Lig begalybės

Lig begalybės

Metai baigiasi, bus kiti. Vėl kalbėsime, jausime, prisiminsime, svajosime, juoksimės, tęsime. Žmonės keisis, po jų kažkas liks. Žodžiai, jausmai, svajonės. Ir taip karta po kartos, metai iš metų. Lig begalybės.

Inesa Linaburgytė,

operos solistė


"Klaipėdoje gyvenau 19 metų - iki mokyklos baigimo, kol išvykau studijuoti į Vilnių. Per šventes visuomet grįždavau namo - pas tėvelius ir sesę. Ir šiemet su šeima planuojame atvykti būtent čia, tik šįkart mūsų Kalėdos bus jau kitokios - su liūdesio ženklu, nes vasarą netekome tėvelio. Susieisime drauge ramiai pabūti, pasidalinti brangiais prisiminimais, ir tas pabuvimas šįkart tikriausiai bus labiau su savimi, su savo mintimis...

Klaipėda - mano šaknys, mano namai, čia žmonės artimesni, šiltesni, čia - jūra... Jaučiuosi laiminga, kai grįžtu į savo miestą, kuriame gimiau ir užaugau. Uostamiestyje gyvena mano vienintelė sesė - drabužių dizainerė Sonata Žižienė. Abi esame meniškos, užaugintos kūrybingų, labai dainingų tėvelių, tad ir Kalėdas visad švęsdavome turiningai, prasmingai, nuotaikingai: su giesmėmis, vaidinimais... Kai gimė ir augo mūsų atžalos - fantazuodavome ir žaisdavome kartu su jomis. Kalėdos būdavo ir tradiciškos, ir tuo pat metu spontaniškos, improvizuotos, neprognozuojamos. Ruošdavome vieni kitiems siurprizus, dovanėles ir, žinoma, sakydavome linkėjimus...

Jaunajai kartai norėčiau palinkėti nenutolti nuo savo šaknų, nesusivilioti trumpalaike sėkme, siekiant savo ambicingų tikslų nepamiršti to, kas svarbiausia ir labiausiai brangintina: tėvų, tėvynės, artimų žmonių."

Juozas Budraitis,

aktorius, diplomatas


"Šiam kraštui iki šiolei jaučiu ypatingą trauką, nes čia prabėgo mano vaikystė, paauglystė. Po karo su tėvais gyvenome Klaipėdoje, tėvas dirbo Kartono fabrike, aš čia lankiau mokyklą (buvusi 5-oji, dabar - Vitės vidurinė mokykla). Kai man buvo 15 metų, persikėlėme gyventi į Švėkšną - čia baigiau devynias klases, vėliau dirbau uostamiestyje, po to įstojau mokytis teisės į Vilniaus universitetą.

Iš vaikystės Kalėdų iki šiol labiausiai atsimenu nepaprastai jaudinantį eglutės kvapą, buvimą drauge (augome penki vaikai) ir, žinoma, Kalėdų Senelį. Tas paprotys - būti kartu su šeima - išliko iki šiol: susirenkame su artimaisiais prie vieno stalo. To paties linkėčiau ir ateinančioms kartoms - kad vertintų tradicijas, kad dažniau vieni kitiems žiūrėtų į akis, o ne į naująsias technologijas, kad nepamirštų, jog didžiausia vertybė - žmogus ir jo meilė. Dar linkėčiau, kad vyresnieji nepasigestų jaunimo pagarbos.

Dabar, kai mamutė mus paliko, kai jauniausias broliukas išėjo amžinybėn, šiame krašte lankausi rečiau, bet širdį vis tiek traukia. Kuo nuoširdžiausiai sveikinu klaipėdiečius ir švėkšniškius, o labiausiai linkėjimų norėčiau perduoti legendiniam mokytojui, kraštotyrininkui Petrui Čeliauskui. Linkiu stiprios sveikatos, kad toliau puoselėtų šį miestelį ir jo istoriją."

Gitanas Nausėda,

finansų analitikas


"Kalėdos man asocijuojasi su gimtąja Klaipėda, nes ilgą laiką jų švęsti važiuodavome pas tėvus. Artimieji, jūra, pabuvimas su savimi... Sakoma, jog Klaipėdoje oras grynesnis, tad ir mintys čia kyla naujesnės, geresnės... Šis miestas traukia ne tik čia gimusiuosius - daug kas Klaipėdą vertina aukščiau už kitus miestus dėl jos dinamikos ir puikių perspektyvų.

Dabartinės mano Kalėdos - tokios pat kaip visuomet - su šeima ir artimaisiais, bet kartu jos - ir kitokios: praėjo 1,5 metų, kai nebėra mamos. Susirinksime visi prie bendro stalo, dalinsimės ne tik džiaugsmais, bet ir liūdesiu.

Jaunajai kartai linkiu drąsiai žvalgytis po pasaulį, bet visuomet galvoti apie namus. Linkiu pasinaudoti galimybėmis mokytis, semtis patirties užsienyje, tačiau nepamiršti kelio atgal. Linkiu sugrįžti čia ne tik trumpam - per Kalėdas, bet visam laikui."

Vladas Garastas,

krepšinio treneris


"Aš save laikau senu klaipėdiečiu. Uostamiestis man kelia daug gražių prisiminimų ir emocijų. Esu susijęs su šiuo miestu nuo pat savo jaunystės laikų. Atsimenu, kaip Klaipėdoje apsilankiau 1947 metais, kai buvau vos 17 metų, - tuomet čia dalyvavau lengvosios atletikos čempionate, 100 metrų bėgimo varžybose, ir savo amžiaus grupėje pasiekiau Lietuvos rekordą. Tada gyvenau viešbutyje netoli Biržos tilto, kuris ir šiandien tebeveikia - dabar jis vadinasi "National". Po karo Klaipėda buvo sugriauta ir sudeginta, miestas tęsėsi tik iki Turgaus gatvės, o toliau driekėsi laukai. Užtat dabar taip širdis džiaugiasi, kai matau šį miestą vis gražėjant ir augant.

Klaipėda man visada buvo labai draugiška. Čia daug nuostabių žmonių, draugų, visais laikais visokeriopai man padėjusių. Anksčiau čia organizuodavome sporto stovyklas, dabar vyksta mano vardo taurės varžybos - tarptautinis vyrų krepšinio turnyras. Džiaugiuosi, kad mūsų krepšinio pergalės prisidėjo prie to, jog mieste buvo pastatyta puiki sporto arena, ir dabar klaipėdiečiai turi kur nueiti bei gerai praleisti laiką.

Aš Kalėdas, be abejo, švenčiu su savo šeima. Paprastai į mūsų namus kasmet susirenka 12 žmonių, o šiemet laukiame net 14, nes iš Paryžiaus atvyksianti anūkė kartu atsiveš vyrą bei jo mamą. Kitas mano anūkas gyvena Klaipėdoje - jis irgi yra Vladas Garastas.

Klaipėdiečiams perduodu šviesių dienų, nuoširdžiai jiems linkiu gero gyvenimo ir kad jų ateitis būtų laiminga."

**************

Visi turi teisę į skėtį,

Į savo širdies plakimą.

Visi turi teisę mylėti

Aistringai ir be praradimų.

Visi turi teisę į saulę,

Į debesis, miegą, vyną,

Į savo paties apgaulę,

Į savo paties neigimą,

Į pilną stiklinę pieno,

Į mažą kvailą šuniuką (tačiau nesakyt "jis mano" tik švelniai glostyt kailiuką).

Visi turi teisę žaisti

Ir jei patinka - švepluoti.

Visi turi teisę geisti

Ir apie tai negalvoti.

Visi turi teisę kartą

Išbėgt basi į lietų,

Per šaltį pamiršti paltą

Ir kojines sukeisti vietom.

Dar turi teisę sapnuoti,

Kad skrenda arba krinta.

Visi turi teisę bijoti,

Netgi kai tai nerimta.

Visi turi teisę į tėtį,

Mamą ir tikrą draugą.

Visi turi teisę liūdėti

Ir garsiai verkti kai skauda.

Save, pasaulį ir Dievą

Visi turi teisę kurti.

Laikyti per speigą žiemą

Rankoj vaiko rankutę.

Visi turi teisę į žodį,

Jausmą ir prisiminimą.

Visi turi teisę svajoti

Ir juoktis kada juokas ima

Ir teisę viską iškęsti

Dėl truputėlio teisybės.

Visi turi teisę tęsti

Šį sąrašą lig begalybės

Lauryna Luničevaitė

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder