2019 m. birželio 18 d. 11:37 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

„Ir mokykloje, ir studijuodamas slydau lengvai“

(5)

„Ir mokykloje, ir studijuodamas slydau lengvai“ nuotrauka, foto

GĖDIJOSI. "Vaikystėje man būdavo žiauriai gėda, kad aš šoku. Ypač kai reikėdavo tai daryti viešai", - prisimena dabar išskirtiniais pasirodymais publiką žavintis baleto šokėjas, choreografas Aurelijus Liškauskas.

© Redakcijos archyvo nuotr.

Baleto šokėjas Aurelijus Liškauskas juokauja dar mokyklos laikais supratęs, kad reikia dalintis: jam pirmūnai duodavo nusirašyti, o jis jiems už tai sumuštinį ar obuolį. "Mokytis neturėjau kantrybės", - pripažįsta žinomas choreografas.

Kad ir kaip keistai skambėtų, dabar scenoje publiką iškirtiniais pasirodymais žavintis Aurelijus pasakojo mokyklos laikais jautęs scenos ir publikos baimę, kurios atsikratyti jam pavyko tik dvyliktoje klasėje.

MAŽAS. "Vaikystėje buvau mamos dievukas", - prisimena Aurelijus.

Ar prisimeni save vaikystėje?

Atrodo, kad pamenu save nuo dvejų metukų. Ir dabar ryškiai matau vaizdą, kaip dvimetis stoviu prie lango, nes manęs neišleido į lauką, ir matau, kaip dvejais metais vyresnis mano brolis aiškinasi su pusbroliais, kad neitų į kitą keliuko pusę, nes mes akmenį. Aišku, praskėlė galvą, o man taip gera širdyje buvo, kad dabar ir jų į lauką nebeišleis... Su pusbroliais gyvenome tame pačiame name, Ukmergės priemiestyje - Krekšliuose, prie miško. Tad buvome "laukiniai" gerąja to žodžio prasme - visą laiką leisdavome lauke.

Tiek berniukų vienoje vietoje, ko gero, neverta klausti, ar prikrėsdavote eibių?

Kažkodėl patys ryškiausi vaikystės prisiminimai susiję su tuo, kaip lūžta rankos, praskeliama galva arba kas nors prisikakojo į kelnes... Su broliu dažnai mušdavomės. Kadangi miegojome vienoje lovoje, niekaip nepasidalindavome teritorijos. Eibių visų ir neprisiminsiu, bet esu su fakelu lubas išdeginęs ir tėvo dviratį miške pamiršęs bei melavęs, kad jį iš kiemo pavogė. Prisimenu, kaip man "susišvietė", kad lovos užtiesalas yra per ilgas, tad atsigulęs ant žemės jį žirklėmis patrumpinau... Ir vogti teko - iš parduotuvės ne kartą išnešiau pusę batono.

Kodėl pusę?

Matyt, galvojau, kad tai jau ne vagystė ir už tai nebaus. Tiesiog perlauždavau per pusę ir pasiimdavau. Matyt, labai skanus buvo. Puikiai prisimenu vadinamuosius deficito laikus, kai su broliu tekdavo valandų valandas eilėje stovėti, kad galėtume nusipirkti mandarinų, arba kaip eidavau nešinas "trilitriniu" giros parnešti.

SAVIKRITIŠKAS. "Labai anksti supratau, kad šoku prastai, o pirmas vietas užimu tik dėl to, kad dalyvaujame prastuose konkursuose", - savikritikos negaili Aurelijus.

O už išdaigas tekdavo sulaukti bausmių?

Pamenu, kaip vyresni berniukai pamiškėje parvertė mano brolį ant žemės, o aš, jį gelbėdamas, pyliau jiems į galvą smėlį. Už tai tėvas liepė lauke paklūpėti ant žvyro iškėlus rankas. Buvo tų bausmių. Aišku, tuomet nepatiko, bet dabar dėl to nejaučiu jokių nuoskaudų. Tačiau savo dvylikametę dukrą auginu be bausmių. Tiesiog pasikeitė laikai ir tiek.

Meluodavai?

Dažnai dėl savo iškrėstų šunybių kaltę norėdavau suversti broliui. Taip, melas man nebuvo svetimas. Aš galvoju, kad ir aktoriaus vaidyba yra melas. Kuo tu geriau moki meluoti, tuo geriau vaidini.

 

STUDENTAS. Taip garsusis baleto šokėjas atrodė studijų laikais.

Ar vaikystėje išryškėjo tavo artistiniai gebėjimai?

Maivytis mėgau dar vaikystėje, bet labiau juoko forma. Tais laikais buvo įprasta, kad atėjus svečiams vaikų prašydavo padainuoti ar padeklamuoti, bet aš labai gėdydavausi. Beje, iki pat studijų laikų mane lydėjo didžiulis gėdos jausmas. Mokykloje iš gėdos ir jaudulio net negalėdavau padeklamuoti eilėraščio iki galo, nes širdis smarkiai plakdavo. Iki šiol pamenu tą jausmą, kai visas kūnas dreba, nes reikia stovėti prieš publiką. Perlipti per save pavyko tik dvyliktoje klasėje, kai laikiau egzaminus. Supratau, kad vis tiek nieko nemoku, tad nėra ko nervintis. Ir tikrai viskas buvo gerai - kiek reikėjo, tiek ir nusirašiau.

Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?

Iš pradžių lankiau futbolo būrelį, paskui krepšinį, tada pradėjau šokti, vėl grįžau į krepšinį, kol galų gale grįžau prie šokių. Mano mama labai norėjo, kad aš šokčiau. Ta jos svajonė susijusi su nemaloniais išgyvenimais, nes turėjau pusbrolį šokėją, kuris būdamas šešiolikos nuskendo. Matyt, mama norėjo, kad aš tęsčiau tą liniją.

Bet mėgai ir sportą?

Labai patikdavo įvairios futbolo ar krepšinio stovyklos. Pamenu, kaip būdamas futbolo stovykloje Daugpilyje (Latvija), nusprendžiau, kad reikia tėvams parvežti lauktuvių. Nuėjau į keistą žuvies parduotuvę ir nupirkau didelę skardinę žuvies. Turėjo neblogai atrodyti, kai devynmetis tėvams lauktuvių parvežė konservų (kvatoja).

Buvai aktyvus vaikinas?

Matyt, hiperaktyvus. Mokykloje per pamokas ramiai nepasėdėdavau. Dėl nuolatinio sukiojimosi, švarko nugara ir rankovių alkūnės kaip mat nudildavo. Mokytis neturėjau kantrybės, bet, nepaisant to, labai patiko eiti į mokyklą. Man niekada tai nebuvo kančia. Turėjau daug draugų. Beje, draugaudavau su pirmūnais, kurie man duodavo nusirašyti, o aš jiems už tai - sumuštinį arba obuolį. Anksti supratau, kad gyvenime reikia dalintis...

Kurie dalykai sekėsi geriausiai?

Kūno kultūra.

Ir?

Daugiau nebuvo, kas patiktų. Aš iš viso nesureikšminau mokyklos. Slydau lengvai ir tiek. Sakyčiau, turint tokį požiūrį, mano vidurkis buvo neblogas: 7-8. Gal ir pati mokykla nenorėjo nusmukdyti bendro vidurkio, tai ištempdavo. Pamenu, kai matematikos mokytoja išvedė geresnį pažymį tik todėl, kad pažadėjau, jog man šio mokslo ateity nereikės. Matematikos visiškai nebesupratau maždaug devintoje klasėje, tad kas beliko? Nusirašinėti.

Ar tėvai motyvavo siekti daugiau?

Mane mama labai palaikė, nuolatos gyrė, buvau jos dievukas. Nuolat džiaugdavosi: "Mano Auriukas šoka, mano Auriukas tą, aną..."

Ką tau vaikystėje davė šokiai?

Didelę gėdą. Man būdavo žiauriai gėda, kad aš šoku. Ypač kai reikėdavo tai daryti viešai. Gėda būdavo net ir tada, kai reikėdavo neštis šokių rūbus į mokyklą. Labai anksti supratau, kad šoku prastai, o pirmas vietas užimu tik dėl to, kad dalyvaujame prastuose konkursuose. Deja, Ukmergėje negalėjo būti tokio lygio, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje. Jaučiau didelį kontrastą tarp to, koks esu gatvėje su draugais ir koks esu šokių būrelyje. Bet ilgainiui tie kontrastai man pradėjo patikti. Atrodo, ką tik su tėvais nukasei bulves arba iškratei mėšlą, o po to eini šokti. Ir dabar kontrastai gyvenime mane labai "veža". Pasikrapštau apie butą ar statybas, o po to važiuoju su primadonomis statyti spektaklio (šypsosi). Manau, tik šitaip ir gali pažinti meną. Jei nėra kontrastų ir nuolatos gyvenama aukso vidurėlyje - sunku atskirti, kas yra gerai, o kas blogai.

Kokią gyvenimo pamoką išmokai mokykloje?

Man patiko, kad mūsų klasėje buvo daugiausiai dėmesio skiriama pirmaujantiems, o ne tiems, kurie velkasi gale. Ir dabar suprantu, kad tai yra teisinga. Kai pats vadovavau baleto trupei, taip pat taikiau tą patį principą. Jei visą dėmesį skiri, skatini ir mokai tuos, kuriems sekasi prastai, daugiau pasiekusieji "nusivažiuos". Visame kame reikia orientuotis į geriausius.

Kai baigei mokyklą - nesvarstei kitų alternatyvų ir iškart pasirinkai šokių studijas?

Tuomet gyvenau tokioje aplinkoje, kur atrodė, kad niekas nieko nesiekia. Jaunimui buvo svarbu gauti bidoną alaus ir tiek. Gyvenant pamiškėje tai atrodė normali situacija. Tad baigęs mokyklą labai nesisielojau, ką toliau daryti. Norėjau išvažiuoti į Klaipėdą, nes labai mėgau jūrą. Nors šokau ne itin gerai, bet kitų dalykų vidurkis buvo neblogas, įstojau nesunkiai. Tiesa, per stojamuosius, po mano išėjimo, komisija dar dešimt minučių kitų nekvietė, nes negalėjo sustoti juoktis iš manęs.

Kodėl?

Vėliau dėstytojai man pačiam pasakojo, kaip aš atrodžiau. Kai kiti, pavyzdžiui, dainavo "Ant kalno mūrai" ar kitą gražią dainą, aš pareiškiau, kad dainuosiu rusiškai Cojaus dainą "Pakelis cigarečių", o kai liepė pašokti, vietoje Čia čia čia ar rumbos ėmiau draskytis ir ant stalų šokinėti...

Matyt, sužavėjai komisiją.

Nežinau, ar tai buvo žavu, greičiau - keista. Man atrodo, kad daugelis, kurie į didmiesčius studijuoti atvyksta iš mažesnių miestelių, kitaip į viską žiūri. Jie dar visko nori, jiems viskas įdomu. Ir aš toks buvau. Viską mačiau tarsi pirmą sykį: miestą, jūrą, dėstytojus, auditorijas. Pirmą kartą vaikščiojau Klaipėdoje ir norėjau su kiekvienu sveikintis. Rengiausi labai provokuojamai - turėjau raudonus džinsus, tokios pat spalvos marškinius, languotą lagaminą.

Studijos buvo sunkios?

Nelabai. Slydau taip pat lengvai, kaip mokykloje. Mane tik reikia priversti ką nors daryti ir aš nebegaliu sustoti. Nors aš nesu labai tikintis žmogus, bet atrodo, tarsi mane vis kažkas stumtų į priekį. Tarsi nematoma jėga.

PIRMI PASIRODYMAI. Studijų metais Aurelijus Liškauskas (kairėje) buvo daininkės Sati šokėjų komandoje.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Sati

2018-06-09   06:59

IP: 78.60.185.136

Aurelijau!!Ha..kai smagu prisiminti tuos laikus

Nord

2018-03-23   11:18

IP: 85.232.128.58

Šaunuolis.

Atvirai

2018-03-23   07:37

IP: 85.232.129.80

Parase ir viska nuosirdziai, taip tuo metu ir buvo, zmogus nepagrazino, kaip megstama......tokia buvo vaikyste ir jaunyste ir pagarba - pasieke savo......

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Antstoliams atidavė ne tik visą atlyginimą, bet ir pagal įstatymą neliečiamus dienpinigius,...

Visi pinigai - antstoliams, taip nesielgia net banditai nuotrauka, foto

Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl...

V. Masalskis apie gardžią cibulynę ir muzikos marias nuotrauka, foto

Apsilankę Druskininkuose, nepraleidome progos užsukti pas miesto šeimininką merą Ričardą Malinauską, kuris...

„Kiekvienas ieškokime savo originalumo“ nuotrauka, foto

Pasibaigus auksu apipintam sezonui, Lietuvos čempionu tapusio „Žalgirio“ krepšininkas Artūras Milaknis (32...

Artūras Milaknis Palangoje vedė savo išrinktąją nuotrauka, foto

Klaipėdiečiai pateisino dainuojančio miesto statusą nuotrauka, foto

Klaipėda, Šeštus metus organizuojamo Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalio-konkurso "Mes - Lietuvos...

Kretingiškį pražudė užvirtusi spinta nuotrauka, foto

Kriminalai, Birželio 17 d., 19.34 val., Kretingoje, Akmenės gatvėje, virtuvėje, rastas vyro, gim....

„Klaipėdos švyturio ateities" stipendija: prasideda balsavimas nuotrauka, foto

„Švyturio“ stipendija, Baigėsi pirmasis konkurso bendrovės "Švyturys-Utenos alus" įsteigtai "Klaipėdos švyturio ateities" stipendijai gauti...

Pietų pertrauka: kur pietauti šiandien? nuotrauka, foto

Patarimai, Adresas: Tiltų g. 26ARezervacijų tel.: 8 46 211 390

Klaipėda, Paskelbta prieš 36 min.

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

„Švyturio“ stipendija, Paskelbta prieš 1 val.

Patarimai, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...