Asmik Grigorian: Didžiausias kritikas esu aš

Asmik Grigorian: Didžiausias kritikas esu aš

Lietuvos kino ekranuose pasirodė naujas režisierės Dovilės Gasiūnaitės pilnametražis filmas "Narcizas". Jame kaip aktorė debiutavo operos solistė Asmik Grigorian (31). Dainininkei atiteko vienas iš pagrindinių vaidmenų.

- Papasakokite, kaip patekote į filmą.

- Į atranką mane pakvietė draugė. Be abejo, buvo netikėta, tačiau labai įdomu. Man tai buvo nauja sritis, todėl norėjosi išbandyti. Dabar, kai nuo filmavimų praėjo jau treji metai, viską prisimenu su labai geromis emocijomis, nors tada buvo visko. Buvo labai daug laukimo, prie kurio nebuvau pratusi. Viskas filmavimo aikštelėje man buvo nauja. Tačiau džiugu, kad komanda buvo labai šauni.

- Kas buvo sunkiausia?

- Laukimas ir rytiniai filmavimai, nes esu visiška pelėda ir man būti filmavimo aikštelėje ir dar būti gražiai 6 valandą ryto buvo labai sunku. Keista, bet kamerų nejutau. Rengimasis vaidmeniui labai skyrėsi nuo rengimosi operos scenai. Nes ant scenos tu augini vaidmenį. Pradedi nuo pradžios ir turi laiko jį išplėtoti. O filme filmuojiesi gabalais, vieną dieną - scena iš filmo pabaigos, kitą - iš pradžios, todėl gana sudėtinga. Dabar gal jau žinočiau geriau, bet tada tai buvo tiesiog nauja ir kitaip.

- Kokia jūsų herojė?

- Kaip aš sakau, ji visiškai normalios psichikos, medicinos gydytoja, visiška priešingybė man - su sveiku, normaliu požiūriu į gyvenimą, tikrai ne meniška.

- Tai padėjo ar trukdė?

- Kartais man atrodo, kad tam tikras nutolimas nuo savęs gal ir padeda.

- Kokios scenos buvo sunkiausios?

- Kur reikėjo garsiai šnekėti. Gal ir keista, nes scenos žmonės yra gana emocingi, o aš, kai žiūrėjau atskiras filmo scenas, pastebėjau, kad emocinės scenos sekėsi kiek sudėtingiau.

- Kaip rengėtės vaidmeniui?

- Stengiausi tiesiog tuo metu būti toje scenoje, kurią filmuojame, ir būti negalvojant iš anksto, kas bus vėliau ar kas buvo prieš tai.

- Ką davė tokia nauja patirtis?

- Kantrybės. Išmokė organizuotumo. Nes kino mechanizmas dirba labai organizuotai.

- O naujų svajonių neužgimė?

- Galbūt ir pabandyčiau dar kartą save šioje srityje. Dabar jau geriau žinočiau, kaip ką daryti.

- O jei siūlytų vaidinti televizijos serialuose?

- Ne, serialuose nenorėčiau. Apskritai televizija ne mano sritis, mano sričiai ji netgi trukdo. Nematau savęs televizijoje, manęs ji neužkabino.


- Žiūrėdama filmus, pagal ką juos vertinate?

- Istoriją. Nežiūriu filmų dėl filmų. Po filmavimų, kai jau žinojau, kaip vyksta darbas, kaip juda kameros, buvo labai baisu, kad filmus imsiu žiūrėti taip, kaip klausausi muzikos - pastebėdama detales, o ne visumą. Džiaugiuosi, kad kol kas juos vis dar žiūriu neprofesionaliai.

- Kokie yra jūsų mėgstamiausi filmai?

- Daug tokių filmų yra. Pavyzdžiui, "Šokėja tamsoje", "Žalioji mylia". Lietuviškų filmų daug nežiūriu, nelabai yra tam laiko. Mačiau Algimanto Puipos "Miegančių drugelių tvirtovę", nes labai patinka Jurga Ivanauskaitė. Tačiau supratau, kad negalima iš pradžių skaityti knygos, paskui žiūrėti filmą. Matyt, reikia daryti atvirkščiai.

- Kaip apibūdintumėte filmą "Narcizas"?

- Iš to, ką mačiau, man jis pasirodė labai estetiškas.

- Vis dėlto pagrindinė jūsų profesija yra operos dainininkė. Ko reikia, kad būtum geras operos solistas?

- Asmenybės, o to šiomis dienomis labai trūksta. Dabar daugiau režisierių era, nes ant scenos gerų dainininkų yra daug, bet asmenybių trūksta.

- Koncertuojate tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, ar publikos labai skiriasi?

- Publikos skiriasi ir pačioje Lietuvoje, nekalbant jau apie kitas šalis. Pavyzdžiui, Vokietijoje publika yra labai snobiška, bet jei ji ploja, žinai, kad to tikrai nusipelnei. Žmonės ten yra labai išsilavinę ir opera ten labai populiari.

- O Lietuvos publika ar išsilavinusi?

- Įvairi. Džiaugiuosi, kad operos ima klausytis vis jaunesni žmonės. Tačiau Lietuva yra maža šalis, ne visada, kai publika man ploja, galiu būti tikra, kad padariau gerą darbą. Čia esu sava, publika mane pažįsta ir myli, todėl kartais ir nuolaidžiauja.

- Kieno vertinimu pasitikite?

- Didžiausias kritikas esu aš pati. Užaugau operos pasaulyje, tad žinau, kas yra gerai, kas blogai.

- Kada būnate patenkinta savo atlikimu?

- Beveik niekada. Ir tuo džiaugiuosi. Nes kai pradėsiu būti patenkinta savimi, reikės labai gerai susimąstyti arba eiti nuo scenos.

- Operos solistams gresia žvaigždžių liga?

- Be abejo, tik gal ji nėra tokia greita kaip kokioje televizijoje. Čia reikia įdėti daugiau darbo. Televizijoje užtenka išeiti, pasirodyti, mirktelėti blakstiena ir jau žvaigždė. Čia reikia daugiau pastangų.

- Pati savęs nebuvote pagavusi bežvaigždėjančios?

- Manau, kad neįmanoma pagauti savęs. Padėti gali tik artimi draugai, kurie visada pasako tau tiesą į akis. Mums juk visada atrodo, kad esame labai nuostabūs, šaunūs ir nesikeičiame. Bet realybė yra kitokia.

- Kaip scena keičia žmogų?

- Lepina, baudžia, visaip. Labai nedaug yra žmonių, kurie scenoje iš tiesų būna. Manau, kad mūsų problema ta, kad kartais pradedame painioti realybę ir sceną, vaidmenį. Dėl to yra sunku. Reikia atskirti, kas vyksta gyvenime, o kas scenoje. Dėl to labai nukenčia artimi žmonės. Pavyzdžiui, kai rengiuosi vaidmeniui, jie negali būti šalia, nes tuomet aš lyg ir esu, bet kartu manęs ir nėra.

- Nesate tas žmogus, kuris uždaro teatro duris ir atsiriboja nuo darbo?

- Ne, labai norėčiau taip mokėti, bet nemoku. Tarp operos solistų tokių nėra daug. Mano kolegoms geriau sekasi uždaryti tas duris.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder