Su Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto docente, aplinkosaugos mokslų daktare Asta Lapinskiene kalbamės apie mūsų pajūrio švariausius ir tyriausius gamtos ruoželius, negaliojančius aplinkosaugos įstatymus, šeimą, pomėgius bei norą pailsėti ... viduryje miško.
- Gerbiamoji docente, kaip žadate pramogauti per Jūros šventę?
- Šeštadienį aš pasieksiu tik Vilnių. Grįšiu iš Sankt Peterburgo. Tikslas - susitikti su koncerno "Proctel and Gembel" specialistais. Domėsiuos biokuru bei jo produktais. Sekmadienį pramogausiu. Moterų klubas "Radasta" turi tradiciją susitikti Teatro aikštėje per Jūros šventę. Tad bendrausime, o paskui eisime kur nors pasėdėti ir pasilepinti.
- Kokie keliai jus atvedė į Klaipėdą?
- Baigusi D. Mendelejevo chemijos technologijos institutą, Maskvoje apsigyvenau Kaune. Miestas buvo nesvetimas, nes čia baigiau vidurinę mokyklą. Esu aukštaitė ir augau Žiežmariuose - gėlininkystės vietovėje. Anot senelio, gimiau viename iš sodų. Tėvai turėjo 32 hektarus žemės, iš jų šešiolika dabar yra mano. Kai augome, tėvelis reikalavo padėti dirbti žemės darbus. Jam buvo skaudu žiūrėti į dirvonuojančius plotus. Juk Sibire buvo tiek svajota apie savo žemę. Taigi Kaune po studijų viename iš institutų įkūrėme originalią laboratoriją. Aš buvau jos vadovė, o Gediminas Vagnorius - inžinierius. Man iki šiol įdomu, kaip politika, į nieką neatsižvelgdama, gali žmogui sudaryti sąlygas iškilti Vyriausybėje, o kas po to išeina, mes jau patyrėme ne kartą savo kailiu. Dėl vyro tėvų dažnai tekdavo važinėti į Palangą, todėl nutarėme apsigyventi arčiau jų ir persikraustėme į Klaipėdą. Čia jau gyvenu dvidešimt šešerius metus. Dirbau "Sirijuje" vyriausiąja inžiniere, vyriausiąja technologe, stačiau naująjį "Sirijaus" pastatą. Dirbdama gamyboje, apsigyniau aplinkosaugos mokslų daktaro laipsnį tame pačiame institute, kuriame baigiau studijas. Jau dešimt metų dirbu universitete.
- Šiandien jūs ne tik skaitote studentams paskaitas, bet ir gilinatės į aplinkosaugos problemas, kovojate už jų sprendimą. Kodėl tokie svarbūs žmogaus sveikatai reikalai mažai kam rūpi?
- Turime labai daug problemų dėl vandens, dirvožemio, atmosferos taršos, tačiau visa tai susiję su ekonominiais, socialiniais ir daugybe kitų dalykų. Be jų neįmanoma spręsti aplinkosaugos uždavinių. Visa tai nesujungta į visumą, todėl negalioja įstatymas. Niekas neatsako už žmogaus sveikatą. Kai privers kompleksiškai mąstyti - reikalai pajudės. Aš dirbu ir rūpinuosi todėl, kad čia gyvenu. Jei nė vienas nesirūpins aplinka, greitai būsime pasmerkti išnykti. Labai nenorėčiau, kad mūsų vietą žemėje vėl užimtų dinozaurai (juokiasi.- Aut. past.).
- Kurios gamtos vietos yra švariausios Klaipėdos krašte?
- Nidoje, Juodkrantėje - ne tik daugiausia gamtos tyrumo, švarumo, čia energetiniu atžvilgiu gera aura. Tiesa, mes kvėpuojame svetimais teršalais - apie septyniasdešimt procentų jų pasiekia mus iš Vokietijos ir Lenkijos.
- Kas jums yra šeima ir ar jos neužgožė mokslininkės karjera?
- Šeimoje neteikėme niekam prioritetų. Mes kartu viską dirbome. O sūnus, nusižiūrėjęs į mane, dar visai mažas sakydavo norįs kaip ir mama rašyti disertaciją. Duodavau jam pieštuką ir jis "rašydavo". Kęstutis baigė tą patį institutą Maskvoje kaip ir aš. Tik disertaciją apsigynė Amerikoje. Jau dešimt metų sūnus gyvena užsienyje. Jis dėsto ir turi mokslinių tyrimų laboratoriją. Kęstutis ne tik mokslų daktaras, bet ir profesorius. Jis aplenkė mane (juokiasi.- Aut. past.). Turbūt taip turi būti. Dukra Gitana baigė siuvimo technologijos studijas ir dirba gamyboje.
- Ar aplankote sūnų Amerikoje?
- Nuvažiuoju, bet gyventi ten nenorėčiau.
- Ką mėgstate veikti namuose atokvėpio valandėlėmis?
- Internete ieškau naujovių, domiuosi, kas vyksta Europoje, Amerikoje, kokie ten įstaymai. Skaitau filosofinę literatūrą. Neseniai perskaičiau labai puikią Irenos Gaidamavičienės knygą "Sąmonė ir būtis", o dabar - nemažiau įdomią Reginos Kožiniauskienės "Retoriką". Mėgstu gėles, mielai jas lepinu, persodinu. Prisipažinsiu - moku skaniai gaminti valgį, ypač žuvies patiekalus su graikiškais riešutais. Gaminu ir iš mėsos.
- Dabar atostogų metas. Kokios jos bus?
- Esu įsipareigojimų žmogus. Turiu pabaigti vieną darbą. Tai liečia įstatymą. Taip pat rašau knygą "Poveikio aplinkai vertinimo sistemos". Tačiau labai norėčiau nors savaitėlę pagyventi trobelėje viduryje miško. Gal pavyks. Druskininkuose draugai turi sodybą vidury miško.
- Ko labiausiai norėtumėte?
- Noriu, kad Lietuvoje atsirastų įmonių, gaminančių biokurą, kad kiltų žemdirbių gyvenimo ir socialinis lygis. Labai noriu, jog daugeliui žmonių būtų geriau gyventi, visi mokėtų džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. O dėl savęs? Turbūt reikėtų užsitarnauti profesorės vardą. Juk reiktų neatsilikti nuo sūnaus.
Dėkoju už pokalbį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą