Žinomai dokumentinių kino filmų kūrėjai Agnei Marcinkevičiūtei išlaikyti nelengvą egzaminą ir sukurti jai pirmą meninį filmą „Vardas tamsoje“ padėjo visa jos didelė šeima. Vyras teatro režisierius Albertas Vidžiūnas tapo filmo dailininku, keturios dukros vaidino viename iš epizodų, nusifilmavo ir prieš metus priglausta priklydusi katė. Lietuviškas detektyvinis filmas išvydo ekranus bene po 25 metų. Sukurtas pagal rašytojos Renatos Šerelytės to paties pavadinimo knygą, jis keliauja po Lietuvos miestus ir miestelius ir žiūrovams užmena ne vieną mįslę.
Svarbiausia, kad neliktų abejingų
„Čia kriterijus: „patiko“ ar „nepatiko“ iš esmės nieko nereiškia, - tarsi skuba įspėti būsimus filmo žiūrovus autorė. - Svarbiausia buvo, kad šiai detektyvinei istorijai su mistikos, ironijos ir humoro doze bei aliuzijomis į sovietinę praeitį abejingų neliktų“. Būtent to ji ir siekė.
Kodėl ir kaip jai sekėsi įgyvendinti sumanymą, kaip jaučiasi dabar ir ką planuoja ateityje, su režisiere kalbėjomės praėjus vos savaitei po filmo premjeros jos namuose sostinės senamiesčio kvartale netoli Aušros vartų. Kiek eklektiška, neįprasta, bet romantiška aplinka tiktų ir kaip kokio nors filmo interjeras. Prie lango dėmesį patraukia didžiulis Agnės sode išaugintas moliūgas, kuris tarsi simbolizuoja jos pačios šiųmetį kūrybos derlių. Režisierė šypsosi: „Kaip matote, ne vien tik filmo kūrimu gyvenau ir gyvenu“.
Agnė, paklausta, kokie filmai jai pačiai labiausiai patinka, atsakė: „Man patinka nevisiškai realistiniai, žaismingi filmai, kuriuose yra daug išmonės, ironijos, atsiskleidžia gilesnė filosofinė mintis. Mano mylimiausias režisierius ir scenarijų autorius prancūzas Bertranas Bleras (Bertrand Blier), kurio filmus „Aukštas blondinas juodu batu“, o dar labiau „Šalti užkandžiai“ tikriausiai prisimenate. Patinka, kai kūrėjai per, atrodytų, buitinius dalykus sugeba pakilti iki filosofinių apmąstymų. Jeigu paprasčiau, man patinka dalykai, teikiantys peno apmąstymams arba, kaip liaudis sako, yra su dvigubu dugnu“. Tą dėsnį ji pritaikė ir filmui „Vardas tamsoje“. Ne vienas filmą matęs žmogus svarstė, ar teisingai suprato jo pabaigą. Kas vis dėlto nužudė paauglę merginą, kas iš tiesų žudikas - suvedžiotojas mokytojas ar jo kadaise auka tapusi, o dabar mažame miestelyje dirbanti tardytoja?
„Jeigu kyla klausimų, vadinasi, reikia permąstyti situaciją, grįžti atgal. To aš ir siekiau, - mįslingai šypsosi pašnekovė. - Televizijos serialai žiūrovams pakiša jau sukramtytus siužetus ir tokiu būdu atpratina mąstyti. O ar man pavyko sudominti žiūrovus, dar anksti spręsti“.
Atokvėpio pamokos
Ar po filmo premjeros Vilniuje, į kurią susirinko kviestinė publika, režisierė lengviau atsikvėpė? „Ten buvo, galima sakyti, savi žmonės, jie daugiau gyrė, bet ir keletą pastabų pasakė. Jaučiau jų palaikymą ir supratimą dėl to, kad filmo biudžetas buvo ganėtinai kuklus. Tarsi girdėjau: „Žinom, žinom, tai jos pirmas meninis filmas“, „Žinom, kad jam kurti gavo mažai pinigų“. Man iš tiesų svarbesni susitikimai buvo kitomis dienomis, kai filmo kūrimo grupė nuvažiavo į Marijampolę, Alytų, o paskui ir į kitus mažus miestelius. Provincijos žiūrovams visai nesvarbu, kiek tu gavai pinigų filmui, kokie buvo sunkumai ir nesklandumai. Nesvarbu ir tai, kad ne iš gero gyvenimo, o dėl tų pačių menkų finansų filmo dailininku sutiko būti mano vyras, o epizoduose nusifilmavo dukros. Žiūrovui, kuris sumokėjo už bilietą, reikėjo įspūdžio, emocijų. Juk ko žmogus eina į kiną? Kad pamirštų savo bėdas, pamedituotų kitų gyvenimu. Juk meno paskirtis ir yra perteikti kito žmogaus motyvacijas dėl vieno ar kito poelgio, nevengiant ir ironijos, kuri priverčia dažnai pažvelgti patiems į save. Renata Šerelytė kaip tik ir kelia tokį svarbų mums, gyvenantiems posovietinėje epochoje, klausimą, kodėl mūsų žmonės yra tokie įtarūs“. Kam tai įdomu, aišku, gali perskaityti knygą, o filmas skirtas platesnei auditorijai, kuri, ko gero, knygų nelabai skaito.
Kinas ir iliuzinė laimė
Agnė sako, kad jos vyrui Albertui galima buvo duoti ir didesnį vaidmenį, nes jis jau yra nusifilmavęs filmuose „Vienui vieni“, „Kai aš buvau partizanas“, pats yra sukūręs nedidelį filmą vienoje kūrybinėje studijoje. Bet nebuvo kam kurti scenografijos. Dar jis suvaidino kunigą viename epizode, kuriame su nemaža ironijos doze vaizduojamos nužudytos merginos laidotuvės, nes jos buvo proga kandidatui į Seimą rėžti agitacinę kalbą. Tad, pasak režisierės, visus filmo kūrimui skirtus resursus išnaudojome maksimaliai ir dar prodiuserei Živilei Galego likome skolingi. „Kažkiek reikės grąžinti skolos, kai gausime pinigus už bilietus, - aiškina A.Marcinkevičiūtė. - Nori nenori, išėjo šiek tiek komercinis filmas, nes norėjosi bent kiek gražesnių, įdomesnių epizodų, o turėjome tik tai, kas būtina: sienas, langus, stogą, o svarbiausia, pamatus - lietuvišką R.Šerelytės knygą, kuri ne veltui sulaukė antrojo leidimo. Parodytas mažo Lietuvos miestelio gyvenimas toks, koks jis yra dabar, nors ir knygoje sakoma, kad veiksmas vyksta 1995 metais, o pagrindinės herojės, kurią vaidina puiki aktorė Neringa Varnelytė, prisiminimuose iškyla sovietmečio propagandos šedevrai“.
Agnė įsitikinusi, kad žiūrovui reikia tokių filmų, kurie oponuotų užsienietiškai kino produkcijai, rodančiai saldžius vaizdelius, po palmėmis ant vandenyno kranto nufilmuotas herojų aistras. „Žmonės prisižiūri tų gražių vaizdelių, kurie yra tik iliuzija apie pasakiškai gražų gyvenimą svetur. Deja, realybė pasirodo visai kitokia, - kalba režisierė. - Man svarbu sugrąžinti žmogų į Lietuvos tikrovę, į mūsų rudenėjantį peizažą, parodyti tai, ką žmogus mato išėjęs į gatvę, parduotuvę, užsukęs į kavinukę“.
Atgal į dokumentiką
A.Marcinkevičiūtė tikina, kad po „Vardo tamsoje“ ilsėtis neturi kada. Planų ir sumanymų daug. Vieni guli stalčiuje, kiti dar tik idėjų lygio. „Šiuo metu labiausiai rūpi filmas apie savito gyvenimo būdo, pasiaukojusią menui ir daug ko dėl jo atsisakiusią moterį Jolitą Skablauskaitę. Tai bus filmas apie žmogaus bėgimą į meną, kūrybą. O kūryba - atsivėręs langas į ją - žmogui suteikia sparnus, kad ir kokios ligos, skurdas ir nepritekliai jį kamuotų“, - kalba pašnekovė. Tad ji iš tiesų suka atgal į dokumentiką. Vis dėlto, jei pakeliui pasitaikytų kas nors susijusio su vaidybinio filmo scenarijumi, neatsižada pagundos vėl imtis darbo.
Režisierei kiek neramu, nes nežino, kaip jos pirmą bandymą įvertins kino kritikai, bet jai svarbiausia žiūrovų, ypač mažų miestelių, nuomonė. Jų plojimai Agnei pasirodė labai nuoširdūs. O štai Marijampolėje po filmo ją pasivijo vaikinas ir sako: „Labai norėčiau jus pasveikinti jaunimo vardu. Mums nusibodo filmai, kuriuose iš anksto žinai, kas atsitiks“. Vilniaus jaunimas gal to nepasakytų, nes čia kita dvasia, daugiau visokių galimybių, o šis komplimentas man buvo labai mielas“, - džiaugiasi moteris ir priduria, kad tarp kino kūrėjų egzistuoja didelė konkurencija. Gauti finansavimą filmui jai tikriausiai padėjo ne tik prodiuserės Ž.Galego atkaklumas, bet ir tai, kad jau yra kūrusi kino juostų apie garsius žmones, be to, tikriausiai prisidėjo ir rašytojos R.Šerelytės autoritetas.
„Man patiko nerti į detektyvo vandenis dar ir dėl to, kad gyvenime reikia pabandyti ne tik tai, kas tau sekasi, bet ir kas nauja, nežinoma, o gal net ir nesiseka. Tada tu tobulėji. Ir aš to siekiu, - prisipažįsta kūrėja. - Pajutau, kad man pučia palankus vėjas. Sekėsi gana sklandžiai: reikia ir yra“.
Namuose - ne režisierė
Kūrėjos gyvenimo rate laiko poilsiui apskritai mažai, o apie bėgantį laiką jos namuose primena net keli originalūs senoviniai laikrodžiai. „Darau, regis, daug, o laikas nelaukia. Būna, kad daug ko nespėju“, - teisinasi pašnekovė, kuri paprastai triūsia namie. Bet čia ji ne režisierė, o keturių dukrų mama. Vyriausiajai penkiolika, mažiausiai tik ketveri. „Jeigu neturėčiau tokio gero ir rūpestingo vyro, kažin kaip būtų su ta mano kūryba, - tęsia moteris. - Jis ir į teatrą dukras nuveda, ir į vandens parką ar polikliniką palydi. Tik valgyti stengiuosi pagaminti pati. Dažnai juntu, kad mergaitėms reikia daugiau laiko pabūti su mama, bet yra taip, kaip yra. Kartais savaitgalį aš juos visus išsiunčiu pasivaikščioti kur nors po parką, o pati dirbu“. A.Marcinkevičiūtę guodžia tai, kad jos dokumentinė kūryba gal naudinga kitiems vaikams, paaugliams, kurie iš jos filmų daugiau sužinos apie tokias asmenybes kaip Jurga Ivanauskaitė, Justinas Marcinkevičius, Jurgis Kunčinas, Kazys Binkis. Pastarojo žavią asmenybę, anot jos, pati tarsi iš naujo atrado.
Trumpai apie A.Marcinkevičiūtę:
Gimė 1972 m. balandžio 7 d.
Mokėsi Vilniaus pedagoginėje mokykloje, vėliau Klaipėdos universitete. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė televizijos režisūrą ir įgijo menų magistro laipsnį.
Jos filmografijoje: „Kačių gatvė“, „Menestreliai su paltais“, „Beveik laimingas“, „Šokis dykumoje“ (apie Jurgą Ivanauskaitę), „Prie rugių ir prie ugnies“ (apie Justiną Marcinkevičių) ir kt.
2008 m. pelnė Lietuvos meno kūrėjų asociacijos laureato diplomą už profesinį meistriškumą atskleidžiant Lietuvai brangias istorines, kultūrines ir žmogiškąsias vertybes.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą