2019 m. birželio 18 d. 07:50 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Žmonės

Žmonės

Artūras Juškėnas: "Turi būti svajonė, kad ji galėtų išsipildyti"

Artūras Juškėnas: "Turi būti svajonė, kad ji galėtų išsipildyti" nuotrauka, foto

PADĖKA. "Ačiū kiekvienam, kas yra klube ir atiduoda save. Linkiu, kad jų svajonės išsipildytų, kad jie nenusiviltų", - kalbėjo treneris Artūras Juškėnas.

© Asmeninio archyvo nuotr.

"Kiekvieno vaiko noras ir įgūdis yra paimti ką nors ir mesti. Vaikas iš pradžių tikrai nemeta į krepšį, o meta tiesiai ir stipriai - tai ir yra rankinio pagrindas. Norėtųsi, kad kuo daugiau vaikų taip mestų", - sako klaipėdietis rankinio treneris Artūras Juškėnas.

Šiemet A. Juškėnas švenčia dvigubą sukaktį - prieš 30 metų, būdamas vos devyniolikos, jis pradėjo trenerio karjerą, o šiandien, balandžio 27 d., sukanka 20 metų jo įkurtam rankinio klubui "Dragūnas".

Rankiniu gyvena ne tik pats A. Juškėnas, bet ir visa šeima - žmona Rasa Juškėnienė taip pat dirba rankinio trenere, o sūnus Lukas žaidžia "Dragūne".

ŠEIMA. Rankiniu gyvena visa šeima - klaipėdiečiai treneriai Rasa ir Artūras Juškėnai ir jų sūnus Lukas.

Jūsų įkurtas klubas sėkmingai gyvuoja jau 20 metų. Ar lengva patikėti, kad jau praėjo tiek metų?

Tuo patikėti yra baisu. Yra didžiulė baimė, kai žiūri į veidrodį ar į pasą ir supranti, kad kažkada galvojai apie 2020 metus, kaip tai toli. Bet jie jau visai ne už kalnų, o veidrodyje - pasikeitęs veidas. Tai tiesiog košmaras, - juokiasi. - Labai noriu padėkoti žmonai Rasai už kantrybę visus tuos metus. Kita vertus, ji matė, koks aš esu ir žinojo, ko tikėtis.

2003 ar 2004 metais gulėdamas lovoje galvodavau, kaip būtų nerealu, jeigu taptume Lietuvos čempionais. Galvodavau, koks tai būtų jausmas. Tada vienas žaidėjų Gediminas Vaitkus, kuriam tada buvo gal apie 20 metų, klausė: "Treneri, o kada mes būsim vyrų lygos čempionais?" Aš atsimenu savo atsakymą: "Galbūt ir niekada." Sakyti, kad Klaipėdos komanda taps Lietuvos vyrų rankinio čempione, buvo tokia pat nesąmonė, kaip dabar sakyti, kad mes tapsime Čempionų lygos nugalėtojais.

Po to tik op - ir mes aštuonis kartus tapome čempionais. Aš to labai norėjau. Gyvenimas įdomiai veikia. Tad kodėl gi nepasvajojus apie kitokius čempionu - Baltijos lygos, Čempionų lygos. Visada pirmiausia turi būti svajonė, kad ji galėtų išsipildyti. Atvirkščiai niekada nebūna. Jeigu tu to labai nenori, stipriai nesvajoji, to ir nebus. Jeigu sakome sau, kad negalime laimėti, nedrįstame svajoti daugiau, galbūt dėl to tai ir nevirsta tikrove.

Vis dėlto bėgant metams atsiranda ir daugiau prioritetų, yra ir daugiau svarbių dalykų. Galbūt jau reikėtų kokiam jaunam vietą užleisti? To tikrai nebijau. Tik reikia rasti maksimalistą, kuris svajotų ir siektų tų svajonių, norėtų su klubu siekti daugiau.

Per tiek metų tikriausiai klubas išugdė daug sportininkų, kurie sėkmingai tęsė ir tęsia karjerą užsienyje?

Patys pirmieji, man atrodo, buvo 1976-1977 metų gimimo žaidėjai Edmundas Zakarauskas, Gintaras Kaušys, Marius Kasmauskas, Romualdas Gečas. Tai dar buvo ne "Dragūnas", bet jaunimo rinktinė "Klaipėda". Tai buvo "Dragūno" formavimosi pradžia ir tie žmonės į užsienį išvyko jau iš "Dragūno". Vėliau, tiems žmonėms išvažiavus, sekė nedidelis nuosmukis, kol neatėjo 1986 metų gimimo karta, Rasos Juškėnienės auklėtiniai. Tai buvo kelių metų laikotarpis, kai buvome Lietuvos čempionato dugne, bet net ir būdami dugne sugebėjome vienais metais nugalėti pirmoje vietoje buvusią komandą, patekome į finalinį ketvertą.

PIRMIEJI. Treneriu vos devyniolikos pradėjusio dirbti Artūro Juškėno (stovi ketvirtas iš kairės) pirmieji auklėtiniai - "Dragūno" klubo formavimosi pradžia.

Yra žaidėjų, kurie neišvažiavo į užsienį, bet labai stipriai prisidėjo prie "Dragūno" šlovės, pavyzdžiui, Remigijus Vaičikauskas. Jis buvo išvykęs žaisti į Vilnių, bet sugrįžus jam į Klaipėdą, dar pasikvietėme vartininką Rolandą Uoslį, Mindaugą Sukacką, kurie atvykdavo tik į rungtynes, o treniruotėse nedalyvaudavo, ir taip gimė čempioniškas "Dragūnas". Tokia sudėtimi, paremta 1986 metais gimusiais klaipėdiečiais rankininkais, nukovėme visus ir pirmą kartą laimėjome taurę ir tapome čempionais. Žinoma, netrukus dalis jų išvyko į užsienį - Arūnas Šrederis ir Saulius Liutikas į Vokietiją, Dainius Matutis į Norvegiją.

Į užsienį išvyko ne tik klaipėdiečiai, bet ir iš kitų miestų kuriam laikui į "Dragūną" žaisti atvykę žaidėjai, pavyzdžiui, Tadas Stankevičius, kuris jau žaidė Ukrainoje, Rumunijoje, o dabar žaidžia Suomijoje. Užaugo ir nauja klaipėdiečių čempionų karta, pakėlusi sparnus į užsienį: Benas Petreikis, Mindaugas Dumčius, kurie abu šiuo metu žaidžia Vokietijoje, Karolis Stropus buvo išvykęs, dabar grįžo, bet, manau, vėl išvažiuos, nes jis yra vienas tų žmonių, kuris komandoje atlieka daug juodo darbo, kurio daug kas nepastebi, bet tai yra labai svarbu. Dar buvo daug žmonių, kurie atvažiavo, pabuvo kelerius metus ir išvyko į užsienį: Mindaugas Meškauskas, Lukas Jurys, Edvinas Vorobjovas, Aistis Pažemeckas, Benas Vaicekauskas ir kiti. Dalis tų žmonių galbūt didelių aukštumų nepasiekė, bet jie, net dirbdami ir kitus darbus, gyvena iš rankinio. Turbūt pats ryškiausias pasiekimas yra Jono Truchanovičiaus, kuris su Prancūzijos komanda pernai laimėjo Čempionų lygą.

Dabar yra 1996 metais gimusių klaipėdiečių karta, kurie, manau, netrukus taip pat išvažiuos. Niekas nestovi vietoje. Noriu pabrėžti, kad visi Klaipėdos rankinio treneriai daugiau ar mažiau yra prisidėję prie "Dragūno". Bijau kažką ir pamiršti paminėti, bet visais jais džiaugiuosi.

CENTRAS. "Viskas sukasi apie rankinį. Tikriausiai nieko kito neišmokau, tik šaukti ant kitų ir reikalauti to, ko pats nepasiekiau savo sportinėje karjeroje", - pusiau juokais, pusiau rimtai sako klaipėdietis treneris Artūras Juškėnas.

Kas yra sunkiausia formuojant komandą naujam sezonui, ieškant žaidėjų, dėliojant tikslus?

Kasmet tampa vis sunkiau rasti žaidėjų Lietuvoje, nors tai yra prioritetas. Kitas prioritetas - klaipėdiečiai žaidėjai. Tačiau kai renkuosi žaidėjus, jiems yra vienas pagrindinis reikalavimas - jie turi labai norėti žaisti rankinį. Fiziniai duomenys net nėra tokie svarbūs, kaip noras žaisti. Manau, rankininkai Lietuvoje puikiai supranta, kad atėję į "Dragūną" kelerius metus jie neturės beveik nieko, išskyrus treniruotes, didžiulį krūvį ir spaudimą iš manęs. Yra nedaug tokių, kurie, tai suprasdami, vis tiek rinktųsi žaisti. Trenerių visoje Lietuvoje prašau - duokite man vaikus, kurie labai nori žaisti.

Puikus pavyzdys yra Gabrielius Virbauskas. Kai jį pakviečiau į komandą, jo atsakymas buvo greitas - taip. Jis atvažiavo, pradėjo žaisti, bet neklausė apie jokius finansinius dalykus. Jis atsakė, kad koks skirtumas, nes vis tiek kažką gaus. Aš noriu tokių žmonių, kurie dega noru žaisti. Toks pat buvo ir Benas Vaicekauskas, kurio aš net nekviečiau - jis pats atvažiavo ir pasakė, kad nori čia būti. Tokia pat ir Beno Butkaus istorija, kuris irgi atvyko ir labai norėjo žaisti komandoje. Tai, ką jie rodo, tokio užsispyrimo reikia tik pavydėti ir jie gali būti pavyzdžiai visiems kitiems, kad galima pasiekti viską.

Yra ir tokių žmonių, kurie komandoje praleidžia daug metų ir niekur neišvyksta, pavyzdžiui, Arvydas Bučius, kuris čia jau tiek metų, kad nebesuskaičiuoju. Bet jis sakė, kad klube jis bus bet kokiu atveju - jeigu ne žaidėju, tai kineziterapeutu. Toks atsidavimas labai glosto širdį.

Kas ateina žaisti rankinio?

Rankinį gali žaisti ir 1,55 metro, ir 2,20 metrų ūgio, ir smulkūs, ir įspūdingų matmenų žaidėjai. Svarbiausia yra didžiulis noras. Į rankinį ateina tie žmonės, kurie nebijo fizinio kontakto, kurie nori aikštelėje šiek tiek pasimušti. Turi būti nuslopintas baimės jausmas, nes čia tikrai skauda - tave stums, muš, tu turėsi stumti. Reikia turėti drąsos, nebijoti avantiūros, turėti žaidybinį mąstymą - neužtenka tik būti žaidėju. Reikia būti žaidiku - reikia bėgti greitai, šokti aukštai, taikliai mesti ir dar žinoti, kada ir kaip visa tai daryti. Dažnai tai būna duota, bet to galima ir išmokti sunkiai dirbant. Aš kartais sakau, kad rankinio žaidėjams dar turi trūkti vieno šrato - visi rankininkai yra šiek tiek "crazy".

Labai gaila, kad šis gražus sportas yra labai neįvertintas, nors Europoje jis daug kur yra antras pagal populiarumą. Vis dėlto rankinis labai vienija, yra didžiulis bendrumo jausmas. Tai dažnai irgi labai traukia - noras būti tarp savo bendraminčių.

Ne visi lietuviai gimsta būti krepšininkais - jie gali būti rankininkais, ledo ritulininkais, tenisininkais, regbininkais, tinklininkais... Tačiau informacijos sklaida kainuoja ir tikrai ne kiekviena federacija ar sporto komanda gali sau leisti būti matoma. Kiekviena sporto šaka turi savo auditoriją, bet ne visos sporto šakos gali parodyti, ką iš tikrųjų gali. Jeigu valstybė skirtų vienodai dėmesio visoms sporto šakoms, jeigu joms būtų galimybė parodyti save per televiziją, portalus, daugiau jaunų sportininkų atrastų jiems tinkamiausią sporto šaką ir galėtų realizuoti savo potencialą. Kaimyninėse šalyse nacionalinės televizijos transliuoja įvairių sporto šakų rungtynes, varžybas. Pas mus to trūksta.

Nepaisant visko, klubas jau 8 kartus tapo Lietuvos čempionu. Kokia tų pergalių paslaptis?

Tai labai paprasta. Manau, kad mes treniruojamės dvigubai daugiau nei visos kitos šalies komandos. Paslaptis yra darbas. Lietuvos čempione gali tapti beveik kiekviena komanda, jeigu ji treniruosis tiek, kiek treniruojamės mes. Be abejo, turėjome labai talentingų žaidėjų, kurie svariai prisidėjo. Bet buvo metų, kai neturėjome išskirtinių talentų, bet jeigu įdedi dvigubai daugiau darbo nei kiti, natūralu, kad esi geresnis. Aš net kviesčiau kitas rankinio komandas profesionaliai į tai žiūrėti, skirti daugiau laiko treniruotėms ir rezultatai tikrai būtų geresni. Vienais metais finale pralaimėjome. Manau, kad tai buvo sveika. Džiaugiuosi, kad pralaimėjome tokiai komandai kaip Alytaus "Varsa-Stronglasas", kuri pirmą kartą šventė tokį laimėjimą.

Kuris apdovanojimas, iškovotas su "Dragūnu", yra pats brangiausias?

Po trečio karto, kai tapome čempionais, galvojau, kad jau viskas bus vienodai ir nebebus to džiaugsmo. Nieko panašaus. Kiekvieną kartą finaluose norisi laimėti ir kai laimi, apima palengvėjimo jausmas, labai geras jausmas. Išskirčiau 2010 metus, kai pirmą kartą nugalėjome Kauno "Lūšį" ir laimėjome LRT Didžiąją taurę. Tą patį sezoną pirmą kartą tapome čempionais. Atsimenu, kad likus dviem ar trims turams atsilikinėjome, beveik nebuvo mums šansų pavyti "Lūšies", bet Kauno "Granito" komanda namuose Kauno derbyje nugalėjo "Lūšį". Tuo metu atkrintamųjų nebuvo ir aplinkybės susidėliojo taip, kad jeigu mes laimime prieš "Lūšį" namuose paskutines rungtynes, tampame čempionais. Tai buvo kažkas tokio... Pirmą kartą buvo perpildyta mūsų sporto salė, o dabar "Dragūne" žaidžiantys vyriokai tuo metu būdami vaikai laikė plakatą "Dragūnas" - čempionas". Visa tai buvo fantastiška. Kaimynai ilgai žinojo, kad tapome čempionais. Šventėme ilgai ir triukšmingai. Buvo net policija atvažiavusi.

Dar vienas dalykas - norėdami siekti daugiau dalyvavome Europos Iššūkio taurės turnyre, išėjome į kitą etapą, kur varžovu gavome galingą Zaporožės ZTR klubą. Namie prieš jį laimėjome 5 įvarčiais, o Ukrainoje sugebėjome atsilaikyti. Tada treneris lipo į sieną, nes tai buvo fantastinis dalykas. Vis dėlto jis mums brangiai kainavo, nes dėl traumų praradome Aistį Pažemecką, Joną Truchanovičių. Tada turėjome realią galimybę dalyvauti tos taurės pusfinalyje, bet be tų žaidėjų pirmas rungtynes laimėjome, o antras pralaimėjome. Buvo didelis nusivylimas, nes tada jaučiau, kad kitos tokios galimybės Europoje teks ilgokai palaukti. Jos nesulaukiau iki šiol.

Labai svarbus prisiminimas yra ir Lietuvos rinktinės pasiekimas, kai nugalėjome norvegus, kurie yra pasaulio rankinio elite. Gaila, kad tai buvo įvertinta kaip lietuvių išsišokėlių staigmena ir nepavyko to įtvirtinti. Darbas rinktinėje buvo labai vertingas ir kupinas iššūkių, nes ten kitoks lygis, bet su klubu vis dėlto smagiau.

Jeigu kas nors leistų dar kartą rinktis: įkurti klubą ir skirti visą laiką jam ar eiti kitu profesiniu keliu, koks būtų pasirinkimas?

Treneriu pradėjau dirbti 1989 metais, man buvo devyniolika. Kai man buvo aštuoniolika,baigiau politechnikumą, tapau elektriku. Atėjau dirbti pas savo amžiną atilsį tėvuką į mechanizacijos valdybą, bet elektriko vieta buvo užimta ir mane paskyrė dirbti šaltkalviu. Liepė pakeisti autokrano ratą. Tai aš tą ratą keisdamas kiekvieną varžtą prisukau tiek, kiek sveikatos turėjau. Po to du šaltkalviai pusę dienos taisė mano darbą. Manau, kad tėvukui buvo gėda, kad sūnus taip padarė, ir jis man pasakė: "Gal tu eik pas savo trenerį, gal leis tau kokius vaikus treniruoti ar ką."

Nuėjau pas trenerį Joną Žemaitaitį, pasakiau, kad noriu treniruoti, kad man jokių pinigų nereikia. Taip ir prasidėjo mano karjera. Kyla klausimas, ką aš dar moku. Įvairių verslo idėjų man visada kyla, bet viskas sukasi apie rankinį. Tikriausiai nieko kito neišmokau, tik šaukti ant kitų ir reikalauti to, ko pats nepasiekiau savo sportinėje karjeroje.

Taip, vėl mėginčiau viską daryti, tik dabar jau daryčiau kitaip. Savo pirmajai auklėtinių grupei pasakiau - mes augam kartu. Jie mokėsi, kaip tapti sportininkais, o aš mokiausi, kaip tapti treneriu. Mums visai neblogai sekėsi.

Sūnus Lukas tikriausiai neturėjo kito pasirinkimo, tik tapti rankininku, kai abu tėvai rankinio treneriai?

Aš jam siūliau rinktis kokį kitą sportą, bet mama pasiimdavo jį su savimi į rankinio salę. Aš tuo metu tikriausiai buvau kažkur "išvykęs" ir net nepastebėjau, kaip jis užaugo ir tapo rankininku. Jeigu tai yra jo svajonė, tikiuosi, kad ji išsipildys ir jis gyvens iš rankinio ir tam nesutrukdys nei traumos, nei tėvų genai.

Žodžiai "Juškėnas" ir "Klaipėdos rankinis" yra tarsi neatsiejami. Ar toks įdirbis džiugina?

Prieš 20 ir daugiau metų, kai būdavo šnekama apie Klaipėdos rankinį, tai buvo minimas kitas vardas - amžiną atilsį Vytautas Marozas. Galbūt dabar yra taip, kaip sakote, bet, manau, būtų įdomiai, jeigu atsirastų dar vienas klubas, kuris įneštų konkurencijos. Galbūt esame per mažas miestas dviems komandoms, galbūt pradžioje rezultatai kristų, bet ką gali žinoti - galbūt toje konkurencijoje gimtų dar geresnis klubas.

Man daug svarbiau yra tai, kad gerai jaustųsi visi žmonės, kurie dabar yra čia. Aš tikiuosi, kad klube visi jaučiasi gerai būdami šalia vienas kito, bet norisi juos labiau įvertinti už visa tai, ką jie atiduoda klubui ir Klaipėdos miestui. Dabar jie įvertinami tikrai per mažai ir aš dėl to blogai jaučiuosi.

Viskas yra labai trapu, nes, kaip bebūtų gaila, neturime tvirto pagrindo po kojomis, kuris leistų kasmet mums būtų užtikrintiems dėl ateities. Man norisi sukurti tą pamatą, ant kurio būtų galima lipdyti visa kita - kad jauni sportininkai galėtų treniruotis, turėtų kur gyventi, ką valgyti. Jeigu pavyktų įgyvendinti tai, apie ką svajoju, sportininkai turėtų savo namus, kuriuose rankininkai galėtų gyventi, leisti laisvalaikį. O jeigu dar miestas pastatys naujas sporto sales, apie kurias kalbama, sąlygos tiek sportininkams, tiek žiūrovams būtų kur kas geresnės. Būdamas Prancūzijoje mačiau rankinio namus, kuriuos sukūrė prancūzai. Žinoma, ten viskas yra visai kito lygio, tačiau paimkime tai, padalykime iš šimto ir padarykime tai Klaipėdoje. Tai tikrai yra įmanoma. Jeigu tai atsirastų, tada aš jau būčiau tikrai ramus. Aš tai norėčiau padaryti galbūt net labiau nei kažką laimėti, nes tai sukurtų pagrindą sporto ir klubo ateičiai.

Savaitgalį klubas švęs gimtadienį. Ko palinkėtumėte klubo bendruomenei?

Jau įvardijau, kad noriu stabilaus ir apčiuopiamo pagrindo rankiniui Klaipėdoje - žaidėjų rengimo sistemos, patalpų sportininkų bendruomenei, kad visi gerai jaustųsi.

Žaidėjams linkiu tobulėti ir pasiimti kuo daugiau iš treniruočių proceso, iš viso to, ką jie gauna. Visada durys yra atviros - linkiu ieškoti ir rasti, kur kilti aukščiau ir dar labiau tobulėti. Tikiuosi, kad išvykęs kitur ir atsisukęs atgal, kiekvienas žaidėjas galės atsiminti ne tik spaudimą ir reikalavimus, bet ir gerą patirtį, geras emocijas ir įgytus įgūdžius.

Ačiū kiekvienam, kas yra klube ir atiduoda save. Linkiu, kad jų svajonės išsipildytų, kad jie nenusiviltų. Viskas priklauso nuo pačių žaidėjų - kad ir kokia bloga būtų aplinka ar blogas treneris, jeigu labai norėsite ir dirbsite, tikrai pasieksite, ko norite. Linkiu daug svajoti ir daug siekti.

O ko linkėtumėte sau pačiam?

Sau linkiu kuo greičiau susitvarkyti kemperį ir sulaukus atostogų sprukti iš Lietuvos, pakeliauti. Atėjo toks laikas, kai norisi, kad gyvenime būtų ne tik rankinis. Bet jau sakiau, kad į rankinį ateina trenkti žmonės, ką padarysi...

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmonės

Antstoliams atidavė ne tik visą atlyginimą, bet ir pagal įstatymą neliečiamus dienpinigius,...

Visi pinigai - antstoliams, taip nesielgia net banditai nuotrauka, foto

Prieš 800 metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas Žemaitijos (Samogitia) vardas, todėl...

V. Masalskis apie gardžią cibulynę ir muzikos marias nuotrauka, foto

Apsilankę Druskininkuose, nepraleidome progos užsukti pas miesto šeimininką merą Ričardą Malinauską, kuris...

„Kiekvienas ieškokime savo originalumo“ nuotrauka, foto

Pasibaigus auksu apipintam sezonui, Lietuvos čempionu tapusio „Žalgirio“ krepšininkas Artūras Milaknis (32...

Artūras Milaknis Palangoje vedė savo išrinktąją nuotrauka, foto

Darbėniškis Kazys Maksvytis stažuosis NBA? nuotrauka, foto

Sportas, Prieš kelias savaites Klaipėdos "Neptūno" ekipą į Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronzinių...

Buvęs prezidentas mirė per teismo posėdį nuotrauka, foto

Pasaulis, Pirmadienį Kaire mirė buvęs Egipto prezidentas Mohamedas Mursis. Kaip pranešė leidinys „Al-Shorouk“,...

Grįžimas iš Nidos tradiciškai - ilgesnis nuotrauka, foto

Klaipėda, Savaitgalį Neringoje vykusios šventės "Benai, plaukiam į Nidą" gerbėjams teko apsišarvuoti kantrybe,...

Šventojoje Jonines švęs dvi dienas nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Prie didžiausio vandens telkinio - prie jūros - Jonines švęsti -...

Sportas, Paskelbta prieš 10 val.

Pasaulis, Paskelbta prieš 11 val.

Klaipėda, Paskelbta prieš 13 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 14 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...