2019 m. birželio 27 d. 09:47 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Giedrius Savickas: Pagarba artimui - tai pagarba sau pačiam

2016-05-02, 09:33

Rimvydas STANKEVIČIUS

Giedrius Savickas: Pagarba artimui - tai pagarba sau pačiam nuotrauka, foto

Giedrius Savickas: Žinote, kada galutinai supratau, kaip giliai iš tiesų myliu Lietuvą? Kai supratau, kad niekur niekur kitur nenorėčiau būti palaidotas - tik čia.

© ELTA nuotr.

Talentingu, publikos visuotinai pamiltu Lietuvos aktoriumi Giedriumi Savicku seniai žaviuosi ne vien dėl aktorinės meistrystės - jaudina jo nuoširdi, ne žodžiais, o veiksmais išreiškiama meilė Tėvynei, atviras jo krikščioniškų vertybių deklaravimas, dėmesys nacionalinei kultūrai, mokykliniuose suoluose šiandien bręstančiai ateities Lietuvai, apsisprendimas gyventi atsakingai...

Tad šiandien ir klausiu aktoriaus, ką šiandien reiškia būti Lietuvos patriotu ir kaip tokiu tampama?

- Iš tiesų pasikalbėti su jumis panūdau išgirdęs jus spaudoje sakant, kad Vasario 16-oji jums - svarbesnė šventė net ir už jūsų paties gimtadienį. Tai tiesa?

- Tiesa. Nors šiemet (balandžio 16-ąją) savąjį gimtadienį ir labai audringai atšvenčiau, Vasario 16-ąją išties švenčiu kur kas iškilmingiau, nuoširdžiau ir aistringiau.

Menu, šią Vasario 16-ąją senamiesčio kavinėje „In vino“ skaičiau poeziją Tėvynės tematika. Atėjęs truputį net šiurptelėjau - sklidina kavinė alaus bokalais mojuojančių žmonių, dainuoja „Rondo“, minia plėšia su jais drauge... Neturėjau kitos išeities, kaip tik užsiropšti stačiomis ant baro ir sušukti: „Sigitas Geda...“ Šie žodžiai suveikė kaip užkalbėjimas - salė akimirksniu nuščiuvo, visi it vienas sukluso, o man padeklamavus penketą šešetą eilėraščių (tiek, kiek buvau planavęs) visuotinai ėmė skanduoti: „Dar, dar, dar...“

Manau, čia ir slypi tokių švenčių kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji galia - galimybė žmonėms akimirksniu iš pavienių individų minios virsti galingu, vientisu, bendrą vardiklį turinčiu dariniu - Tauta. Tokia, kokia visi buvome virtę Baltijos kelyje.

- Betgi Baltijos kelio metu jūs buvote ne vyresnis nei dešimties?

- Turbūt net ir tiek neturėjau, tačiau ir Sausio 13-ąją Vilniuje buvau (mama labai jaudinosi, kad nežūčiau), ir kituose to meto svarbiausiuose įvykiuose dalyvavau... Be abejo, sąmoningai dar daug ko nesupratau, manasis patriotizmas, kaip dabar pagalvoju, dar tebuvo berniukiškas nuotykių ilgesys, o pavojaus pojūtis tik suteikdavo dar daugiau adrenalino...

Tačiau atkūrusi Nepriklausomybę Lietuvos visuomenė dar kurį laiką buvo pasitempusi, atsakinga, stengėsi atkurti nacionalinę erdvę, nacionalines tradicijas, ikiokupacinę lietuvišką dvasią, o mes tuo metu buvome vaikai - kaip tik tie, kuriems visas tas naujas pasaulis ir buvo kuriamas.

Mus, to meto vaikus, šitai labai giliai veikė - mums patiko vieniems su kitais jaustis broliais ir seserimis, patiko Vytis, atgavęs valstybės herbo statusą, patiko mokytis giedoti V.Kudirkos „Tautišką giesmę“...

Augome kaip nuolatinėje šventėje - visos lig vienos metų dienos mums buvo lyg Vasario 16-oji, didžiavomės, kad esame lietuviai, jautėmės išskirtiniai, svarbūs, atsakingi už atgimstančią savo valstybę... Menu, mokykloje net sumelavau, kad mano dėdės vardas - Vytautas, nors tokio dėdės neturėjau... Laikas buvo toks, kad jau vien Vytauto vardas kėlė mums pasididžiavimą, augino savivertę...

Ir iš savo šeimų, ir iš mokytojų pasakymų žinojome, jog augame tam, kad atkurtume laisvą Lietuvą, kurios ateitis priklausys būtent nuo mūsų pastangų ir darbų rezultatų.

Manau, tas įskiepytas moralinis imperatyvas, atsakomybė Lietuvai už savojo gyvenimo žingsnius ir tapo manosios kartos skiriamuoju bruožu. Galbūt kaip tik todėl ir neįstengiu suprasti lietuvių, dėl savosios tautybės turinčių nevisavertiškumo kompleksą, neįstengiu pateisinti tų, kurie keikia ir niekina savąją Tėvynę.

- O dabar, deja, kone visuotinai teigiama, kad mylėti Lietuvą labai nešiuolaikiška ir netolerantiška, o tas nevisavertiškumo kompleksas mokyklose sistemingai ugdomas...

- Netiesa. Daugelį metų dirbu vadovu Karklės vaikų stovykloje „Žilvitis“ ir galiu patvirtinti, kad vaikai šiais laikais auga nė kiek ne mažiau jautrūs, gabūs ir taurūs, nei buvome mes.

Vien jaunuolių aktyvumas stojant tarnauti Lietuvos savanoriais, manau, tai įrodo. Jiems rūpi - jie pasiryžę ginti savąją Tėvynę ginklu. Vadinasi, atsiras tarp jų ir ateities granauskų, gedų bei martinaičių.

- Mačiau ir jus patį televizijos ekrane su šautuvu bei savanorio uniforma ugningai žadantį ginti Tėvynę. O ar ir iš tiesų eitumėte?

- O jūs manėte, kad čia tik žaidimas toks? Žinoma, kad eičiau. Neturiu nė menkiausios dvejonės tai sakydamas. Neapsimetinėsiu didžiu kariu - visiškai gali būti, kad žūčiau nieko doro nespėjęs nuveikti, tačiau net ir šitai, manau, būtų geriau nei likti gyvam ir neturėti ką atsakyti savo anūkams, manęs senatvėje klausiantiems, kur buvau tuo metu, kai Tėvynę lietuviai gynė, ir kodėl manęs nebuvo drauge su jais.

Žinote, kada galutinai supratau, kaip giliai iš tiesų myliu Lietuvą? Kai supratau, kad niekur niekur kitur nenorėčiau būti palaidotas - tik čia. Visur kitur jausčiausi vienišas, atstumtas ir nelaimingas. O Lietuvoje, kad ir be kapo kauburėlio, namie jausčiausi esąs savo žemėje, savo vietoje.

Todėl širdimi labai gerai suprantu egzodo lietuvius, paskutine valia prašančius būti palaidotiems Lietuvoje. Neabejoju - ir su mūsų laikų emigrantais šitaip nutiks. Yra juk ir mano bičiulių emigravusių - klausiu jų: „Na, kaip jums ten?“, o jie man sako: „Viskas būtų tiesiog idealu, tik va žmonių labai trūksta...“

Bet juk gyvenimas ir yra žmonės. Ne darbas, ne automobilis ir ne atlyginimo dydis - o žmonės.

- Dirbdamas vadovu, sąmoningai stengiatės ugdyti vaikų atsakomybės pojūtį, skiepyti jiems meilę Tėvynei?

- O kas gi yra ta meilė Tėvynei? Tai pagarba savo artimiesiems, o ji - tai pagarba sau pačiam. Pagarba savo nacionalinei kultūrai, istorijos didžiūnams, tradicijoms - tai pagarba sau pačiam. Pagarba senam žmogui, motinystei ir vaikystei - tai pagarba sau pačiam. Žmogus, negerbiantis šių dalykų, taip pat niekur niekada nebus gerbiamas. Nes neturi savigarbos.

Mano nuomone, pakelti nuo žemės kitų numestą šiukšlę - pats tikriausias patriotizmo aktas. Žmogus, šiukšlinantis savąją aplinką, man kelia didesnį pasibjaurėjimą nei vagišius. Banko plėšikas bent jau kruopščiai ruošiasi nusikaltimui, turi tikslą, uoliai dirba jo siekdamas, įtemptai galvoja... O tie teršėjai, šiukšlintojai apskritai negalvoja nieko, jiems niekas nerūpi, niekam nesijaučia atsakingi, nesuvokia netgi darą nusikaltimą... Tokius, beje, bausčiau daug griežčiau nei bankų plėšikus, nes ciniškas abejingumas, manau, atneša nepalyginti daugiau žalos nei sąmoningas apsisprendimas nusižengti.

Visad sakiau ir sakysiu: kol Lietuvos miškuose voliosis automobilių padangos, tol nė vienas neturėsime teisės sakyti, kad mylime savąją Tėvynę. Nė vienas.

Taigi, ir vaikams stovyklose, ir pats sau nuolat kartoju, kad patriotizmas negali prasidėti nuo ko nors kito, kaip tik nuo savojo kiemo - artimiausios savo aplinkos. Kol kiekvienas neišrankiosime šiukšlių iš savo kiemų ir parkų, iš savo kalbos ir santykių su kitais žmonėmis, tol visi mūsų žodžiai, šventės ir dainos tebus pompastiškas melagingas tuščiažodžiavimas. Nes meilė Tėvynei visada yra veiksmas, o ne lozungai.

Sakykite, o ar ne juokinga, kai „patriotiškai“ piktinamės, jog mūsų valstybę valdo politikai vagys, bet patys vis dėlto nepamirštame savo namuose ant karšto vandens skaitiklio magnetuko prisilipdyti?..

Kada gi suprasime, kad tokiais atvejais tik save pačius apvagiame? Kai pagaliau suprasime, kad hamletiškoji frazė „Nebemeluokim sau“ šiandien mums yra gyvybiškai svarbi, nuo to, ar ją išgirsime, priklausys visų mūsų ir mūsų valstybės ateitis.

- O kas jums paklojo tokius tvirtus vertybinius pamatus? Šeimoje turėjote išsaugotas gražias nacionalines tradicijas?

- Na, turime mes tas tradicijas - gebame susirinkti, pabūti kartu, drauge persižegnoti, drauge prie stalo susėsti... Davė man daug ir šeima, ir mokykla, ir stovykla, kurioje visą vaikystę ilsėdavausi, o dabar dirbu vadovu... Sutikti žmonės daug davė... O knygų apie vertybes aš tikrai neskaičiau ir specialiai jų sau nedėliojau - esu tikintis žmogus, praktikuojantis katalikas, tad vertybių ieškoti kaip ir nereikėjo - visos jos telpa į Dešimtį Dievo įsakymų. Netgi ir patriotizmas, apie kurį štai dabar kalbamės. Argi ne apie tai byloja įsakymai: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ bei „Mylėk savo artimą, kaip pat save“?.. Juk čia sutelpa ir kraujo giminystė, ir protėvių kapai, ir Tautos istorija, ir tiesos, idėjos bei siekiai, kurie mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams buvo šventi, ir nacionalinė kultūra, tradicijos, pagarba jų darbams, bendrystė per juos su nūdienos bendrataučiais... Tai ir yra vertybių pamatas, ant kurio stoviu.

- Norit pasakyti, kad daugelio mūsų problemų ir mūsų emocinio išvėsimo priežastis yra atitrūkimas nuo Dievo?

- Būtent. Ir tai, beje, yra esminė ne tik Lietuvos, bet ir viso krikščionybės lopšio - Europos problema. Bedieviai visuomet yra silpni, pažeidžiami ir lengvai pavergiami. Jie negeba, nes neturi ties kuo vienytis. Tai labai aiškiai pastebi musulmonai. Jie tik klysta Vakarų visuomenę laikydami ateistine. Taip nėra - ateistai teigia, kad Dievas neegzistuoja, o mūsų laikų Vakarų pasaulio žmogus teigia kitaip - jis šaukia: „Dievas - tai aš.“ O šitai - nepalyginti pražūtingiau.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Šiandien rubrikoje „Nusimetę uniformas“ pokalbis su vyresniuoju eiliniu Tomu Gerve, kuris tarnauja...

Lietuviškų ristynių kovotojas ir profesionalus karys: „Tai papildo mano veiklą kariuomenėje“ nuotrauka, foto

Balta oda, šviesiai gelsvi plaukai ir skaisčios akys. Šie 21-erių Kamilos Aleksandrovič...

Albinosė Kamila vasarą negali išeiti į lauką nuotrauka, foto

"Tvari santuoka" - prieš keletą metų prisimindama vestuvių su Valentinu metines feisbuke...

„Šeimoje taip pat reikia kantriai dirbti“ nuotrauka, foto

Buvusiam Liberalų sąjūdžio vadovui Eligijui Masiuliui (44 m.) pastarieji metai atnešė daug...

E. Masiulio ir jo žmonos skyrybų prašymas - jau teisme nuotrauka, foto

Klaipėdoje platino ispaniškas kanapes nuotrauka, foto

Kriminalai, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos ir...

Skatins naudoti mažiau plastikinių gaminių nuotrauka, foto

Neringa, Neringa taps pirmąja šalies savivaldybe, skatinančia mažiau naudoti vienkartinių plastikinių gaminių.

Neringoje - ožkelės "krūmapjovės" nuotrauka, foto

Neringa, Vietoje krūmapjovės - ožkelės. Tokią idėją sugalvojo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos...

Klaipėdos vėliava iškelta Saksonijos-Anhalto žemėje nuotrauka, foto

Sportas, Tarptautinėse senovinių automobilių ralio varžybose "11 Ohre Classic", kurios vyko Saksonijos-Anhalto žemėje...

Kriminalai, Paskelbta prieš 4 min.

Neringa, Paskelbta prieš 47 min.

Neringa, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...