Arūnas Tuma: "Greitis gali daug kur padėti, bet gali ir pakenkti"

Arūnas Tuma: "Greitis gali daug kur padėti, bet gali ir pakenkti"

Žinomas uostamiesčio verslininkas ir politikas Arūnas Tuma turi mažai laisvalaikio. Tačiau jį stengiasi išnaudoti prasmingai ir turi ne vieną laisvalaikio aistrą. Gal ne visiems žinoma, kad šią vasarą Arūnas kartu su bendraminčiais jau ne pirmą kartą dalyvavo azartiškose Palangos 1 000 km lenktynėse ir užėmė antrąją vietą.

"Kadangi mano tėvas užsiėmė mašinų kėbulų remontu, tai mane jau nuo vaikystės įtraukdavo į tam tikrus darbus tvarkant mašinas.

Per laiką išmokau remontuoti daužytus, surūdijusius automobilius, tai yra, kaip dabar madinga sakyti, prikelti juos antram gyvenimui.

Grįžęs iš tarnybos armijoje toliau ėmiausi to verslo, kurio išmokė tėvas. Aš labai dėkingas jam už tai, kad įskiepijo manyje tikslą daryti darbus kokybiškai, kad klientai nenusiviltų, o būtų patenkinti.

Nors esant sovietų santvarkai to mūsų nemokė, bet jau tada supratau, kad dirbdamas paslaugų sferoje turi siekti rezultatų ne tik uždirbdamas pelną, bet ir augindamas klientų skaičių.

Tais laikais automobilį turėjo nedaugelis šeimų. Tai buvo prabanga, todėl, kaip ir daugelis to meto vaikų, retkarčiais turėdavome galimybę pasivažinėti tėvų mašinomis.

Suremontavęs automobilį prasukdavau ratus ir su klientų automobiliais, kartu patikrindavau, ar viskas tvarkoje.

Pirmą savo nuosavą automobilį įsigijau po vedybų, už savo ir žmonos draudimo sukauptus 1 000 rublių, tiksliau sakant, mūsų tėvų per daugelį metų sumokėtas draudimo įmokas. Tai buvo "Žiguliukas". Suremontavęs jį, iškart pardaviau. Uždirbęs supratau, kad taip daryti yra geresnis verslas, nei remontuoti mašinas kitiems.

Po kažkurio laiko pradėjau pirkti atvežtas mašinas iš jūreivių, jas sutvarkydavau ir parduodavau.

Nebuvau niekada įsikibęs į kokį nors konkretų modelį, bet visada norėjosi naujos, modernios ir saugios mašinos, nes tais laikais daug važinėjausi po Rusiją, Baltarusiją ir kitas buvusias sovietines respublikas", - pasakojo A. Tuma.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Palangos 1 000 kilometrų lenktynės?

Nuo pat pirmųjų Palangos 1 000 kilometrų lenktynių esu jų gerbėjas. Nuo pirmų varžybų esu gerai pažįstamas su jų organizatoriumi Dariumi Jonušiu ir, kiek galiu, visada jam padedu organizaciniais klausimais.

Gerbiu jį už tokio renginio išvystymą mūsų regione, jo įdėtas pastangas ir kantrybę.

Visada dalyvaudavau renginyje kaip žiūrovas, kol, galų gale, paskatinti Dariaus Jonušio su draugais, tokias pat entuziastais kaip ir aš, - Tomu Petraičiu, Olegu Osinovskiu, Nikolajumi Sobolu - nusprendėme sudalyvauti patys.

LAIMĖJIMAS. Šią vasarą Arūnas kartu su bendraminčiais jau ne pirmą kartą dalyvavo azartiškose Palangos 1 000 km lenktynėse ir užėmė antrąją vietą. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš šešis metus nusipirkome BMW, meistrai perdarė automobilį į sportinį variantą ir su juo debiutavome. Tiesa, rungtynių nebaigėme, nes sudaužėme mašiną.

Tad po rungtynių nusprendėme sudalyvauti ir kitais metais, nes užsibrėžėme tikslą - pasiekti finišą. Kitais metais vis dėlto finišą pasiekėme.

Kodėl "Porsche"?

Būdamas Vokietijoje, turėdavau visada užsukti į "Porsche" autosaloną, kad pasigrožėčiau vokiečių sukurtais ir skirtais kasdien važinėtis sportiniais automobiliais.

Gavęs šeimos narių pritarimą pagaliau nusipirkau naują "Porsche" automobilį "Carrera 911". Taip tapau "Porsche" automobilių gerbėju. Taip susipažinau ir su dabartinės komandos nariais Aureliju Rusteika, Mantu Janavičiumi ir Mariumi Bartkumi.

Paskutinius trejus metus kartu dalyvaujame varžybose ir įvairiuose "Porsche" organizuojamuose renginiuose. Tenka prasukti ratus skirtingų valstybių trąsose.

Tokios ilgos lenktynės reikalauja ištvermės, yra neprognozuojamos ir kupinos nuotykių. Gal yra koks įsimintiniausias įvykis šiose lenktynėse?

Labiausiai įsiminė pirmas kartas. Būdamas paprastu mėgėju turėjau perprasti įvairias subtilybes. Vyko daug sunkių treniruočių, daug pasiruošimo.

Autostradoje spausti pedalą yra vienas dalykas, trasoje - visai kitas.

Kas labiau lemia sėkmę lenktynėse: individualus meistriškumas ar komandinė dvasia?

Lenktynių sėkmę lemia daug aplinkybių, tarp jų ir meistriškumas. Bet ne mažiau svarbus yra mechanikų komandos darbas, strateginiai sprendimai pasirengimo ir lenktynių metu.

Kas pačiam yra sunkiausia tokiose lenktynėse?

Turbūt karštis mašinos viduje. Kondicionavimo nėra. Vairuoji su sportiniu kostiumu ir šalmu. Tada kovoji su savimi, kad neprarastum sąmonės. Kankina skysčių trūkumas.

Kitas svarbus dalykas varžybose yra susitvarkyti su nervais ir užgriuvusia atsakomybe. Lenktynėse dažnai įvyksta incidentų, todėl jauti atsakomybę jų išvengti, kad nesudaužytum mašinos, nes tada teks stebėti varžybas sėdint ant suoliuko.

Ką patartumėte jaunam žmogui, kuris kiekvieną lenktynių akimirką stebi per televiziją ir svajoja kada nors irgi atsisėsti už lenktynių automobilio vairo? Nuo ko pradėti?

Neužtenka tik gauti vairuotojo teises ir manyti, kad jau gali lakstyti. Reikia papildomai mokytis valdyti transporto priemonę ekstremaliose situacijose. Važiuoti tiesiai daug proto nereikia.

Kokios mintys ir jausmai apima, kai lenktynių trasoje nuspaudi greičio akseleratorių?

Adrenalinas, nieko daug negalvoji. Privalai išlaikyti maksimalią koncentraciją ir būtinai stebėti visą aplinką, kad išvengtum incidentų. Neatsitrenksi tu, gali į tave atsitrenkti. Turi nuolatos jausti automobilį, sekti techninius rodiklius. Svajoti tikrai nėra kada.

Ar turite kokį nors talismaną ar ritualą prieš varžybas?

Neturiu, pasikliauju realybe.

Neišvengiamas lenktynių atributas yra greitis. Ar mėgstate greitį ir kasdieniame gyvenime?

Taip. Tik greitis gyvenime turi būti pamatuotas. Greitis gali daug kur padėti, bet gali ir pakenkti.

Gal lenktynininko savybės ir įgyta patirtis padeda ir politikoje?

Nemanau.

Pačiam automobilis yra tik susisiekimo priemonė ar kažkas daugiau?

Susisiekimo priemonė.

Automobilių sportas yra rizikingas. Ar yra tekę patirti autoįvykių, traumų?

Sutinku, kad šis sportas rizikingas, reikalauja daug resursų. Daug investuojama į saugumą, bet niekada nesi apdraustas. Nors saugumo reikalavimai ir standartai yra aukšti, bet sporte gali nutikti visko.

Gana dažnas vaizdas Klaipėdos gatvėse yra galingais automobiliais lakstantys jaunuoliai. Ką jiems galėtumėte pasakyti?

Lakstyti gali bet kas, daug proto nereikia. Bet jeigu investuosi į įgūdžių lavinimą, tam skirtose vietose būsi kur kas labiau gerbiamas tiek bendraamžių, tiek vyresniųjų.

Šiais metais užimta antra vieta yra labai didelis pasiekimas. Ar jau galvojate apie dalyvavimą kitų metų lenktynėse? Kartelė aukštai pakelta? Slėgs favoritų etiketė?

Dar nežinau. Noras visą laiką yra. Nieko negaliu padaryti, vis ateina "draivas" palenktyniauti. Laikas parodys, ar dalyvausime kitais metais. Pavasarį nuspręsim.

Sėkmės naujuose startuose. Ačiū už pokalbį.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder