atnešė Marytė?“ – kartą prie lankytojų prabilo lovoje gulintis senasis Petrauskas. Stojus nejaukiai tylai, artimiesiems teko aiškinti, kad ligonis jau silpnas ir jam tikriausiai kažkas pasivaideno.

Šeimos galva P. Petrauskas, dirbdavęs dailidės darbus pas žmones, grįždamas namo po darbų kaskart ieškodavo gimtojo namo kamino, norėdamas išvysti, ar iš jo rūksta dūmai, ar dar ten tebegyvena žmonės.

Bendru seserų gyvybių išsaugojimu gyveno ir trys paaugliai, dienomis lankę mokyklą, o po pamokų tėvams padėdavę ūkio darbuose, taip pat ne vieną naktį kartu su jomis praleidę rūsiuose, šieno kaugėse, taip pat miške įrengtame lauko bunkeryje, visam gyvenimui tapę jų broliais.

Sugrįžus sovietinei valdžiai ir praėjus grėsmei seserų gyvybėms, jos, tapusios visiškomis našlaitėmis, ir toliau gyveno Petrauskų sodyboje.

 

 

Prie senosios Petrauskų sodybos Daujotų kaime, apie 1953–1954 m.: (iš kairės) Pranas Petrauskas, Vladas Petrauskas ir Vaclovas Barkus; sėdi Adolfina Barkienė, Palmira Petrauskienė, Petronėlė Bartkienė ir kt.

Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo

P. Petrauskienė stengėsi padėti ne vienam nuo karo nukentėjusiam žmogui, kokios tautybės jis bebūtų. Pas ją užėjusieji gaudavo duonos bei drabužių, laikiną pastogę. Ji priglaudė karo pabėgėlius rusą ir ukrainietį, moterį su vaikais iš Baltarusijos, padėjo pas P. Petrauską išmokti dailidės amato keletui tėvų netekusių jaunuolių.

O seseris Chaimaites, tapusias suaugusiomis, traukė jau kitoks gyvenimas. Jos išvyko gyventi ir kurti tolesnio savo gyvenimo į Klaipėdą, kur po karo apsigyveno ne vienas karo metais išgelbėtas Žemaitijos žydas bei žydai vyrai, kovoję prieš nacizmą 16-osios lietuviškosios divizijos gretose.

Simpatiškos seserys greitai sulaukė vyrų dėmesio ir netrukus sukūrė šeimas. Pirmoji ištekėjo Chaja, tapusi Brezingeriene, kiek vėliau jaunesnė Estera, tapusi Varpoliene. Jų šeimos neužmiršo gimtųjų Darbėnų, lankė čia nužudytųjų šeimos narių žūties vietas, nors ir be galo skaudūs buvo šie prisiminimai.

Tęsėsi bendravimas ir su jų tėvais ir broliais tapusiomis Petrauskų ir Barkų šeimomis, kai Barkų šeimai teko nauji sunkūs likime išbandymai. 1949 m. rudenį K. Barkų sovietinis čekistinis „teismas“ nuteisė kalėti 10 metų sovietiniame ypatingajame lageryje, Sibire, prie Baikalo ežero, už bendradarbiavimą su partizanais, kurie lankydavosi pamiškėje įsikūrusioje jo sodyboje. Iš lagerio jis sugrįžo namo tik 1956 m. vasarą.

 

 

Beveik 47 metus kartu nugyventas gyvenimas nepraėjo veltui. Palmira ir Pranas Petrauskai 1978 m. Palanga

Nuotr. iš Petrauskų šeimos archyvo

Chajos šeima susilaukė 4 vaikų ir 1961 m. išvyko gyventi į Šiaulius, iš kur 1972 m. išvyko į Izraelį.

Esteros šeima, susilaukusi 2 vaikų, 1961 m. taip pat paliko Klaipėdą, apsigyveno Vilniuje, iš kur 1972 m. išvyko gyventi į Izraelį. Pokario metais Petrauskų šeima apie 12 metų gyveno Kretingoje, šalia buvusio kino teatro „Žilvinas“ stovėjusiame mediniame, vijokliais apaugusiame namelyje, iš kur 1960 m. išvyko gyventi į Palangą, kur P. Petrauskas savo rankomis Ronžės gatvėje pasistatė dviejų aukštų namą.

Šis namas vasaromis tapdavo prieglobsčiu seserų Chaimaičių šeimoms, o jų vaikai iki šiol prisimena čia praleistas vasaras. Šiltas bendravimas ir susirašinėjimas tarp P. Petrauskienės ir Esteros Marytės, kuri taisyklinga lietuvių kalba rašydavo jai laiškus, tęsėsi ir seserų šeimoms išvykus gyventi į Izraelį.

Išskirtinė jų bendravimo šiluma iki šiol jaudina kiekvieną, skaitantį tuos daugiau kaip prieš 40 metų rašytus žodžius. „Brangioji mamyte, rašo tavo mylimos dukros Marytė ir Zuzana. Rašome su pilnomis ašarų akimis ir mes visi apgailestaujame, kad negalėjome būti su tavimi kartu prie mūsų tėvelio kapo...

is mus priglaudė sunkiomis karo dienomis ir rizikuodamas savo ir šeimos gyvybėmis mus globojo apie keturis metus... Buvo dienų, kai jis atiduodavo mums paskutinį duonos kąsnį. Mes atsimename tą naktį, kaip mes pabėgome iš mirties lagerio ir atbėgome pas jus, jūs mus priglaudėte ir saugojote iki karo pabaigos. Jūs buvote, esate ir būsite patys brangiausi mūsų ir mūsų vaikų širdyse...“, – 1978 metais savo laiške iš Izraelio, po P. Petrausko mirties, savo gelbėtojai P. Petrauskienei rašė Estera Marytė, 1985 metais pati staiga iškeliavusi Amžinybėn.

Paklauskime savęs, ar šiandien daug kas iš mūsų, net ir patiems artimiausiems žmonėms, parašome ar išsakome tokius žodžius?

Šiandien ne tik seseris Chaimaites, bet ir Lietuvos garbę gelbėjusių Petrauskų, palaidotų Palangoje, ir Barkų, palaidotų Aleksandrijoje Skuodo rajone, šeimų šviesų atminimą saugo jų palikuonys, taip pat po visą pasaulį pasklidę seserų vaikai ir anūkai. „Be jūsų nebūtų mūsų“, – šie žodžiai amžiams įrašyti jų širdyse.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Kaip senoje, kadais populiarioje dainoje „Vėl namo, vėl namo, seno sodžiaus...

Kraujo balsas pašaukė grįžti namo nuotrauka, foto

„Žirgas – nekaltas. Aš pati buvau neatidi“, – net suabejoti mylimu augintiniu...

Gražuolės raitelės šypseną ilgam užtemdė žirgo spyris nuotrauka, foto

Lietuvoje kiekvieną vasarą įvyksta daugybė įvairiausio pobūdžio stovyklų: vaikams, šeimoms, suaugusiems. Daug...

Sergejus Maslobojevas: „Svarbu tapti vaiko geru draugu, o draugų vaikai linkę klausyti“ nuotrauka, foto

Vasarą jaunimas mielai laiką leidžia važinėdamiesi dviračiais, paprastais ar elektriniais paspirtukais,...

Kai vaikas tampa eismo dalyviu nuotrauka, foto

Uždaroma Priekulės pervaža nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Klaipėdos rajono savivaldybė informuoja, kad dėl remonto darbų rugpjūčio 12 dieną nuo...

Bus tikrinamos kavinės, parduotuvės ir pramogų vietos nuotrauka, foto

Klaipėda, Klaipėdos savivaldybė kartu su Maisto ir veterinarijos tarnyba pradeda reguliarius viešojo maitinimo...

Klaipėdos jūrų uoste buvo išsiliejęs dyzelinas nuotrauka, foto

Klaipėda, Aplinkos apsaugos agentūra antradienį pranešė, jog pirmieji tyrimų rezultatai rodo, kad...

Ieškoma be žinios dingusi Danutė Pupeikienė nuotrauka, foto

Kriminalai, Klaipėdos rajono pareigūnai ieško be žinios dingusios, 1941 m. gimusios Danutės Pupeikienės....

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 10 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 27 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 54 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...