"Žirgas man kažkuo ypatingas ir savas - galingas, o kartu baikštus ir švelnus, mane žavi tylus bendravimas su juo, ir kai jis paklūsta, šuoliuoja, šoka per kliūtis. Žmonės, turį šitą hobi, turi savito dvasingumo; žirgas - ne paveikslas, jo nenukabinsi ir neužrakinsi", - kalbėjo Klaipėdos miesto prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo prokurorė Rasa Morenienė.
Susitikome Priekulėje, kur po įtemptos darbo dienos prieš grįždama į savo namus Vilkyčiuose, užsuka pamiklinti savo ir žirgo Paketo kojų. Išvydusi Rasą jojikės kostiumu, gracingai linguojančią ant trakėno keteros, pajutau "baltą" pavydą; graži, įkaitusi ir susikaupusi ji atrodė tokia laiminga "tarp dangaus ir žemės". Kol šnekėjomės, Paketas susitiko draugelį ir abu nudūmė aplankyti grakščios ir aikštingos kumelaitės Kamanės. Nebežinau, ar tai ta pati kumelė, kurios gyvastį po nesėkmingo kumeliavimosi išgelbėjo Rasa, mat prieš tapdama prokurorė, ji dirbo veterinarijos gydytoja.
"Esu kaimo ir gamtos vaikas"
"Nuo mažens turėjau svajonę jodinėti. Kai tėvelis vagodavo arimus, visada vedžiodavau arklį arba jodavau, nieko kito prie jo neprileisdavau. Bet nedrįsau prašyti tėvų, kad leistų lankyti Priekulės žirgyną. Baigusi aštuonias klases, įstojau į Klaipėdos žemės ūkio technikumą veterinarijos specialybę, nes žinojau, kad ten yra jojimo sekcija - ir man nieko daugiau nereikėjo". Visos profesijos anais nihilizmo laikais jautriai, romantiškai merginai atrodė bedvasės, nežavinčios, daugmaž vienodos; nesvarbu, siuvėjos ar veterinarijos gydytojos. Darbas atrodė nemiela būtinybė kaip bulvių skutimas, kuris kada nors baigiasi. Po paskaitų per dešimtį minučių turėjo parbėgt į bendrabutį persirengti, nes pavėlavusi į jojimo treniruotę, nebegaus arklio. "Ir vasaromis reikėjo mėžti arklides, suvežti šieną. Ne, manęs šis darbas nežemino, nes namie laikėme kiaulių ūkį. Svarniausia, kad gaudavom pajoti, tegu ir be kilpų. Kiek kartų kliūtį peršokai, tiek nukritai; kartą labai išsigandau, kai nesuvaldomas arklys pasileido šuoliais, bet noras jodinėti neatšalo".
Vėliau ji dirbo kaimo veterinare, prižiūrėjo paršavedes, bet kilus smulkiam konfliktui su darbininkėmis, įstojo į Kauno veterinarijos akademiją. Ten studijuodama, sutiko garsų jojiką Zigmą Šarką, bet tapti profesionalia sportininke buvo per vėlu. Tuo metu ji dirbo greitosios sanitare, patyrė pirmuosius sukrėtimus, akistatą su mirtimi. Dirbo ir Kauno klinikose, kur stebėjo profesorių, chirurgų virtuozų žmonėms atliekamas operacijas. Studijų metais Rasai teko daryti Cezario pjūvius kumelėms ir karvėms, išmoko "romyti" kuilius.
Temidės šypsena
1992-asiais, kai Rasa gavo veterinarijos gydytojos diplomą, prasidėjo kolūkių griūtis, kūrėsi privačios veterinarų klinikos, Rasa sugrįžo gimtinėn. Krito į akį generalinės prokuratūros skelbimas laikraštyje, kviečiantis mokytis tardytojo amato. Iš poros šimtų norinčiųjų tapti tardytojais į Universitetą Rasa įstojo su 25-iais laimingaisiais. Tarp jų buvo psichologų, pedagogų, medikų; dėstytojai šiuos pašiepiamai vadino "žemės ūkiu", tačiau iš jų "išaugo" ne vienas žinomas respublikos teisėjas ir prokuroras. Atkaklumo Rasa vėlgi sėmėsi iš... vaikiško idealizmo, kuomet tikėjo, kad teisybė visada triumfuoja, kiekvienas gauna ko nusipelnęs. Trejus metus dirbo tardytoja. Kolegos kriminalistai juokdavosi, kad trapi 26-erių metų tardytoja muša žmones, išklausinėja nuo maro laikų, arba kikeno: "Ateina Rasa trumpu sijonėliu, ir galvažudžiai "suskyla"... Pirmoji jos byla buvo 1994-aisiais, kai automobilyje buvo rastas vyro lavonas, suvyniotas į kilimą. Tuomet tardytoja grįžo namo su baisiu kvapu, įsigėrusiu į drabužius. Intuityviai ji įtarė nužudytojo žmoną, kuri ir buvo savo vyro nužudymo užsakovė. Moteriška logika padiktavo, jog nenatūralu, kad žmona po vyro dingimo pradėtų buto remontą, be to, likimas pakišo dovaną: sulaikytoji negalėjo atsiskaityti su egzekucijos vykdytoju, o viena prostitutė, žudiko sugyventinė, įskundė jį. Ir tapusi prokurore, Rasa Morenienė susidurta su nusikaltėliais recidyvistais, ypač ciniški būna paaugliai žagintojai. Prokurorė sako, jog daugėja tiek beraščių primityvų, kurie nusikalsta "per degtinę", tiek jų aukų. Pasak prokurorės, aistringiausia kova vyksta tuomet, kai sprendžiama, ar "atiduoti" žmogų teisti, o vėliau prokurorai daugiausia taiso tardytojų klaidas. Ji prisimena, kad jos pastangų ir tyrimo dėka teisėto atpildo sulaukė ne vienas žagintojas ar vaikų tvirkintojas. Kai kada išžaginimas - kaip bufonada: antai traukiniu "Vilnius - Klaipėda" važiavusi moteriškė kaip žagintojus įvardija tik pirmąjį, trečiąjį ir penktąjį, o su kitais - "mat juos biesai"... O antai septyniolikmetei klaipėdietei, neturinčiai nei tėvų, nei brolio ir persekiotai, sumuštai sutenerių, nuo kurių negalėjo pabėgti, nes gyveno viename bendrabutyje, ir vertusių ją užsiimti prostitucija, - užteko ištvermės ir kone didvyriškos drąsos nepakeisti savo parodymų. Liudininkai to bijojo. Paklausta, ką mano apie mirties bausmės panaikinimą, prokurorė sako: "Žvelgiant iš religingo žmogaus pozicijų, mes neturime teisės atimti jokio žmogaus gyvasties, o iš ekonomisto - turime išlaikyti žmogžudžius, kurių nemažėja. Kita vertus, ar ne didesnė už mirtį bausmė yra nelaisvė iki gyvos galvos? Bet atgailauja tik sąmoningas, protaujantis žmogus, kuris įvertina tai, ką padarė".
Rasa Morenienė į Valdemaro Urbono žirgyną Lankupiuose sugrįžo jau ištekėjusi, paūgėjus pirmagimei Ingridai, kai pagrandukei Eglei buvo vieneri metukai. Motina tiki, jog dabar penkiametė dukra Eglė išaugs raitininke. "Tam reikia drąsos, nebijoti fizinio skausmo. Jau maniau, dukra išsigąs, kai nukrito ir arklys, taip pat išsigandęs, atbulas traukės, negalėjau jos pasiekti, bet jis peršoko per ją ir nieko daugiau neatsitiko. Vėliau jis priėjo ir įrėmė galvą jai į krūtinę, tarsi ramindamas ar atsiprašydamas. Yra užmynęs jai plaštaką ir įkando, kai šėrė jį morka. Mane stebina, kad Eglė ropščiasi jam per galvą, skabančiam žolę, kad trinasi prie užpakalinių kojų ir šukuoja jam uodegą. Iš pradžių, žinodama, kiek kainuoja žirgo išlaikymas ir pasakišką jo kainą, galvojau, kad jo neįpirksiu. Be to, pas Urboną buvo rimti eržilai, ant kurių vaiko nepasodinsi. Paketas - tai flegma, kuris užsidega skrydyje..." Dabar ir jos vyras jūreivis išmoko jodinėti ir jam rūpi, kaip laikosi sartis Paketas. Raitas jūreivis sausumoje turi "linguojantį laivą", kurio fiziologiją, anatomiją ir psichikos vingrybes tenka pažinti. Taip, Rasą kamuoja artimo žmogaus ilgesys, kai ją su vyru pusei metų išskiria jūrmylės. Bet svarbu tai, kas juos sieja, ta jausmų pilnatvė ir ištikimybė. Gimdė ji dukras viena, nes mano, kad tai yra neįkainojama vienos moters paslaptis, kuria pasidalini tik viską iškentėjus.
"Kai joju, negalvoju, kas aš esu, bet ką jaučiu"
"Žirgas gal nėra toks protingas kaip žmogus ar sarginis šuo. Iš jo daug išmoksti; senas arklys mokina jauną raitelį. Yra daugybė jojimo mokyklų ir stilių, aš vadovaujuosi principu, kad geras raitelis tas, kuris netrukdo žirgui. "Iš pradžių būni kaip manekenė ant podiumo, kuriai svarbu kaip kojas kilnot, paskui pastebi savo klaidas. Tu negali pasakyt žirgui, kada ir kaip pakeisti kojas, turi tai parodyt savo judesiais. Kai žirgas kyla, turi su juo susilieti... Nesu profesionali jojikė,- - savikritiškai kalba Rasa. Ji gali pagydyti žirgą po traumos, kas ir atsitiko, kai jojikai Paketą jau buvo "nurašę", padaryt masažą bei pabūti "arklių užkalbėtoja", kai šį reikia žmogiškai paremti. Žirgo protavimu seniai neabejoja jojikai: ] štai ir Rasos draugė, įžymi veterinarijos gydytoja, jodinėjusi prie jūros, įsitikino, jog žirgas laisvai galėjo leisti jai nukristi, užsimušti, bet atkišo savo "petį". - "Jei arklys pats neatidirbinės šuolių, tu jo neišmokinsi. Jis džiaugiasi, kai jį pagiri ir nervinasi, kai neįveikia kliūties. Paketo niekada nemušu, bet jei kitas jojikas jį taip lenkia, tikinu, jog turi paklusti. Man užtenka parodyt rykštelę. Per treniruotes nepriverčiau Paketo pasitikėti mano sprendimais, jis nuolatos kliudydavo kartelę, bet per varžybas susikaupė, suprato tikslą ir užduotis. Ir mes, dalyvaudami Vytauto Klimovo veteranų konkūro taurės varžybose, laimėjome pirmąją vietą. Svarbu buvo ne tai, kad esame pirmi iš 84 dalyvių, bet kad konkūre švariai "sušokome" - be nė vieno "kliūties metimo" ar baudos taško trylikoje kliūčių. Po mano pasirodymo rungtyje atsisakė dalyvauti praėjusių metų pirmosios vietos nugalėtojas. Be abejo, po rungties Paketas buvo dėmesio centre, jo laukė obuolių ir morkų puota, šampanas"...
Rasa Morenienė jodinėdama jaučiasi "kaimiete", gamtos viešpatijos kūdikiu. Su žirgu panyra į upę... Jai visiškai nesvarbu, apie ką kalbėtis su bendraminčiais: mediciną, automobilizmą ar žirgus. Bet sako nieko nevertinanti pagal pareigas, reitungus arba titulus: svarbu, kas yra kas, matuojant žmogiškuoju matu.
"Darbe esu vienas žmogus, o čia - visiškai kitas. Ant žirgo nebejaučiu, kad esu prokurorė, jokių gyvenimo problemų, pamirštu nesėkmingas bylas - tik egzaltacija, laisvės pojūtis ir tas susiliejimas su žirgu..."
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą