- Vasarą turėtų gimti jūsų trečiasis vaikelis. Ar kurdami šeimą su vyru iš anksto žinojote, kad norėtumėte turėti didelę šeimą?
- Kai prašėme tuomečio Plungės dekano mus sutuokti (tai buvo 2003 metais), jis lyg ir pajuokaudamas mums iškėlė tokią sąlygą - penki vaikučiai. Aš net šiek tiek nusigandau, galvojau, kad Dievulis nors vieną sveiką vaikelį mums atsiųstų, ir tai jau bus daug džiaugsmo ir rūpesčių, kur jau čia penki. Per santuokos apeigas dvasininkas linkėjo keturių vaikelių, na, o kai prieš metus kalbėjome telefonu, jis sveikino sulaukus antrosios atžalos ir paragino ilgai nelaukti, kad tie palinkėjimai pildytųsi. Po truputį pildosi. Mano vyras - šeimos žmogus, o ir aš visuomet žaviuosi didelėmis darniomis šeimomis. Kurdami šeimą tiksliai nesitarėme, bet abu, matyt, jautėme, kad vieno vaikelio būtų mažoka.
Motinystė gyvenimą užpildo visiškai naujomis spalvomis, nauja patirtimi, suteikia moters gyvenimui prasmės. Todėl ir Motinos dieną pasitinku geros nuotaikos. Džiaugiuosi savo vaikučiais, savimi, savo vyru ir savo artimaisiais, kurie man, aktyviai mamytei, padeda. Motinos dieną visada sveikinu savo mamą, tad ši diena man svarbi kaip dukrai. Sulaukiu pasveikinimo ir aš, juk mano sūnus jau beveik septynerių ir jis jau žino, kad reikia mamytę sveikinti pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį.
- Nors Motinos dieną oficialiai pradėta švęsti palyginti ne taip ir seniai, dar gūdžioje senovėje, be abejonės, buvo pagerbiamos moterys - motinos, moteriško prado deivės.
- Tradicinėje lietuvių kultūroje pagarba Motinai būdavo bene kasdien reiškiama maloniais žodžiais, moteris ar motina buvo aukštinama ir dainose, ir senojoje literatūroje. Juk moteris lietuvių šeimoje buvo trijų namų kerčių laikytoja ir pagrindinė tradicijų saugotoja bei perteikėja. Dauguma tradicinių moters pagerbimo švenčių buvo susijusios su svarbiausiomis šeimos šventėmis. Senovinėse vestuvių apeigose beveik visos atliekamos apeigos skirtos jaunajai, jos statuso pasikeitimo, jos perėjimo į moterystę momentui. Buvo imamasi maginių veiksmų, kad naujoji šeima darniai, sočiai ir laimingai gyventų, kad susilauktų gražaus pulko vaikelių. Tuo metu, kai jaunieji iškilmingai buvo vedami aplink stalą, pamergės nemačiomis timpčiodavo staltiesę - vaikelių gims daugiau. Į jungtuvių vežimą kas nors paberdavo saują uogų, o jaunojo namuose nuotaką apipildavo grūdais. Visa tai - vaisingumui pažadinti. Jaunamartė savo kūdikėlį pradėdavo auklėti dar negimusį. Ta moters būsena papročiuose nusakoma savitais tikėjimais, draudimais. Tik pagimdžiusi savo pirmagimį jaunamartė tampa tikrąja marčia, tikra moterimi Motina. Vėl keičiasi moters statusas, tačiau lygiateise kaimo bendruomenės nare ji tapdavo tik atlikus Motinos įvesdinimo apeigas. Įvedybos - tai pirmasis kūdikį pagimdžiusios moters išėjimas į bažnyčią, jos ir kūdikio palaiminimas, apeiginės vaišės ta proga. Remiantis etnografiniais tyrinėjimais, moters įvesdinimo į bažnyčią paprotys gyvavo iki XX a.4-ojo dešimtmečio.
- Jeigu mūsų prosenelės išaugindavo būrį vaikų, kiek šiais laikais turėti vaikų šeimoje yra normalu?
- Šiais laikais viskas yra normalu, jei šeima gyvena darniai, jei ji sugeba patenkinti savo vaikų fizinius ir dvasinius poreikius. Jei pradedame svarstyti, kiek vaikų turėti šeimoje yra normalu, atsiranda įvairių nereikalingų stereotipų, kurie iškreipia tikrąsias šeimos, bendravimo, gyvenimo šeimoje vertybes. Kiekviena šeima sprendžia, kiek vaikučių ji nori, gali auginti. Anksčiau šeima didėjo natūraliai - kiek gamta, Dievulis duoda, tiek reikia auginti. Šiais laikais šeima planuojama, jos dydis reguliuojamas. Tai įprasta, šiuolaikiška, bet, pripažinkime, skamba nejaukiai, tarsi kištumėmės į natūralų gamtos vyksmą, trikdytume jį.
Kita vertus, mano bičiulių rate du, tris ir daugiau vaikučių auginančių šeimų daugėja. Gal daugiavaikė šeima vėl madinga? Svarbiausia, kad visuomenėje daugiavaikės šeimos pamažu susilaukia vis daugiau pagarbos ir palaikymo. Mūsų sūnus iki penkerių augo vienas. Dabar, kai turi sesutę, matome, kad Viliui jos labai trūko. Dar vieno broliuko ar sesutės vyresnėlis laukia dar labiau, mat jau žino, kad augti smagiau, kai namuose krykštauja broliai, sesės, kai jie kartu žaidžia, pešasi... Vilius jau nebeabejoja, kad tėveliai jį mylės, kai atsiras brolis ar sesuo. Jis jau žino - tėvų meilės pakanka visiems vaikams.
- Deja, lietuvių sparčiai mažėja - vaikų gimdoma vis mažiau, o emigrantai linkę kurti mišrias šeimas. Kyla reali grėsmė mums, lietuviams, išnykti...
- Taip, pasaulyje yra mažiau nei milijonas lietuvių šeimų ir kiekvienais metais jų skaičius ir dydis mažėja. Blunka mūsų tautinis savitumas. Patys atsisakome, pamirštame per šimtmečius šeimoje gyvavusių papročių, tradicijų, tikrųjų šeimos vertybių, pagarbos šeimos, giminės nariams. Mūsų tauta ir taip negausi, gimstamumas per mažas, o dar taip gausiai emigruojame... Pražūtinga. Bet reikia neprarasti optimizmo ir stengtis suvokti priežastis. O jos ne tik ekonominės. Gyvenimo tempas, technologijos mus įsuka į tokį sūkurį, kuriame patys pasimetame ir nebemokame atsirinkti, kas tikra, kas ne, kas amžina, o kas laikina. Manau, kad turėtų keistis visuomenės požiūris į šeimą, į jos vertybes, apskritai į gyvenimą. Tikrosios vertybės turėtų būti diegiamos vaikams nuo mažens. Tėvai vaikams turėtų kalbėti ne apie karjerą, pasiekimus, pinigų galią (tai vaikai savaime sužinos mokydamiesi, studijuodami), o apie šeimą, žmonių atsakomybę vienas kitam, meilę, pagarbą visoms gyvoms būtybėms. Augdami vaikai turi džiaugtis, mėgautis bendravimu, buvimu drauge, augančios asmenybės turi būti mokomos vertinti ir saugoti gyvybę.
- Jūsų šeimoje - patriarchatas ar matriarchatas?
- Būna visko. Ir moteriškos valdžios protrūkių, ir vyriško kietumo. Kartais vyras savo protingesniu pasiūlymu įtikina mane pakeisti savo nuomonę, o kartais aš gudriai perkalbu užsispyrusį žemaitį. Nors vyras neretai komentuoja: „Tu ir vėl viską iš anksto suplanavai, tik mano pritarimą nori išgirsti“. Tačiau ne visada pritaria arba tenka ilgai įkalbinėti. Svarbiausius šeimos reikalus stengiamės spręsti kartu. Kartais ilgai užtrunka, bet nėra neapgalvotų, skubotų sprendimų.
- Ar vyras yra didžiausias jūsų pagalbininkas?
- Mano didžiausi pagalbininkai namuose yra abu mūsų šeimos vyrai - ir tėtis Dalius, ir sūnus Vilius. Jei ne mano vyro pagalba, nebūčiau taip greit po pirmojo gimdymo grįžusi į eterį, nebūčiau daug dalykų padariusi ir savo pagrindiniame darbe Lietuvos liaudies kultūros centre. Vyras palaiko mane ir dabar, kai dar būdama vaiko auginimo atostogose ėmiausi visuomeninės veiklos, pradėjau dalyvauti socialinėje-edukacinėje iniciatyvoje "Visa Lietuva skaito vaikams". Nors kai per daug įsijaučiu į naują ir man įdomią veiklą ir, besilaukdama trečio vaikelio, palyginti daug visur dalyvauju skleisdama skaitymo balsu vaikams idėją, vyras papyksta ir pabara, kad netausoju savęs ir atimu laiką iš šeimos. Kita vertus, tapusi minėtos iniciatyvos ambasadore, kasdien įsipareigojau skaityti savo vaikams, juos ugdyti skaitant, ir tai sąžiningai darau.
- Nuo kada savo vaikučius pradėjote supažindinti su liaudies kultūros lobynais?
- Sūnų Vilių į savo vadovaujamų folkloro ansamblių "Virvytė" ir "Šaltinis" repeticijas pradėjau vežiotis nuo dviejų mėnesių, Liepą - šiek tiek vėliau, tačiau abu vaikai liaudies dainas, lopšines, pasakas girdi jau nuo gimimo. Tiksliau, dar prieš gimdami visa tai girdėjo, o folkloro renginiuose mamos pilvelyje kartu ir šokdavo. Ir tas kūdikėlis, kuris pakeliui, matyt, bus šokėjas.
"Virvytė" - jaunų šeimų kolektyvas, jame daug vaikučių. Jie mėgsta kartu su tėveliais lankyti repeticijas. Čia jie mokosi ir dainelių, ir žaidimų, ir šokių, ir patys pažaidžia, pabendrauja. Smagiausia jiems "nardyti" tarp šokančių tėvelių porų ir žaisti "Maišą pakulinį". Svarbiausia, kad daina, žaidimas, muzika, tradicijos vaikams neperšamos, nebrukamos per prievartą. Vaikai mato, kaip mielai folkloru domisi, užsiima tėveliai, ir jie pamažu tai pamėgsta. Visi augame su daina ir mums tai smagus, prasmingas buvimas drauge su mūsų tautos tradicijomis. Vaikams mielai dainuoju, skaitau knygeles, pasakas. Net ir pusantrų metų Liepa išsėdi keletą minučių ir išklauso skaitomos trumpos istorijos, nes greta - skaitymo balsu klausytis mėgstantis brolis. Tai - privalomas šeimos ritualas prieš miegą.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą