2020 m. spalio 24 d. 15:24 val., šeštadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Kai begalinis noras gyventi buvo stipresnis už mirtį

(3)

2020-09-23, 19:44

Romualdas BENIUŠIS

Kai begalinis noras gyventi buvo stipresnis už mirtį nuotrauka, foto

Reklama

Feigė – hebrajiškas vardas Cipora – Zimanaitė – viena iš nedaugelio Darbėnų žydų bendruomenės narių, kuriai begalinis noras gyventi, padedant ne vienam geros valios žmogui, padėjo išlikti žiauriais nacių okupacijos metais.

Visos per Holokaustą išsigelbėjusios darbėniškės buvo jaunos merginos ir jos nenorėjo susitaikyti su tuo, jog kažkas nusprendė, kad joms nėra vietos šioje žemėje, nors jų gyvenimas buvo tik prasidėjęs.

 

Cipora Zimanaitė – ,,Stasė“. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta „Stasė – Aldonai. 1945 02 18."

Pagal Darbėnų žydų bendruomenės istorijos tyrinėtojo ir žinovo Eric Goldstein (Erikas Goldšteinas) pasidalintą informaciją, C. Zimanaitė gimė 1923 m. Darbėnuose iš Plungės kilusios Saros (gim. 1889 m.) ir darbėniškio Bunimo (gim. 1883 m.) Zimanų šeimoje.

Jos tėvas buvo sėkmingas Darbėnų verslininkas, prekiavęs geležimi ir jos gaminiais, žemės ūkyje naudojama technika ir padargais, taip pat miestelio centre jis turėjo restoraną. Jį Darbėnų apylinkės ūkininkai ir kaimo žmonės gerbė kaip sąžiningą verslininką ir dorą žmogų. 1918 m. po Lietuvos valstybės atkūrimo pradėjus kurtis vietos savivaldos komitetams, jis tapo Darbėnų komiteto nariu, o 1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei armijai B. Zimanas buvo vienintelis darbėniškis, kurio turtą nacionalizavo sovietinė valdžia.

Reklama

Zimanų šeimoje augo 4 vaikai: trys berniukai ir viena mergaitė, ir jie nuo pat mažens buvo lavinami, juos ruošiant tolesniam gyvenimui. C. Zimanaitė, baigusi mokslus Darbėnuose, vėliau juos tęsė Telšiuose veikusioje žydų „Javne“ mergaičių gimnazijoje.

 

Magdalena Stanienė, XX a. 5-as deš.

Ji priklausė žydų organizacijai „Hechalutz“ (pionieriai), kuri ruošė jaunimą Palestinos kolonizacijai, mokydama juos atlikti įvairius žemės ir namų ūkio darbus, kas praverstų gyvenant žemės ūkio komunose Palestinoje.

Į ją iš Lietuvos 1928–1939 m. išvyko apie 9 tūkst. jaunų abiejų lyčių žydų, tarp jų ir vyresnysis 1916 m. gimęs Ciporos brolis Heselis. Cipora taip pat svajojo ir ruošėsi ten išvykti. Deja... 1941 m. birželio 22 d. prasidėjęs nacistinės Vokietijos–SSSR karas ją užklupo tėvų namuose Darbėnuose.

Jos tėvą ir 1920 m. gimusį Telšių ješivoje besimokiusį brolį Zicelį naciams sušaudžius kartu su kitais 150 žydų vyrų, likę gyvi vyrai, moterys ir vaikai buvo įkalinti sinagogoje. C. Zimanaitei ir jos motinai pavyko išlikti iki pat rugsėjo 22-osios – paskutinės likusių žydų egzekucijos dienos, ir, padedant miestelio centre savo mėsinę turėjusiam darbėniškiui siuvėjui Viktorui Skripkauskui (1903–1961), – pabėgti nuo budelių.

Reklama

Jos kurį laiką buvo slepiamos klėtyje už vandens malūno, vėliau V. Skripkauskas jas, paslėpęs šieno vežime, išvežė į Liepoją. Ten jos pateko į getą, kur dauguma Liepojos žydų buvo dar gyvi, tad ir jos tikėjosi išlikti. Gete moterys buvo suskirstytos pagal amžių į grupes, tad išlikti ilgiau jaunesniosioms buvo daugiau galimybių.

Kai Ciporos motina Sara buvo nužudyta, ji su kita Liepojoje kartu buvusia darbėniške Rocha Judilaite, supratusios, kad ir jų netrukus lauks toks pat likimas, sugebėjo iš geto ištrūkti ir toliau slapstėsi Liepojoje ir jos apylinkėse.

Jausdama artėjančią grėsmę ji parašė laišką V. Skripkauskui, kad jis atvyktų ir ją parvežtų atgal į Darbėnus. Jis ją po kurio laiko parsivežė su kita nežinoma mergina, gal viena iš 2 seserų Judilaičių, kuri taip pat išgyveno Holokaustą, bet mes šiandien nežinome net ir jos vardo.

 

Bronė Skripkauskienė, XX a. II pusė

Netrukus C. Zimanaitė buvo pervežta į Dirgalių kaimą prie Grūšlaukės, kur gyveno V. Skripkausko žmonos Bronės motina Magdalena Stanienė (1888–1956). Jos sodyba buvo šalia kelio.

Reklama

Slepiamai simpatiškai žydaitei namo rūsyje buvo įrengta slėptuvė su lova, ten, iškilus pavojui, ji ir slėpėsi. Pasivaikščioti į lauką ji išeidavo daugiau naktį, dienas leisdama namuose, kur vienu metu kartu su ja gyveno dar 4 moterys.

Cipora, vadinta Stasės vardu, ypač susidraugavo su panašaus amžiaus M. Stanienės dukra Olimpija Stanaite (1925–2014). Mergaitės neretai naktį miegodavo vienoje lovoje, dalindavosi savo gyvenimo istorijomis, patirtais išgyvenimais ir mažomis paslaptimis.

Taip pragyvenus apie vienerius metus ir kaimynams pradėjus įtarinėti, kad namų langai per dažnai būna uždangstyti, o durys užrakintos, nes kažkas juose yra slepiama, Ciporai vėl teko sugrįžti atgal, kur gyventi buvo sudėtingiau.

V. Skripkauskas netoli Laukžemės, Pelėkių kaime, padedamas vietinių meistrų pastatė 2 nedidelius pastatus, kur Cipora toliau buvo slepiama. Nors ir toliau nuo žmonių akių, bet gyvenimas karo metu buvo nelengvas.

Trūko maisto visiems, tad slepiamam žmogui kiekviena duonos riekelė buvo labai svarbi, kiekviena išgyventa diena prilygo mėnesiui. Jai teko slėptis ne tik namo rūsyje, bet ir miško pakraštyje iškastoje žeminėje, kurios lubas vieną dieną buvo pralaužusios karvės, sukėlusios tai mačiusių žmonių susidomėjimą, kam ta žeminė ir kas joje gali būti slepiama.

Jai teko slėptis ir gyvulių tvartuose, nors ji nebuvo padariusi jokio nusikaltimo, dėl ko reikėtų bijoti žmonių. Ne kartą ji buvo radusi laikiną prieglobstį. Būtingės gyventojo Benedikto Bagdanavičiaus nuošalioje sodyboje, kur 1941–1943 m. buvo slepiamos trys darbėniškės žydės merginos.

Reklama

 

Sara ir Bunimas Zimanai, XX a. 2-as deš.

Būdama išsilavinusi mergina Cipora daug galvodavo apie jai tekusius išbandymus ir žmones, dėl jos nebijojusius rizikuoti savo ir šeimos narių likimais, besidalijusiais su ja pastoge ir duona. Ji po vienos viešnagės Bagdanavičių šeimai atsisveikindama paliko raštelį hebrajų kalba ir pasakė: „Jūs rizikavote savo šeimos gyvybėmis, kai mums buvo labai sunku. Jūs dalijotės su mumis paskutiniu duonos kąsniu.

Mes niekas nežinome dėl savo ateities, todėl saugokite šį raštelį, ir, kai jums bus labai sunku, ir pasaulyje gyvens nors vienas žydas, jis, perskaitęs šias eilutes, su jumis elgsis taip pat, kaip ir jūs elgėtės su mumis.“

V. Skripkauskas Darbėnuose garsėjo kaip geras siuvėjas, šio amato išmokęs ir savo žmoną. Bronė Kavaliauskaitė gimė 1911 m. į Jungines Amerikos Valstijas uždarbiauti išvykusioje lietuvių emigrantų šeimoje, kuri XX a. 3-e deš. grįžusi į Lietuvą Grūšlaukėje įsigijo akmeninį vėjo malūną, vėliau Dirgalio kaime pasistatė namą.

Bronė, susipažinusi su V. Skripkausku, už jo ištekėjo apie 1938–1939 m. Skripkauskų šeima siuvo rūbus ne vienam darbėniškiui, jų užsakovai galėjo būti ir Zimanų šeima. 1943 m. jiems gyvenant kartu su Cipora Pelėkių kaime gimė sūnus Ričardas, tad rūpesčių gerokai padaugėjo.

Reklama

Ciporą laikinai priglaudė žmonės, kuriuos ji vėliau vadino trobelnikais, nes taip žemaičiai vadino žmones, kurie neturėjo savo žemės ar namų ir juos nuomojosi.

Viskas gyvenime praeina, kaip praėjo ir pilnos nerimo ir pavojų C. Zimanaitės slapstymosi dienos ir metai, kai 1944 m. spalio 10 d. ji sulaukė sovietinės armijos sugrįžimo ir laisvės.

Kurį laiką gyvenusi Darbėnuose, kur buvo susitikusios Holokaustą išgyvenusios darbėniškės žydės, ji išvyko gyventi į Vilnių, kur netrukus ištekėjo už iš Dusetų kilusio žydo Shimono Tokerio.

1944 m. pasirašyta SSSR–Lenkijos sutartis dėl repatriacijos, kuri buvo svarbi norintiems išvykti į Lenkiją ne tik Vilniaus krašto lenkams, bet ir žydams, padėjo ten išvykti ir kitur Lietuvoje gyvenusiems žydams, jų dokumentuose pakoregavus gyvenamą vietą. Taip Tokerių šeimai pavyko išvykti į Lenkiją, iš kur 1948 m. ji pasiekė naujai įkurtą Izraelio valstybę, kur įsikūrė ir netrukus susilaukė 2 dukterų.

Cipora ir gyvendama Izraelyje neužmiršo savo gelbėtojų, juos kiek galėdama per Kaune gyvenusį savo vyro brolį rėmė materialiai, nors pačių repatriantų gyvenimas nebuvo lengvas.

C. Zimanaitės liudijimu ir jos pastangomis, 2011 m. B. ir V. Skripkauskams bei M. Stanienei, kol kas vieninteliams iš darbėniškių žydų gelbėtojų, buvo suteikti garbingi Pasaulio Tautų Teisuolių vardai. C. Zimanaitė Yad Vashem Holokausto muziejuje pildydama korteles su savo nužudytų tėvų asmens duomenimis jų pavardes įrašė lietuviškai: Zimanas ir Zimanienė.

Reklama

 

Olimpija Stanaitė-Rutienė (sėdi) su dukra Olimpija Tarvydiene ir Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite valstybės apdovanojimų įteikimo ceremonijoje Prezidentūros rūmuose Vilniuje, 2011 09 15.

V. Skripkausko šeima po karo taip pat išsikėlė iš Darbėnų ir įsikūrė Klaipėdoje, čia jie abu iškeliavo į Amžinybę, kartu palaidoti Klaipėdos Joniškės kapinėse. C. Zimanaitė Anapilin iškeliavo 2012 m., jau sunkiai sirgdama keletą kartų spėjusi telefonu pabendrauti su savo gelbėtoja Olimpija Rutiene. Prieš savo mirtį ji dėkojo likimui, kad savo gyvenimo kelyje sutiko žmones, padovanojusius jai gyvenimą.

Ši publikacija lyg ir turėtų užbaigti autoriaus nuo 2014 m. tyrinėtas ir „Pajūrio naujienose“ publikuotas Darbėnų žydų gelbėjimo istorijas, kurių kiekviena yra unikali, kaip unikalūs ir Darbėnų bei jų apylinkių žmonių drąsa ir ryžtas nelaimėje ištiesti savo kaimynams žydams pagalbos ranką, gelbstint jų gyvybes, tuo pačiu rizikuojant savo ir šeimos narių likimais.

Iš Darbėnuose gyvenusių žydų per Holokaustą pavyko išlikti apie dešimt, kai Salantuose pavyko išsaugoti dviejų žydų gyvybes, o Kretingoje apie tokius atvejus neteko girdėti.

JAV gyvenantis istorikas Darbėnų žydų bendruomenės ilgametis tyrinėtojas Eric Goldstein geranoriškai padėjo ir dalijosi savo surinkta unikalia medžiaga, kaip ja dalijosi gelbėtojų palikuonys, paprasti Darbėnų apylinkių žmonės ir jų giminės bei artimieji: Aldona Bagdonavičiūtė-Jankūnienė, Zita Aldona Lukošiūtė-Danielienė, Romualdas Jašinskas, Silvija Mišeikienė ir daugelis kitų.

Ieškojimai ir publikacijos paskatino sukrusti ir pačius darbėniškius, iš kurių mokytoja Edita Gliožerienė su savo mokiniais ir kolegomis pradėjo domėtis savo miestelio žydų bendruomenės istorija ir jau nuveikė daug gerų darbų ir toliau juos tęsia. Istorija yra tokia, kokia yra, ir jos jau nebepakeisime.

Darbėnų ir jų apylinkių žmonių veikla Holokausto metais, gelbstint nuo žūties savo kaimynus žydus, turėtų būti įamžinta, nes jau dešimt gelbėtojų (po mirties) buvo pagerbti ir apdovanoti Lietuvos ir Izraelio valstybių apdovanojimais, kai seserų Chaimaičių gelbėtojų Palmiros ir Prano Petrauskų bei Adolfinos ir Konstantino Barkų pavardės 2020 m. rugsėjo 21 dieną buvo ištartos iškilmingoje ceremonijoje Lietuvos Respublikos prezidentūroje apdovanojant juos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais (po mirties).

Susitelkus darbėniškiams būtų įamžintas ir išnykusios žydų bendruomenės atminimas, ką jau padarė ne vienas Lietuvos miestas ar miestelis.

Ar šį darbą paliksime ateities kartoms?

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Juozas

2020-09-23   22:27

IP: 185.11.26.161

tiek padaryti del kito zmogaus? Ar mes tai galime?

Ona

2020-09-23   21:13

IP: 185.11.26.161

Kiek daug gailestingumo ir silumos siuose zmonese

Ona

2020-09-23   21:11

IP: 185.11.26.161

Kiek daug gerio ir silumos tuose zmonese. Tikri katalikai.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Vakar treneris Bronius Vyšniauskas socialiniuose tinkluose savo asmeninėje paskyroje pasidalino nuotraukomis ir...

Gerus, nuoširdžius, nepavydžius žmones Dievas globoja nuotrauka, foto

Šį ketvirtadienio vakarą 20 val. LNK pokalbių laidoje „Bučiuoju. Rūta“ – atvira...

Tarasovai: kai tuokėmės, žmonės net lažinosi, kad ilgai kartu neišgyvensime nuotrauka, foto

Į klausimus atsako Seimo rinkimų antrojo turo kandidatas Danės vienmandatėje apygardoje Saulius...

Saulius Budinas: Pirmiausia – Klaipėda! nuotrauka, foto

Neeilinė, ypatinga ir išskirtinė šventė spalio 16-ąją aplankė Kostę Serapinienę iš...

Švėkšnoje pasveikinta šimtametė nuotrauka, foto

Paroda pasakoja Klaipėdos miesto senųjų kapinių istoriją nuotrauka, foto

Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos, Klaipėdos skulptūrų parko centrinėje aikštelėje šią savaitę pradėta eksponuoti lauko stendų paroda...

Internetinių sukčių išmonė tobulėja nuotrauka, foto

Kriminalai, Išeities iš nusibodusio ir vienišo gyvenimo kiekvienas ieško savaip. Kai vieni...

Tiesa paaiškėjo po 76 metų: kodėl I. Bagramianas prieš 76 metus nesugebėjo užimti Klaipėdos (Mėmelio)? nuotrauka, foto

Klaipėdos istorija, 1944 m. spalio 23 dieną, lygiai prieš 76 metus, dvi sovietų ...

„Auska“ išbraukta iš privatizuojamų objektų sąrašo nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Buvusi sovietmečio nomenklatūros vila „Auska“ Palangoje lieka valstybės nuosavybėje.

Senųjų Klaipėdos kapinių istorijos, Paskelbta prieš 23 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Klaipėdos istorija, Paskelbta prieš 1 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...