Lietuviško kraujo turintis amerikietis iš Bordo: jei ne vynas, nebūčiau suradęs savo žmonos

Atrodo, tarsi Bordo regiono vynai jį būtų apsėdę. Prieš ketvirtį amžiaus palikęs Niujorką ir persikraustęs į Prancūzijos Bordo regioną, vyno ekspertas, Bordo universiteto dėstytojas Dewey Markhamas jaunesnysis išgarsėjo parašęs didžiulio populiarumo tarp vynininkų ir vyno kolekcionierių sulaukusią knygą „1855: Bordo vynų klasifikacijos istorija“. Lietuviško kraujo turintį, Prancūzijoje gyvenantį amerikietį Lietuvos someljė mokykla pakvietė į Vilnių skaityti viešų paskaitų apie Bordo vyną.

– Jūsų karjeros pradžioje, rodos, apie vyną net užsimenama nebuvo – Niujorke studijavote anglų kalbą, vėliau – kino meną.

– Per kino studijas profesorius rodydavo mums filmus dar prieš jiems atsirandant didžiuosiuose ekranuose. Po peržiūros auditorijoje vykdavo diskusijos su režisieriais, scenaristais ar viena kuria iš filmo žvaigždžių. Asistuodavau profesoriui per tas paskaitas, gal todėl jis mane pakvietė dėstyti kruiziniame laive, kuris plaukė į Baltijos jūrą. Išvykome kartu. Tai buvo 1986-ieji, aš pirmą kartą pamačiau Europą. Apiplaukėme Baltijos jūros pakrantę, o grįždamas atgal savaitgaliui sustojau Paryžiuje. Šešias minutes pavėlavau į lėktuvą, skridusį atgal į Niujorką, – taip pasilikau Paryžiuje mėnesiui. Pasirodo, tiek ir užtenka, kad pasikeistų visas tavo gyvenimas! Per tą mėnesį įsimylėjau Paryžių. Ir nors nemokėjau prancūziškai, prisiekiau sau, kad sugrįšiu čia gyventi.

– Jūsų istorija primena gražų romantinį filmą...

– Svajonę iškart ėmiausi realizuoti. Pirmiausia Amerikoje padariau du dalykus – Prancūzų institute pradėjau mokytis kalbos, įstojau į prestižinį kulinarijos institutą ir dirbau Niujorko restoranuose. Po devynių mėnesių grįžau į savo svajonę, kurioje gyvenau trejus metus. Paryžiuje vadovavau kulinarijos mokyklai „L’ecole de Cuisine La Varenne“, pažindinausi su prancūziška kultūra, lankiau someljė kursus ir labai daug skaičiau apie vynus. Pradžioje visa tai rodėsi lyg tamsus miškas – tiek daug informacijos teko sukimšti į galvą. Dirbdamas su restoranų šefais, susipažinau ir su vynininkais. Supratau, kad žinios ir informacija, kurią gauni mokydamasis apie vyną, tau susuka galvą. Tiesa ta, kad į vyną reikia pažvelgti paprasčiau ir tuomet jį perskaityti yra labai lengva.

– Nesusidūrusiems su vyno pasauliu tai būtų gera žinoti. Argi ne keista, kad žmonės apie vyną dažnai bijo klausti, lyg bijodami parodyti savo neišmanymą?

– Žmogus paima vyno butelį ir galvoja, kad privalo suprasti viską, kas parašyta etiketėje. Pasakysiu jums tiesą – jau net patys vynininkai supranta, kad visko žinoti žmogui nė nereikia. 2005 m. Prancūzijoje buvo įvestas įstatymas, aiškiai nurodantis, kas turi būti parašyta etiketėje. Šiandien vyndariai smulkmenišką informaciją perkelia į galinę etiketę, o priekyje palieka tik svarbiausią informaciją, kurios visiškai užtenka, kai renkatės vyną.

Dar viena bėda ir nuo seno susiklosčiusi nuomonė Amerikoje – daugelis mano, jei gersi vyną, sulauksi pašaipių žvilgsnių ir būsi apšauktas snobu. Paryžiuje supratau – žmonės vyną geria, bent jau Prancūzijoje, kasdien. Vyno butelis čia ant stalo stovi šalia druskos ir pipirų. O dar supratau, kad į vyną reikia žiūrėti paprastai – tarsi į komplimentą prie maisto. Ir atsikratyti vaizdų iš filmų, kuriuose kiekvienas vyną ragaujantis veikėjas, vos pauostęs taurę, pasako, kelintų metų tai derlius.

– Jau dvidešimt šešerius metus gyvenate Bordo. Kuo save laikote? Prancūzu ar amerikiečiu, gyvenančiu Prancūzijoje?

– Amerikiečiu, be abejonės. Galėjau rinktis dvigubą pilietybę, tačiau nusprendžiau likti tik amerikiečiu. Mano vaikai turi dvigubas – Prancūzijos ir JAV – pilietybes. Niekada nė negalvojau pamesti savo amerikietiškosios būties, ir tai ypač girdisi, kai kalbu prancūziškai. Ir vis dėlto savo kelio pradžioje, kai gyvenau Paryžiuje, stengiausi atsiriboti nuo amerikiečių. Norėjau palikti komforto zoną, būti kuo arčiau prancūziškos kultūros ir kalbos. Sunku patikėti, tačiau Paryžiuje yra didžiulis amerikiečių tinklas, kurį jie taip puikiai išvystę, kad gyvendami ten dešimtmečius moka vos tris žodžius prancūziškai. Amerikietiškos bažnyčios, bibliotekos, ligoninės – rasi visko, ko tik nori. Stengiausi to patogumo vengti.

– Gal ne vien Senojo žemyno romantika, bet ir jūsų lietuviškos šaknys stipriai traukė jus į Europą?

– Labai gali būti! Mano mamos šeima iš Vilniaus atkeliavo į JAV 1914 m. Gyvendamas Paryžiuje jaučiausi patogiai, nes Niujorkas yra ypač kosmopolitiškas miestas. O kai pirmą kartą beveik prieš dvidešimtmetį atvykau į Vilnių, jaučiau, kad grįžau namo, tarsi lankyčiausi čia ne pirmą kartą.

– Ar šeima jums pasakodavo apie Lietuvą?

– Tiesą sakant, ne. Viskas, ką žinojome apie savo šeimą, buvo tai, kad ji atkeliavo iš Vilniaus, kuris tuo metu buvo Rusijos dalis. Todėl ilgus metus, iki pat devyniasdešimtųjų, kartojome – esame kilę iš Rusijos. Tačiau net ir tuomet, kai pasikeitė žemėlapio kontūrai, to per daug nesureikšminau. Iki tos akimirkos, kol nesutikau jūsų vyno žinovės Rasos Starkus, kuri man išdidžiai pareiškė: tu esi lietuvis. Nuo tada kitaip ir nebesakiau.

– Regis, daugelis niujorkiečių mėgsta pabrėžti savo šaknis, jie tarsi atstovauja šalims, kuriose dažnai nėra buvę, o kartais – net kalbos negirdėję...

– Tikrai! Ir gali tai labai aiškiai matyti, netgi pagal rajonus. Žmonės mėgsta burtis į bendruomenes, Niujorke rasi kinų kvartalą, mažąją Italiją, graikų, vokiečių kvartalus. Jie vis dar gyvi, žmonės rengia savo šalių, kultūrų paradus. Sako, Niujorkas – lyg puodas, kuriame verda tautos. Tačiau man jis labiau primena troškinį, kur visi troškinasi kartu, tačiau bulvė išlieka bulve, o morka – morka.

– Kokį Vilnių prisimenate, kai buvote čia prieš dvidešimt metų?

– Labiausiai mane nustebino, kaip greitai nepriklausomybę atgavusi šalis sugebėjo pasikeisti. Keliaudamas mėgstu apsilankyti dideliuose prekybos centruose, ypač kai neturiu daug laiko būti naujoje šalyje. Ten gali susidėlioti aiškų vaizdą: ką žmonės valgo, geria, kokius drabužius nešioja, o iš baldų galima spręsti, kaip atrodo jų namai. Pamenu, prekybos centre Amsterdame, baldų salone, niekaip negalėjau suprasti, kaip olandai telpa ant tokių mažų dviviečių pardavinėjamų sofų. Tačiau vėliau supranti – jų namai iškilę į viršų, o ne į plotį, taigi, standartinė amerikietiška sofa jų svetainėje net netilptų. 

Kai paprašiau Rasos nuvežti mane į tuomet ką tik atsidariusį „Akropolį“, negalėjau patikėti savo akimis – prekės nesiskyrė nuo esančių Amerikoje. Buvo nuostabu pamatyti tokią Lietuvos pažangą, tačiau kartu atrodė, lyg visi pradeda vilktis vieną ir tą pačią uniformą – gatvėmis važinėja tos pačios markės automobiliai, visi rengiasi tų pačių prekių ženklų drabužiais. Nekantrauju pamatyti, kaip Vilnius pasikeitė per šiuos metus.

– Jūsų gyvenimas apsuptas vyndariais, vynu ir vynuogėmis, ar knygos, kurias skaitote – irgi tik apie tai?

– Skaitau daug ir tikrai – ne apie vyndarystę. Kai dirbau restoranų virtuvėse, daug skaičiau apie maistą. Pirmuosius penkiolika metų Bordo praleidau daug laiko skaitydamas apie vynus. Tačiau dabar esu atsitraukęs, retai į rankas paimu knygą apie vyną, nors ir taip stipriai juo domiuosi. Manau, reikia domėtis visais pasaulio aspektais, ne tik tuo, kas vyksta tavo asmeniniame ar profesiniame lauke. Persodinau save iš Niujorko į visai kitą pasaulio galą, ir vynas man suteikė galimybę susipažinti su daugybe žmonių, kultūrų, skonių... Jei ne vynas, tiesą sakant, net nebūčiau sutikęs savo žmonos!