Apie švietimo sistemos pelėsį ir du kelius

Klaipėdos Vydūno gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lilija BRUČKIENĖ buvo tarp tų pedagogų, kurie, įsikurdami Švietimo ir mokslo ministerijoje, bandė priversti valdžią kalbėtis su pedagogais.

Šiandien mokytojai sunku pasakyti, ar streikuojantiems pedagogams duoti pažadai vėl nebus tik dešimtmečius trunkanti reformų imitacija.

- Nuo mokytojų streiko praėjo daugiau nei trys mėnesiai. Kas pasikeitė?

- Atsirado naujų aspektų, kurių anksčiau nebuvo, - dalykinės sąjungos, asociacijos klausia mokytojų nuomonės apie pokyčius ir dalyvauja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM), Nacionalinio egzaminų centro (NEC) bei kitų inicijuojamuose susitikimuose, atsiranda daugiau erdvės diskusijoms, jaučiamas visuomenės susidomėjimas švietimo problemomis.

Gimsta bendruomeniškumo pojūtis - švietimo bendruomenė vienijasi, palaiko vieni kitus, inicijuoja oficialias peticijas, teikia siūlymus.

Tiesa, toliau jau nuo valdininkų priklausys, ar tai neliks tik pokalbiais ir dokumentais. Džiugina tai, kad kai kurie nepasiteisinę pokyčiai sulaukia mokytojų pasipriešinimo.

Pradeda keistis požiūris į bendravimo su mokytojais kultūrą - sunkus tai procesas, sulaukiantis ir neigiamų, kartais keistų reakcijų, bet jis būtinas, jeigu norime kurti bedradarbiavimo, o ne diktato praktiką.

- Ar ištesėtas bent vienas pažadas?

- Buvo pažadas paruošti patobulintą etatinio apmokėjimo modelį - kovo 1 d. ta tvarka patvirtinta. Buvo sukonkretintos valandos bendruomenei ir kvalifikacijai tobulinti.

Padaugėjo valandų klasių vadovų veiklai. Aiškumo lyg ir daugiau. Galų gale buvo pripažinta, kad ankstesnis variantas turėjo daugiau trūkumų nei privalumų.

Deja, darbas grupėse ir diskusijos parodė, kad nuomonės labai skiriasi, be to, viską lemia tai, kad (galima daryti tokią prielaidą) yra nurodymas pokyčius inicijuoti taip, jog nereikėtų papildomų lėšų.

Panašu, kad prieš tai buvo stengiamasi sukurti visuomenei tik reformos iliuziją, ir dabar bet koks papildomų pinigų investavimas yra labai skausmingas.

Sąlygos pagerėjo minimaliai, bet kol kas nepakeistos etatų/valandų (vadinasi, ir lėšų) skaičiavimo formulės mokykloms, tad jeigu neįvyks šitas pasikeitimas, rugsėjį vėl lauks sumaištis - naujoji tvarka reikalaus daugiau lėšų, o mokyklos jų negaus.

Ar nepasikartos praėjusių metų situacija ir ar dėl nesutvarkytos įstatyminės bazės nebus apkaltinti mokyklų vadovai, neaišku.

Pats patobulintas etatinio apmokėjimo modelis irgi turi labai daug trūkumų, pavyzdžiui, pradinių klasių mokytojams etatas skaičiuojamas su per daug pamokų, pasiruošimui ir darbų taisymui skirta gerokai per mažai laiko (ypač gimnazijos klasėse), skaičiavimas savaitėmis išvis neteisingas, nes per mokinių atostogas mokytojai tikrai nemažai dirba ir t.t..

Tie trūkumai nenoriai bus taisomi, manau, būtent dėl to, kad nesiruošiama realiai daugiau investuoti į švietimą.

- Vadinasi, pagrindinis streiko pasiekimas - nuversta švietimo ministrė?

- Tikrai ne. Niekas nenorėjo nuversti ministrės, tuo labiau trijų ministrų. Jie buvo atstatydinti ir tai yra politinis/taktinis sprendimas (arba žaidimas - priklauso nuo to, kaip į tai pažiūrėsime).

Manau, premjeras Saulius Skvernelis tokį sprendimą priėmė tikėdamasis nukreipti visuomenės dėmesį nuo nevaldomos streiko situacijos ir galvodamas, kad taip atsiras pretekstas nebetęsti ir šiaip nelabai prasidėjusių derybų.

- Kokios streiko pamokos? Mokytojams. Visuomenei. Valdžiai.

- Pagrindinė pamoka mums visiems (mokytojams, dėstytojams, medikams, menininkams, teisėsaugos pareigūnams, darbininkams, senjorams ir t.t. ) - niekas niekada lengvai, be kovos nesikeičia, ypač jei taip žmonėms, turintiems galių, yra patogu, o pokyčiai reikalauja pastangų ir investicijų.

Reikia atskirti demagogines kalbas nuo realių darbų ir aktyviai reikšti savo poziciją, jeigu yra matoma, kad valdžios atstovai neatlieka savo pareigų, piktnaudžiauja situacija, yra užstrigę stagnacinėje būsenoje, jeigu švaisto biudžeto lėšas imitacinėms reformoms.

Dar labai reikia vienybės - jeigu viena socialinė grupė kyla į kovą, atskleisdama blogybes, visi kiti sąmoningi piliečiai turi palaikyti, o ne pasiduoti manipuliavimui ir skaldymui.

Kuo didesnis bus visuomenės aktyvumas ir reiklumas, kuo daugiau viešos pozicijos išgirsime, kuo aktyviau vienysimės ir drąsiau kalbėsime, tuo mažiau erdvės politinei destrukcijai paliksime.

Viešumas ir vienybė yra tos jėgos, kurios gali paveikti net labai neigiamas galios apraiškas. To mūsų visuomenei ir palinkėčiau.

- Ar nekeista, kad švietimo reformas ir toliau rengia tie patys žmonės, kurie pridarė klaidų ar net nesąmonių?

- Taip, tai labai keista situacija. Kol kas mūsų valstybėje asmeninė atsakomybė (ir tai retais atvejais) yra taikoma politinio pasitikėjimo vadovams ir jų komandoms.

Tačiau neturime praktikos, įvykdę vieną ar kitą pokytį, išanalizuoti situacijos, atlikti tyrimus, nustatyti pokyčio poveikį, apskaičiuoti pridėtinę vertę arba nuostolius, išnagrinėti nesėkmių priežastis ir įtaką tolesnei visuomenės raidai, o tada atkreipti dėmesį į tuos strategus, kurie buvo atsakingi.

Jeigu švietimo sistemoje dešimtmečiais vykdomos reformos tik blogina situaciją, tai gal priežasčių reikėtų paieškoti ir institucijose, kurios užsiima strategijų kūrimu ir komandų telkimu?

Gal ten yra įsiveisęs slaptas pelėsis, kuris paskui apkrečia visa aplinkui ir neleidžia įsiveržti naujoms idėjoms?

O jeigu dar pažiūrėtume, kiek yra įsikūrusių įvairių ŠMSM pavaldžių institucijų, kurių pagrindinė funkcija „įsisavinti“ lėšas ir paruošti „strategijų/pokyčių“ planus arba koordinuoti kartais visai beprasmius projektus, tai paaiškėtų, kur keliauja didžioji dalis lėšų ir kodėl jų vis pritrūksta mokytojams.

Ir tokie programų, gairių kūrėjai keliauja iš vienos institucijos į kitą vis ką nors kuruodami ar koordinuodami, bet jų strategijos labiau primena tragedijas...

- Ar akmenukas į pedagogų daržą - dirbama prastai, nes mūsų mokinių pasiekimai gerokai atsilieka nuo Europos vidurkio - žeidžia?

- Tiesą pasakius, žeidžia, bet dėl visai kitų priežasčių. Dėl to, kad tokie teiginiai bando diskredituoti mokytojus ir atsakomybę nuo nesėkmingai dešimtmečiais reformas vykdančių valdininkų ir politikų perkelti ant ir taip daug dirbančių pedagogų pečių.

Mes turime lyginti ne vieną kriterijų, o visą tų Europos šalių kontekstą - kokiomis sąlygomis yra dirbama: kiek mokinių vienu metu moko mokytojas, kiek savaitinių pamokų tas mokytojas turi, kokios yra mokinių ir mokytojų darbo ir poilsio sąlygos, kokios suteikiamos techninės galimybės tobulėti, į kokias žinias ir gebėjimus orientuotos bendrosios programos, kokia yra tėvų atsakomybė, kaip ir kiek keliama mokytojų kvalifikacija, kaip skatinama mokytojų kartų kaita, kaip investuojama į švietimą, kad ateitų jauni perspektyvūs specialistai ir t.t.

Kai sąžiningai atsakysime į šituos ir daugelį kitų nepatogių klausimų, gal paaiškės, kad tokiomis sąlygomis, kokios yra dabar, mūsų mokinių pasiekimai neįtikėtinai geri.

- Kokią švietimo sistemos ateitį matote?

- Įžvelgiu du kelius. Jeigu nebus ryžtingų pokyčių, švietimas nugrims į bedugnę su savo sampratų, gairių, programų, projektų imitacijomis, nes už visų šitų skambių, bet tuščių žodžių yra senos, tvirtos ir galios jėgų palaikomos komandos bei didžiulės lėšos, kuriomis, oi, kaip nesinori su naujais (kitais) žmonėmis dalintis.

Yra ir kitas kelias - viltingas, bet jam reikia naujų idėjų, drąsių žingsnių ir sąmoningo noro keistis. Švietimo sistema šiuo metu stoviniuoja kryžkelėje. Jeigu ne streikas, jau seniai būtų nulingavusi pirmuoju keliu...