Inga Stuopelienė: "O jūra banguoja, ir tiek..."

Jūra jums nėra tik vieta, kur galima išsimaudyti?

Jūra man kaip duona. Man jos reikia kasdien. Todėl aš ir gyvenu Palangoje, o ne kur kitur. Aš pati norėčiau būti kaip jūra. Ji nepajudinama. Ji kaip faktas. Gali jos nepriimti, gali į ją spjauti, o ji banguoja, ir tiek.

Palangoje organizuojate labdaringą renginį. Kodėl jį sumanėte?

Taip, sausio 27 dieną Palangoje, "Auskoje", vyks labdaringas žiemos pokylis "Gintarinė snaigė". Tikiuosi, kad jis taps tradicinis. Kodėl tai darau? Priežastis yra ne viena.

Pirmiausiai aš esu renginių režisierė, tokia mano specialybė, ir darau tai, ką išmanau. Pažįstu daug puikių žmonių, kurie iš širdies remia silpnesnius už save ir tuo nesipuikuoja. Štai tiems žmonėms aš noriu surengti šventę. Tai bus tarsi padėka - ne diplomas, ne medalis, o galimybė prasmingai praleisti laiką, pailsėti.

Kvietimas į puotą yra mokamas. Dalis pinigų bus skirta renginio išlaidoms padengti, kita dalis - Palangos senelių namams. Planuojame nupirkti ten labai reikalingą slaugos įrangą.

Kodėl seneliams? Kodėl ne beglobiams vaikams?

Todėl, kad vaikai dar turi vilties. Jie dar tiki stebuklais. Vieną naktį gal pasirodys Kalėdų Senelis, gal atvažiuos Nomeda, gal ateis mama... O seni žmonės jau neturi ko tikėtis. Jie viską praradę. Kodėl bent kiek nepalengvinus paskutinių jų gyvenimo dienų?.. Aš turiu vienturtę dukrą. Skambės utopiškai, gal šito nerašykite... bet aš norėčiau surengti tiek labdaros renginių, taip paremti senelių namus, kad senatvėje pati norėčiau juose gyventi, - šypsosi.

Bijote senatvės? Vienatvės?

Ne, vienatvė man yra privilegija. Ir prie jūros aš vaikštau viena. Aš bijau būti nemylima. Senstant meilės poreikis auga. O aš nuo pat mažens įpratusi būti mylima ir lepinama. Šeimoje buvau mažoji, studijuodama tarp kurso draugų irgi buvau tokia naivi globojama mergaitė didelėm akim. Paskui atėjau į darbo kolektyvą, ir čia mane mylėjo. Ir iš vyro gaudavau viską vos treptelėjusi kojele. Įsivaizduojat, ką tokiam žmogui reiškia senti?

Sarkastiškai kalbate apie save.

Kiekvienas žmogus turi tam tikrų sąskaitų su savimi. Kiekvienas iš mūsų jaučiame kokią nors skolą, kaltę, apie kurią nesinori kalbėti. Tai mano vidinė kova su savimi. Manau, kad per lengvai iki šiol gyvenau. Dievas man nepašykštėjo galimybių. Jaučiuosi jam skolinga. Nuo pat mažens lengvai viską gaudavau. Jei kas nepavyks - numetu: ai, man to nereikia. O dabar sau neleidžiu sustoti. Sakau, pakelk galvą ir daryk. Nesiseka šiandien - pasiseks rytoj. "Gintarinė snaigė" yra mano tikslas, mano vizitinė kortelė, ir aš nesustosiu pusiaukelėje.

Ar nepatyrėte skeptiško požiūrio į savo idėją?

Patyriau. Ir ne iš tų, iš kurių tikėjausi. Ėjau moralinės paramos, patarimo pas žmones, kurie yra ką nors panašaus darę. O jie iš manęs kone juokėsi: "Baik tu, niekam to nereikia, mes darėme, ir mums nepavyko". Bet jie manęs neįtikino. Jeigu nepavyko - vadinasi, ne taip darė.

O palaikė mane tie, pas kuriuos labiausiai bijojau eiti. Kuriuos kviečiau tapti mecenatais.

Kas tie žmonės?

Palangos verslininkai ir tie, kurie turi verslo ar kitokių interesų Palangoje, galų gale čia atostogauja. Iš visos Lietuvos. Žinau, kad tai drąsus sumanymas, pirmas kartas visada labai sunkus, nes niekas tavimi nelinkęs tikėti. Bet man pavyks. Nenorėčiau visko atskleisti, bet šventė bus graži: gros gyvas orkestras, dainuos baritonai iš Kauno, bus sinchroninio plaukimo programa baseine...

Kas jums padeda?

Aš po niekieno vėliava. Niekam neatstovauju. Dirbu pagal autorinę sutartį. Renginį globoja Palangos savivaldybė, padeda Kultūros centras...

Mūsų pašnekesys pasirodys per Kūčias. Kur būsite tuo metu?

Žinoma, pas mamą. Susirinksime visa šeima. Na, ne visa... - nuleidžia galvą. - Buvome šeši, bet du broliai jau mirę. Tėčio nebėra. Po pirmagimio berniuko, kuris mirė kelerių metukų, gimėme mes, keturios seserys, paeiliui. Po mūsų pasaulin vėl atėjo berniukas. Iš tos laimės tėvai jį pavadino Laimonu. Kai buvo aštuoniolikos metų, jį nužudė. Liko žmona ir vaikas. Tėtis numirė iškart po laidotuvių, - Inga nutyla. Verkia. - Mano mama yra praradusi gyvenimo džiaugsmą, jai labai sunku. Ir su ja sunku. Kūčių vakarą būsime keturios seserys, bet lyg ir penkios - Laimono našlė mums kaip sesuo. Ji ištekėjo už geriausio brolio draugo, abu augina ir jo vaiką, ir savo. Per Kūčias visi susirenkame prie vieno stalo.

Ar prisimenate laimingą dieną, kurią norėtumėte nugyventi dar kartą?

(Susimąsto.) Buvo tokia diena. Diena, kai mylėjau ir buvau mylima. Bet to, kas buvo paskui, nugyventi dar kartą nenorėčiau.

Jeigu kas nors šventų Kalėdų proga norėtų jus nustebinti, pradžiuginti, ką jis turėtų padaryti?

Padovanoti man namą prie jūros, - juokiasi. - O jei rimtai... Gal tiek to. Nenoriu nei kad mane džiugintų, nei kad stebintų. Vakar žiūrėjau tokią laidą, ten viena moteris sakė, kad geriausias dalykas, ką vyras gali padaryti dėl moters, tai ją palikti. Šita prasme buvau ir "nudžiuginta", ir "nustebinta". Todėl gal geriau tegu praeina pro šalį. Vyrai negali pradžiuginti. Už tai, kuo jie tave pradžiugina, paskui tenka brangiai sumokėti.

Nes mes norime išlaikyti tą džiaugsmą, įamžinti akimirką...

O jie eina džiuginti kitų, - juokiasi. - Vyras tave nudžiugina, pamato tavo akyse šviesą, ir jam to užtenka. Iš tikrųjų jis pradžiugina save, - susimąsto. - Niekas negali tavęs pradžiuginti. Tik tu pats.

Užsiminėte apie dukrą...

Tik neklauskite, ar mes draugės. Ne, aš esu jai ne draugė, o mama. Jai 14-a metų.

Sunkus amžius?

Problemos jau praeityje. Dabar mes atrandame viena kitą iš naujo.

Kokią patirtį norėtumėte jai perduoti?

O... - atsidūsta. - Nežinau, ar sugebėsiu. Turbūt elgiuosi taip pat, kaip elgėsi mano mama. Ji augino dukrą, kuria kažkas privalo rūpintis. Ir aš per ilgai laukiau. Kol mane stumtels. Nežinau, ar sugebėsiu ją šito išmokyti, bet labai norėčiau, kad ji sugebėtų pati savimi pasirūpinti. Man prireikė trisdešimties gyvenimo metų, kad perkainočiau vertybes. Kai žiūriu atgal, matau kiekvieną savo klaidą. Kaip rentgenogramoje. Bet tikriausiai viskas buvo taip, kaip turėjo būti. Tokios Režisieriaus pamokos.

Sakėte, vienatvė jums - privilegija. Ar turite draugų?

Tarp mano draugų daugiau vyrų nei moterų. Žinau kodėl. Aš kiekviename žmoguje ieškau savo brolio, kuris man buvo guodėjas ir teisėjas. Kai jį randu, bent vieną dalelę, bent vieną jo bruožą, jaučiuosi laiminga.

Ar moterys nesugeba suprasti?

Moterys labai sudėtingos. Jos visur ieško poteksčių, gelmių. Su vyrais bendrauti paprasčiau.

Paskutinis klausimas. Kodėl jūsų renginys vadinasi "Gintarinė snaigė"?

Todėl, kad snaigė simbolizuoja visa, kas trapu ir laikina: turtus, gerovę, sveikatą. O gintaras yra tai, kas amžina - gerumas, supratimas, pagalba...