Klaipėdos muziejuose tūkstančiai Dionyzo Varkalio ir jo bendražygių surinktų eksponatų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, Prano Domšaičio galerijoje, Laikrodžių muziejuje, Priekulės rezistencijos partizanų muziejuje, Kalvystės muziejuje.
Visi muziejai jam vienodai brangūs, nes tai jo kūdikiai. Ne veltui pernai Dionyzas buvo išrinktas Metų muziejininku. "Sukaupiau tūkstančius pačių įvairiausių eksponatų, rinkau viską, kas susiję su Klaipėdos kraštu. Viską atidaviau, nes maniau, kad visiems reikės tos Lietuvos. O pasirodo, kad taip nėra. Mažai kam jos reikia, visiems labiau reikia pinigų", - sako Dionyzas.
Pirmoji pažintis su Klaipėda Dionyzui Varkaliui primena vieną iš baisiausių istorijos laikotarpių uostamiesčiui. Karas ėjo į pabaigą. 1944-aisiais Dionyzui, gimusiam netoli Telšių, įsiminė Klaipėdos bombardavimas. Vakarais girdėdavo link pajūrio skrendančių lėktuvų variklių gausmą. Atstumas įžiūrėti, kas vykdavo Klaipėdoje, už 100 kilometrų, buvo per didelis, tačiau uostamiesčio bombardavimo metu dangų nudažydavo ryškiai raudoni ugniniai atšvaitai.
14-metis Dionyzas Klaipėdoje atsidūrė 1949 metais, kai miestas dar lėtai gydėsi karo žaizdas ir vadavosi iš griuvėsių nelaisvės. Klaipėdoje, vokiečiams pasitraukus iš miesto, liko viso labo 28 gyventojai. Vėliau iš Šiaulių ir kitų įvairių Lietuvos miestų čia pradėjo važiuoti gyventojai, kadangi Klaipėdoje buvo išlikusių ir tinkamų gyventi pastatų.
"Mano sesuo Onutė atvyko iš Šiaulių ir Klaipėdoje, Žvejybos uosto rajone, susirado kambarėlį, - prisimena Dionyzas. - Pas ją ir apsigyvenau."
Reikėjo kažkaip išgyventi, todėl skubėjo susirasti bent minimaliai iš ko pramisti. Vilniaus gatvėje buvusiose dirbtuvėse, traktorių remonto gamykloje, susirado darbą.
Kada pajuto nenumaldomą potraukį metalui ir jo dirbiniams, D. Varkalis tiksliai jau nebepamena. Vaikystėje, jaunystėje, atsakytų, jeigu šiandien to paklaustumėte.
Dionyzas buvo patikėtas patyrusio meistro globai ir jie kartu liedavo guolius, skirtus traktoriams. Iš šalia buvusio aerodromo stovinčių lėktuvų liekanų iškabindavo vadinamąjį babitą tepalą, skirtą guoliams užpilti.
"Vėliau nutariau stoti į 12-ąją amatų mokyklą, - prisiminimais dalijasi Dionyzas. - Tačiau ilgai pasimokyti nepavyko. Buvo pokaris. Siautėjo tikras banditizmas. Sėkmingai išlaikiau egzaminus, tačiau vos tik išėjau į koridorių, mane užpuolė kiti mokiniai, iškratė kišenes, atėmė pietums skirtą bandelę.
Kai D. Varkalis nuėjo atsiimti stojimo pareiškimą, aplinkiniams savo sprendimą pakomentavo labai trumpai: "Aš ne čia pakliuvau."
Laimei, kaimynas padėjo įsidarbinti tralerių laivyno valdyboje, tad ilgai dykaduoniauti neteko. Pakliuvo pas aukščiausios kategorijos meistrą, kuris partijos šulams gamindavo išskirtines pypkes, medžioklinius peilius, juos meniškai graviruodavo.
Dionyzas namie išdrožė gal dešimt pypkių, kol pagaliau viena daugmaž pavyko. Tada ją išdrįso nunešti ir parodyti meistrui. Kai šis pamatė, kad auklėtinis iš tikrųjų domisi jo rankdarbiais, patikliai atidarė stalčių ir savo gabiam mokiniui parodė visą savo rankų darbo lobyną. Nuo tada jis kantriai visas meistrystės paslaptis patikėdavo savo auklėtiniui.
Taip atėjo 1953-ieji. Mirė Stalinas ir atėjo atšilimo laikotarpis. Dionyzas puikiai atsimena tą dieną, nes Klaipėdos gatvėse žmonės verkė, sielvartavo, gedėdami dėl tautų vado mirties. Nepaisant dešimtmečiais trukusio teroro ir trėmimų.
"Tada trumpam į valdžią atėjo Lavrentijus Berija, kuris pareikalavo, kad regionuose vadovautų nacionaliniai kadrai, - pasakoja pašnekovas. - Todėl mane, dar tik 18-metį, kaip vienintelį lietuvį, paskyrė cecho viršininku. Pradėjau vadovauti tekintojams frezuotojams, dauguma kurių tada jau buvo už mane daug vyresni, kai kurie - seni frontininkai."
Kai D. Varkalis apsisprendė stoti į Jūreivystės mokyklos laivų mechanikos specialybę, pasiprašė būti pervestas į mechanikus. Laivyne išdirbo 19 metų.
1975 metais Dionyzas baigė dailės mokslus Sendvario dailės vakarinėje meno mokykloje.
Aktyviu visuomenininku tapo netikėtai, kai savo akimis išvydo niokojamas senąsias kapines dabartiniame Klaipėdos skulptūrų parke. Darbininkai tarsi barbarai negailestingai griovė kapus, vertė kryžius, ardė antkapius.
D. Varkalis nuskubėjo į miesto paveldo inspekciją, ragindamas viršininką imtis veiksmų žiauriam vandalizmo aktui sustabdyti.
"Sakau, skambinkit Vykdomojo komiteto pirmininkui Alfonsui Žaliui, darykit ką nors, kol dar ne per vėlu, - prisimena D. Varkalis. - Bet vadovas iš baimės pridėjo į kelnes ir tik gūžčiojo pečiais, bijodamas sukelti per didelį triukšmą. Tada nulėkiau į Vykdomąjį komitetą. Viename kabinete radau architektą. Parodžiau jam vaikišką kryželį, kurį radau ardomose kapinėse, sakau, pažiūrėkite, kokie šedevrai patenka į metalo laužą. Jis sąžiningai prisipažino, kad nieko negali padaryti, nes toks partijos komiteto nurodymas."
D. Varkalis ne iš tų, kurie pasiduoda sutikę pirmąją kliūtį. Nulėkė iki Vilniaus ir patraukė tiesiai į Kultūros ministeriją. Tuometinio ministro Juozo Banaičio nerado, bet pavyko susitikti su pavaduotoju Vytautu Jakelaičiu. Šis įdėmiai išklausė, padėkojo už suteiktą informaciją, suprato problemos esmę ir, kaip šiandien tvirtina Dionyzas, jie liko draugai ilgiems metams.
"Grįžau į Klaipėdą, paėmiau fotoaparatą ir išpyškinau kokias penkias fotojuosteles. Įamžinau kapų griovimo darbų eigą. Darbų vykdytojai pasitraukė į šalį, suvokdami galimas pasekmes. O darbininkai į mano spragsintį fotoaparatą nekreipė jokio dėmesio. Jiems buvo vienodai", - pasakoja D. Varkalis.
Tačiau kai kas nuo tos dienos pasikeitė į gerąją pusę. Viską, ką prieš tai veždavo į Rimkų sąvartyną, Klaipėdos krašto paveldui neabejingi žmonės pradėjo boginti į kelias skirtingas vietas. Čia kaupti ir saugoti.
"Vežėme į Kraštotyros muziejaus kiemelį, Restauravimo instituto kiemą Turgaus aikštėje, - atmintyje pasirausia tuo metu restauravimo dirbtuvėse dirbęs D. Varkalis. - Tai dariau ne vienas. Kartu su architektais Guogiu, Šliogeriu, Franku, kurie buvo tikri entuziastai. Šiandien kai kurie jau iškeliavę Anapilin."
Žinoma, per tą laiką visko buvę, visko nutikę. Kartą, kai Dionyzas buvo išvykęs, ilgapirščiai suspėjo išvogti nemažą dalį vertybių.
Nepaisant visko, didžiąją dalį eksponatų pavyko apginti ir išsaugoti. Daug radinių buvo iš ilgą laiką buvusių centrinių miesto kapinių, kuriose buvo palaidota daug žymiausių Klaipėdos krašto žmonių, tokių kaip Zembrickis, Gerlachas, Vyneris. Žinomi menininkai: rašytojai, poetai, dailininkai.
"Tuo metu mūsų dirbtuvės buvo Palangoje, todėl pradėjau ieškoti, kur Klaipėdoje galėtume rasti patalpas, tinkamas restauravimo dirbtuvėms. Netyčia užtikau pastatą, kur dabar yra įsikūręs Kalvystės muziejus, - pasakoja Dionyzas. - Atsitiktinai radau apleistą XIX amžiaus kalvę. Teritorija buvo užtverta aukšta tvora. Dirbtuvėse dar tebebuvo išlikę staklynai, ant kurių buvo užgriuvusios lubos.
Nueinu pas Žalį, sakau, radau seną kalvę, kurioje galima įrengti kalvystės muziejų. Sako: "Gerai." Per penkiolika minučių viskas buvo išspręsta. Mudu sėdam į pirmininko "Volgą" ir nulekiam į vietą. Praplėšėm lentas, apžiūrėjom aplinką, kiek leido galimybės. Būsimą kalvystės muziejų įteisinome kaip kūrybines dirbtuves, tik po to prasidėjo projektavimo ir restauravimo darbai. Gyventojus, kurie gyveno virš dirbtuvių, teko iškelti kitur."
Energingasis Dionyzas taip dažnai vaikščiodavo į Klaipėdos vykdomąjį komitetą, kad, kaip sakė vienas buvęs darbuotojas: "jį pamatę, mes duris užsirakindavom, nes bijodavom su juo susidurti akis į akį".
- Žalys manęs nebijojo, nes aš buvau reikalingas miestui.
Eksponatai muziejams
Sovietmečiu Dionyzas turėjo aukso vertės dokumentą - Kultūros ministerijos išduotą leidimą rinkti eksponatus muziejui.
Dionyzas keliavo po Vakarų Lietuvos miestelius ir kaimelius. Rinko viską, kas pasitaikydavo po ranka: monetas, porceliano gaminius, paveikslus, raižybos darbus, knygas, žurnalus, laikraščius. Pradėjo nuo Panemunės, Šilalės. Iš pradžių vienas, o nuo 1987 metų, kai Klaipėdoje buvo įkurtas kultūros fondas, kartu su bendraminčiais.
Mažosios Lietuvos kultūrinis palikimas
Dionyzas pabrėžia, kad nuo prižiūrimų kapų niekada nieko neimdavo. Nebent, kai atvažiuodavo jų tvarkyti, pasiimdavo kryžius, tvoreles, kurias restauruodavo, perdažydavo ir grąžindavo atgal.
Kadangi į Mažąją Lietuvą savo ir ne savo noru atvykusiems vietinis kultūrinis palikimas visiškai nerūpėjo, tuo teko rūpintis Dionyzui ir jo bendraminčiams. Per pastaruosius metus jie sutvarkė dešimtis apleistų Mažosios Lietuvos kapinaičių.
Už grašius
D. Varkalis juokauja, kad daiktus, kuriuos šiandien galima drąsiai išstatyti pasauliniuose aukcionuose, neretai įsigydavo už degtinės butelį arba nupirkdavo už kelis rublius. Metams bėgant surinko didžiulę laikrodžių kolekciją, gausią taikomosios dekoratyvinės dailės šedevrų kolekciją.
"Su Alfonsu Žaliu sutarėm, kad kai įrengsim kalvystės muziejų, aš taikomosios dekoratyvinės dailės kolekciją padovanosiu miestui", - prisimena Dionyzas.
Sulaukė nemalonumų
Kai 1987 metais D. Varkalis sugalvojo savo surinktą Mažosios Lietuvos paveldo kolekciją parodyti klaipėdiečiams, tuo metu Kultūros skyriuje dirbusi Blažienė įspėjo, kad po to galima sulaukti didelių nemalonumų.
Kadangi buvusi Švietimo skyriaus vedėja Nijolė Novogreckienė Dionyzą palaikė, tai jai vėliau ir kliuvo daugiausiai.
Tris mėnesius Prano Domšaičio galerijoje išbuvusi paroda sulaukė ir saugumiečių dėmesio. Jiems užkliuvo keli eksponatai: puodelis su 1930 metų Vytauto Didžiojo 500 metų jubiliejaus atvaizdu, ir Klaipėdos atvirukai su Fiurerio aikšte.
"Aš sakau, na tai kas, kad buvo Fiurerio. Dabar bus Stalino arba Lenino. Juk iš istorijos puslapių neišplėši, - prisimena Dionyzas. - Tačiau, laimei, jau ir saugumo komiteto darbuotojai buvo kitokie. Išsilavinę, lankstesni, ne tokie, kokie po karo."
Su Nijole Novogreckiene šnekėjo rimčiau, ilgai kamantinėjo, kodėl įsileido tokią antisovietinę parodą.
Žaibas iš giedro dangaus
Tai, kas gali nutikti, paprastai ir nutinka. Mat kaip tik tomis dienomis buvęs Sovietų Sąjungos kompartijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas išleido 2001-ąjį įsakymą, kurio esmė: visos kolekcijos ir brangenybės turi būti saugomos muziejų saugyklose, o jų savininkai - kolekcininkai gali tik ateiti ir pasižiūrėti, ką turi. Ir viskas nuo šiol pereina valstybės žinion.
"Taip ta mūsų paroda ir įstrigo, - šypsosi per vieną dieną visų savo sukauptų lobių netekęs Dionyzas. - Kolekcija atsidūrė saugykloje. Gorbačiovo "perestroika" neleido nei pasiimti, nei perduoti, nei padovanoti."
Jau vėliau D. Varkalis sutiko perduoti savo kolekciją, tik su viena rimta sąlyga - kad parodos eksponatai nebūtų išskaidyti ir liktų Klaipėdoje.
Laikrodžių muziejaus idėja
Laikrodžių muziejaus sumanymo pradžia - 1978-ieji, kai Paveikslų (dabar Prano Domšaičio) galerijoje buvo surengta Liudo Mažūno, Stasio Gadeikio, Dionyzo Varkalio ir Vytauto Jakelaičio laikrodžių kolekcijų paroda. Paroda susilaukė didelio susidomėjimo. Tuomet Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetų prorektorius V. Jakelaitis, šviesaus atminimo Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys ir pradėjo aptarinėti laikrodžių muziejaus atidarymo Klaipėdoje vizijas. D. Varkalis iš to periodo priminė tokį epizodą: "A. Žalys, aplankęs parodą, mums, kolekcininkams, ir sako: "Vyrai, jeigu savo kolekcijas padovanotumėt, skirtume atskiras patalpas jiems rodyti." Na, mes ir pasižadėjome juos atiduoti." 1979 m. Paveikslų galerijoje pradėjęs dirbti R. Martinkus, pasitelkęs eksponatų iš Lietuvos dailės fondo, tą laikrodžių parodą praplėtė. Į mano retorinį klausimą, ar nebuvo gaila atiduoti tai, ką pavyko surinkti per visus tuos metus, D. Varkalis replikavo labai trumpai ir įtikinamai: "Į kapus nenusineši." Neseniai uostamiestyje duris atvėrė II pasaulinio karo muziejus. Dionyzas išdidžiai prasitaria: "Muziejuje didžioji dalis mano surinkti eksponatai."
Dosjė
Muziejininkas 1992 m. įkūrė ir miestui padovanojo Kalvystės muziejų, išsaugojo Klaipėdoje veikusią Gustavo Kackės kalvę, tapusią muziejaus ekspozicijos pagrindu, nuo sunaikinimo apsaugojo ir muziejui padovanojo unikalių Mažosios Lietuvos krašto kultūros istorijos artefaktų, tarp kurių - autentiški senųjų miesto kalvių darbo įrankiai, kapinių kryžiai, tvorelės, vartai, tik uostamiesčiui būdingos vėtrungės, namų apyvokos daiktai ir kt.
Restauratoriaus kvalifikaciją turintis muziejininkas savo rankomis konservavo ir restauravo šimtus Lietuvos metalinių kultūros paveldo objektų.
Sovietmečiu, nepaisydamas represinės politikos, surinko ir muziejui padovanojo 1 159 Mažosios Lietuvos kultūros paveldo paminklus - įvairiausių dokumentų, fotografijų, vaizdų, kuriuose užfiksuota pokario rezistencijos istorija.
Jo surinkta ir Lietuvos dailės muziejui padovanota Klaipėdos krašto keramikos ir metalo dirbinių kolekcija eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje, o restauruoti senoviniai laikrodžiai iš muziejininko kolekcijos papildė Laikrodžių muziejaus kolekciją.
D. Varkalis, dažnai vadinamas gyva Klaipėdos legenda, yra apdovanotas Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą