"Matydamas gatvėje keistus "fainus" ilgaplaukius žmones maniau, kad taip ir turi atrodyti dailininkai, nors mačiau, kad jiems kažkas ne taip, - pradeda Rytis. - Prasidėjo išgėrinėjimai su klasiokais, bet pasikeitė interesai - ryšiai nutrūko. Kurį mieste mane vadino "psichodinočka". Sykį bare prie manęs priėjo tokia mergička, ji ir įvedė mane į ilgaplaukių bohemos ratą. Pamačiau, kad tai tokie pat kaip aš žmonės, visuomet nuo kažko bėgantys, kovojantys su nematomu, nuolat susierzinę ir tą dvasios alkį žiemą malšinę vynu, o vasarą - kuo kitu.
Vakarietiškas gyvenimo būdas man buvo labai artimas, kaifavau nuo "Creedence Clearter Revival" ir "Beatles". Į mūsų miestelį atvažiuodavo daugybė hipsterių iš Rusijos, tie, aišku, buvo spalvingesni, panašūs į indėnus. Apsistodavo mano kamurkėj (dirbau statybos įmonėj dailininku). Tada jie rūkė žolę, neatsisakydavo nuo opiumo arba "chankos", afganistanietiškos "žolės" gaudavo iš jūreivių. Poveikis - individualus dalykas: aš esu linksmo būdo svajoklis, tad narkotikai ištraukė iš manęs tą vidinę laisvę, ko nejauti būdamas blaivus, nes esi "užčiūchintas" šeimos, visuomet kaltas.
Opiumas tarsi atidarydavo gilesnio suvokimo kanalus, sutvirtėjęs dirbdavau prie drobės, nors dažniausiai regėdavau vizijas. Narkotikas man tapo velniškai artimu draugu, tėvu ir motina, viskuo ko trūko. Tada tam reikalui nereikėjo pinigų, o nėra - gali užsiglušinti alkoholiu. Na, gripas ar plaučių uždegimas, prasergi nežinodamas, kad tai abstinencijos simtomai. Tusiniesi, rytą prabundi - nėr žmogaus, tik raštelis: "Išvažiavau į Sočį".
Parveždavo nuotraukų iš "seišinų", tai traukė. Ir žinojai, kad niekas tavęs tikrai nepaliks jokiame mieste alkano ar be stogo. Ilgaplaukiai vienas kitu rūpinosi: užtenko parodyt dviejų pirštų "Viktoriją", ir kitas toks paukštis "frikas" iškart prieis, ar nereikia pagalbos. Kai pasijutau siaubingai, o resursai išnaudoti, išėjau į trąsą. Po kelių parų kelyje iškart pasijunti geriau - ir atsiduri kur tik širdis geidžia".
"Kerti aguonų galvas - į tave šaudo..."
"Ne kaifuoti, o būtent persilaužti keliavome į Pietus. Narkotikų prekeiviai, vadinamieji "kurjeriai" ar "žiogai", buvo neryškūs pilki vaikinukai. Važiuoji per Kazachstaną, pakely didžiausi plakatai: "Bei narkamana kak tarakana" , "Narkaman - vrag naroda".
Pasiekdavom milžiniškas valstybines ir atsitiktines aguonų bei kanapių plantacijas (jas augino virvėms, maisto ir vaistų pramonei). Pamenu, Sočyje visus ilgaplaukius hipius milicija sugaudė, apkirpo, vietoje džinsų aprengė treningais; mat tą vasarą ten poilsiavo Brežnevas. Plantacijas saugodavo "vnutrenyje voiski": jie šaudydavo į mus iš bokšelių tikrais šoviniais. Bičas iš Piterio, pagal kurio žemėlapius prie Zaporožės aptikom didelių opiuminių aguonų, kuriose daug morfino, laukus, iškart puolė kirst joms galvas. Bemat mašinikė jį išvežė, o mes rinkome aguonas pasislėpę, gulomis. Melžėm tą pieną į bintus - išdžiovini, išverdi su chemikalais, ir turi. Kelionėje dažniausia ir suvartodavome. Žolės prisištampuoji kaip reikiant. Rankom trini mažus dulkių kiekius, darai "plasteliną", kol suspaudi į kumščio dydžio kamuolį. Vietoje karolių, apyrankių, diržų kabojo anašos gurvuoliai, susimušę kaip kaulas. Britva papjaustai - ir parūkai kokaino. Haliuciogeninė anaša - daugiastiebis augalas, tankiai apkibęs žiedų spurgais, aitraus kvapo. Ta violetinė durnažolė yra dvilytė: "vyriška" turi tik žiedus, o vešlios "moterys" brandina sėklą; taip sakykim - "vyras" dideliu spinduliu aptreškia "ją" "pieniais". Kanapes kaip gyvius trindavai delnais. Iš pradžių griebi išsiilgęs rūkyt lapus, paskui pradedi "pindėti"; jau ir į plovą bet ko nededi kaip prieskonio, prasideda žaidimai. Kelionėms naudojom kojines: sukiši kanapės kiek telpa, išsitiesi laikraščius ir pramušinėji kita ranka tą maišelį. Čemodanuose kanapės nelaikydavom. Samarkando aerouoste maži šuniukai, "dvarniaškos" suuodė anašos tvaiką ir ėmė skalyti, o paskui juos akimirksniu vorele prisistatė milicininkai. Visa laimė, kad įsipynėme į vokiečių delegaciją su spalvingomis kuprinėmis. O rudenį milicininkai ypač suaktyvėja, pavojinga keliaut ir traukiniais, tad vežti anašą - beprotybė. Liepos mėnesį jau Lietuvoje užaugdavo braškės ir aguonos".
Babajaus gimtadienis, moterys ir albinosas...
"Esi "frikas", ir tai yra tavo leidimas apsigyvent pas vietinius azijatus. Dušambėj toks kunigas Sigis priimdavo dalį klaipėdiečių. Bet kurioj vietovėj iškart eidavom į paštą, ten jau laukė žunutė iki pareikalavimo - visi keliavome tais pačiais iki gyvo kaulo pažįstamais maršrutais. Miestuose susitikdavome grupė, o šiaip bastaisi vienas, nebent sutinki žmogų, kurį gali iškęsti. Kur du protai, kad ir apduję, jauties saugesnis dykumoj. Draugas racionalesnis, o aš iš smalsumo galėjau nuklysti ir pražūti. Daug mergicų veržėsi kartu keliaut, bet su jom pavojinga: asmeniškumai prasideda tarp vyro ir moters, jausminis ryšys - paskui ji nebegali nei šoferiui atsiskaityt savim, o tu pavydi. Moterys pavargsta, joms reikia vandens telkinių... Mane maskvietė Liuda išmokė tranzuoti, jaustis su moterim lygiateisiu, jokio išskirtinumo, ten - "jeigu myli ir gerbi, tempk sunkesnę kuprinę".
Bucharoj apsistojome viešbutyje, kuriame gyveno vietos mulai (mokindavosi 25 metus), ir studentės. Vyrai pasigėrė; jie pasakė - "velikij babaj rodilsia", o mergina man tyliai į ausį pašnabždėjo, kad švenčiamas Lenino gimtadienis. Tada vyrai sukilo, kad mes, pabaltijiečiai, šokdiname musulmones, ir mus pasitiko su kindžalais. Bet pasirodė, kad apie Koraną išmanome kur kas daugiau, nei azijiečiai; pas juos tik mula žinojo šventuosius raštus. Sykį su draugu dažėme tokią būdelę, ir jis parodė vietiniams tokių triukų, jog tie prietaringi žmonės praminė mus baltaisiais šamanais. Tik sykį prisėjo duot į snukį uzbekui. Šis, manydamas, kad mano draugas, kurio balti kaip sniegas plaukai juosė galvą it papuręs šalmas, yra mano "antroji pusė", paprašė jį parduoti. Daugiau mūsų nelietė.
Kalnietės, mistika ir dervišai
"Kalnų milicininkai visi vaikšto apsinešę, akys kruvinos kaip basetų. Sykį aukštai kalnuose apsistojom prie vieno iš septyneto ežerų, į kurį bristi bijojau, kad neišlįstų Lochneso pabaisa. Asilas suėdė mūsų lepiošką, sūris, ryžiai įsipyko, tad išėjau duonos. Girdžiu ūžesį kaip "kamazo", o siauru takeliu atlekia milicininkas ant motociklo: iš vienos pusės praraja, iš kitos - uola, prisispaudžiau kaip nukryžiuotas Kristus. Sustojo, kikena, matau - apsirūkęs, o kai pasakiau juokingą frazę, išvis vyniotis pradėjo. Pasidalino "žole" kaip duona milicininkas, jam su plačiabryle ir dryžuotom kojinėm pasirodžiau keistas: "Vpervyje v žizni vyžu živova "gliuka" (gyvą haliucinaciją). Užsisodino mane ant motociklo ir kaip nurūks it akrobatas ant lyno ties prarajom, maniau išprotėsiu arba ištaškys į druzgus. Ten 5 kvadratuose pasiklysti, toks įspūdis, kai žolė veikia: paėjai du metrus į šalį, ir tau atrodo, kad šimtą kilometrų nutolai nuo draugo. Blaivas pasižiūri - nuo akmens iki kito atstumas 5 - 7 metrai, o tu spakainas per juos šokinėjai. Bijojau tarantulų, nuodingų šliužų. Naktį girdėjom rudą klecką nuo kalnų leidžiantis, gal kokį meškiuką. Priėjo avinų bandą ganę vaikai, cigaretės paprašė, matėm, kaip jie padega žolę, o ratui aplink išdegus, sėdasi. Jie nesuprato rusiškai, su tadžikais gestais ir lietuviškai susikalbėdavom; jų kalba tokia pat daininga ir archaiška. Atvertė jie mūsų akmenį - o ten šešetas skorpionų lizdų; pagalvok, ant kokios bombos sėdėjom basi, trumpom kelnėm! Bet kai buvome sutikę Pavolgio kazokus, gelbėtojų komandą kalnuose arba "sniežnyje barsy", tie paaiškino, kad jokio vabalo tyčia nesutraiškytume, gyvo padaro nenuskriaustume, o tai už tūkstančių kilometrų mus pasivys bėda. Sykį su draugu atsigulėm pokaičio akmenimis aptvertam avių garde, žiū, baltas senis babajus rankomis tą tvorą praskyrė ir - išnyko. Azijiečiai užaugina vaikus ir senatvėje su žmonomis išeina į dervišus. Tūno toks dervišas ir, negavęs išmaldos iš keleivių, nieko nesako, bet autobusas už posūkio apvirsta... Kalnuose skaitėm Bulgakovą ir Kastanedą, tačiau dar ne tokių kaip jų vaizduotės padarų sutikom. Atkeliauja į aūlą išminčius ypatinga mergaite, naktį visa švytėjo, ir pasveikina mus kaip senus pažįstamus, lyg ant delno parodė. Nemanau, kad tai tik narkototikų pažeistos psichikos padariniai, nors narkomanus lengva "apsėsti". Azijoje visi vartoja: jaunimas rūko žolę, seniai valgo opiumą, užtat šimtamečiai vaikus gimdo. Opiumas - vaistas nuo visko, o paskui pagal stiprumą eina ne ženšenio ar aksinė šaknis, o arbata. Nematėme Azijoje kvailių nei išsigimėlių: ten tebeklesti viduramžiai, natūralioji atranka: apsigimėliai pragaišta tarpekliuose arba juos kas nors suėda; didelėse gentyse nelabai jais rūpinasi. Eina užsisvajojusi moteris, veidą atsidengusi, staiga klyktėli, dangstosi, kol tesimato viena akis ir nušuoliuoja į kalną akmenimis. Laukinis padaras, bet argi kvaila dėl to, kad gyvena kaip gazelė? Sutikome ir genialių žmonių".
"Pajutau, kad kažkas many užgeso"
Rytis pasasakojo, kokius paveikslus tapė sėdėdami ant akmenų, koks įstabus ten dangus ir vaikai. Dailės studentus iš Pabaltijo pasamdė Urguto valdininkas, kad šie nubraižytų vakarietiško stiliaus bibliotekos interjero projektą, garsus mikrochirurgas - kad restauruotų jo namo freskas. Jei žmogus pasako, kad dukart per dieną maitins bulvėmis, jis labai turtingas. Be galo daug Azijos miestų apkeliavęs be jokio tikslo, tikslingai vyko "pasitusint" į muziejus, pažiūrėt Aivazovskio, į hipnozės seansus.
Pasigenda visos Azijos; nesieja jos su "kaifu". Ten gali būt visiškai tuščias ir alkanas, bet laimingas. "Kai baigiau su narkotikais, pajutau, kad viduje kažkas užgeso. Kiek draugų jau palaidojau... Kalbu apie visa tai kaip apie stebuklingą patirtį? Narkotikai - vienas iš nužudymo būdų. Nūnai parvežami sintetiniai narkotikai žmones žymiai greičiau pribaigs, kraupesnė bus agonija. Kai atsirasdavo naujų narkotikų, kiekvieną privalėjau išmėginti. Tu jauti sintetiką savyje, gryną chemijos intervenciją, o anaša buvo gamtinė, žemiška. Nuo sintetinių narkotikų jauti metalo skonį burnoj, ir kosmosas - ne kosmosas, fantazijos - kompiuterinės. Žingeidumas nėra įveikiamas, bet informacija turi būti be apgaulės, be išankstinių nuostatų. Specialiai neužsiminiau apie neigiamas puses. Buvo, kokį šūdą bevartočiau, man atrodė teigiamai. Jei papasakočiau apie abstinenciją, bet kam atšoktų fantazija vartoti: kraujais vemi, myži ir šiki, viskas eina šaibom. Praguli savo dvoke, kol išeina iš tavęs tas brudas. Žaizdos negyja, esi gyvas pūvantis. Venų nebėra - yra duobės. Moterys gajesnės, bet jos ir per radiaciją ilgiau išlieka. Jų kūnas, priėmęs tą šėtonišką komuniją, ruošiasi išnešioti įsčiose vaisių, paruoštą gyventi su "chemija", naują išsigimėlių kartą. To paties Aitmatovo žodžiai - kiekvienas žmogus atsakingas už planetos likimą".
Rašyti komentarą