Aleksas Pašilis. Klaipėdietis, artinęs Kovo 11-ąją

Aleksas Pašilis. Klaipėdietis, artinęs Kovo 11-ąją

Į Kovo 11-ąją - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną - atėjome labai skirtingais keliais. Vieni susitaikę, it romūs avinėliai, judėjome bendrame sraute, bijodami išsitiesti ir aukščiau pakelti galvas, kad nenukirstų. Geriausiu atveju niekam negirdint keiksnojome supuvusią santvarką ir Maskvos valdžią. Kiti - aktyviai bendradarbiaudami su sovietine valdžia, darydami karjeras komjaunimo, profesinių sąjungų ar partinėse struktūrose. Treti, deja, tokių buvo tik vienetai, aktyviai priešinosi melo ir blogio imperijai, drąsiai kalbėjo apie laisvę ir okupuotą Lietuvą, rizikuodami savo ateitimi, karjera ir netgi laisve.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną klaipėdietis Aleksas Pašilis pasitiko jau atkentėjęs už savo pažiūras, drąsą ir laisvės troškimą. Ketverius metus Mordovijos lageryje su kitais politiniais kaliniais praleidęs klaipėdietis savęs jokiu didvyriu nelaiko ir nevadina. Apie viską kalba santūriai, jokio gailesčio nesitiki ir neprašo. Netgi priešingai, tuos iš jo atimtus metus vadina labai gera gyvenimo pamoka, davusią labai daug patirties ir išminties.

Ketverius metus, praleistus lageriuose, Aleksas Pašilis vertina kaip bausmę, kuri jam kaip asmenybei išėjo tik į naudą.

Patikėta garbinga misija

Kai 1988-ųjų spalio 20-ąją virš Klaipėdos muzikinio teatro pirmąkart miesto istorijoje buvo keliama mūsų trispalvė, uostamiesčio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai šią garbingą misiją nedvejodami patikėjo klaipėdiečiams Aleksui Pašiliui ir Jonui Šilinskui, kurie už savo patriotizmą jau buvo atkentėję sovietų lageryje.

"Keliant vėliavą virš Muzikinio teatro man labiausiai rūpėjo, kad tik trispalvė kur neužkliūtų, kad gražiai pakiltų ir išsiskleistų", - šiandien jaudinančią istorinę akimirką prisimena A. Pašilis.

Aleksas žemai apačioje matė minias žmonių. Laimingų, besijuokiančių, rimtų ir susikaupusių. Ir verkiančių iš laimės.

Augo laisvės dvasioje

Dar vaiko Alekso pažiūras suformavo tėvai ir aplinka, kuri jį supo. Gimęs Giruliuose ir visą gyvenimą čia praleidęs, jis nuolat girdėjo palyginimus, kokia buvo nepriklausoma ir kokia yra sovietinė Lietuva. Dažnai girdėjo tėvus sakant, kad Lietuva yra okupuota.

Sulaukęs 15 metų amžiaus, 12-ojoje vidurinėje mokykloje rado bendraminčių, kurie pritarė, kad su okupantais reikia kovoti.

Jaunuoliai ranka prirašinėjo šūsnis atsišaukimų, kuriuos išklijavo uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje. Juose buvo įrašyti tais laikais nepaprastai drąsūs šūkiai ir reikalavimai: "Laisvę Lietuvai!", "Šalin okupantus!"

Įkliuvo saugumiečiams

Klaipėdos saugumo komiteto darbuotojams išsiaiškinti, kas ryžosi užsiimti antitarybine veikla, prireikė vos poros savaičių. Surado pagal rašyseną. Tikrino visose Klaipėdos mokyklose. Žinojo, kad ieškoti reikia tarp vyresniųjų klasių moksleivių.

Visus drąsuolius proklamacijų autorius "paėmė" tiesiai iš mokyklos. Vyko pamokos, kai apie 10 valandą ryto mokyklos koridoriuose pasirodė civiliškai apsirengę vyrukai. Aleksą išsivežė ir tardė saugumo komiteto pastate S. Nėries gatvėje.

"Didelio išgąsčio nepajutau. Svarsčiau, ką sakysiu, - prisimena A. Pašilis. - Du saugumiečiai, kaip įprasta, su manimi žaidė gerą ir blogą pareigūnus. Vienas vis grasino, kad tuoj išpers kailį, o kitas bendravo su manimi ramiai ir vos ne pagarbiai."

Visą dieną jaunasis pasipriešinimo dalyvis laikėsi vyriškai ir nuolat kartojo, kad jokių atsišaukimų negamino ir neplatino. Kad pirmą kartą apie tai girdi. Ir apie ką čia kalbama nežino ir nesupranta.

"Po to man atnešė visą pluoštą draugų prisipažinimų, - pasakoja Aleksas. - Man tai buvo labai netikėta. Iki tol viską neigiau, nors buvau tik 15-os, bet puikiai suvokiau, jeigu prisipažinsiu - baigsis blogai."

Kai A. Pašilis pamatė draugų apklausos protokolus - suprato, kad įkliuvo rimtai. Tada dar bandė klaidinti saugumo tardytoju, teigdamas, kad yra susipykęs su draugais, kurie paprasčiausiai jį šmeižia, ir įtikinėjo, kad tikrai yra nekaltas.

Tačiau didžiausią įspūdį Aleksui paliko trečiasis tardytojas, kurio netikėtas elgesys pakeitė visą tardymo eigą.

"Apie 17 valandą vakaro į kabinetą atėjo naujas tardytojas, kuris ramiai atsisėdo priešais mane ir tylėjo, - pasakoja A. Pašilis. - Ilgai tylėjo. Man nuo tos tylos kažkodėl pasidarė labai gera ir ramu. Susidarė įspūdis, kad su juo galiu susitarti gražiuoju. Matyt, jis buvo įvaldęs hipnozės paslapčių. Nes po ilgos pauzės, ilgai tylėjęs, pagaliau pažiūrėjo į mane ir ramiu įtaigiu tonu pasiūlė: "Rašyk." Iš karto sutikau: "Gerai."

Nakčiai jaunąjį "antitarybinį elementą"paleido namo. Tėvai apie sulaikymą dar nieko nežinojo.

Verbuojamas nepasidavė

Gyvenimas nuo tos akimirkos pasikeitė neatpažįstamai. Vaikinus nuolat kvietė ir kvietė į apklausas. KGB Klaipėdos skyriaus viršininkas Vytautas Miknevičius Aleksui vis darydavo užuominas, ragindamas bendradarbiauti.

"Aleksai, jei ką nors sužinotum, ką nors pamatytum ar išgirstum, man būtinai pranešk", - prašydavo V. Miknevičius.

"Būtinai, jei tik ką sužinosiu ar išgirsiu, iš karto pranešiu", - "sutikdavo" A. Pašilis

Pašalintas iš mokyklos

Po kelių dienų "Tarybinės Klaipėdos" dienraštyje pasirodė straipsnis apie blogą 12-osios vidurinės mokyklos pedagogų darbą. Paviešinta, kad mokykloje buvo išaiškinta antitarybinė grupė. Viešai paminėta ir A. Pašilio pavardė.

Moksleiviai buvo įtraukti į juodąjį sąrašą, jiems prigrasinta, išaiškinta, kaip gyventi. Išvadoje buvo parašyta, kad "neklaužadoms" įtaką padarė "Amerikos balsas".

Mokyklos direktorė Janina Gureckienė A. Pašilį, tada dar 9 klasės moksleivį, labai mikliai pašalino iš mokyklos. Kažkodėl kiti antitarybinėje veikloje pasižymėję jaunuoliai pašalinti nebuvo.

Aleksas pradėjo lankyti vakarinę mokyklą, sulaukęs 16-os techniniu darbuotoju įsidarbino Girulių televizijos centre. Aptarnaudavo siųstuvus.

Jam ligi šiol keista, kaip į tokį objektą, kur galimos visokiausios ideologinės diversijos, jį priėmė. Antra vertus, jis tebuvo viso labo eilinis techninis darbuotojas ir turiniui daryti įtakos neturėjo jokių galimybių.

1988 10 20. Muzikinio teatro bokšte iškelti trispalvę patikėta už jos kėlimą kalėjusiems Aleksui Pašiliui ir Jonui Šilinskui.

Nauji bendraminčiai

Straipsnis laikraštyje buvo kaip savotiška reklama. Netrukus A. Pašilį susirado du drąsūs klaipėdiečiai: Jonas Šilinskas ir Stasys Balkaitis.

Užsimezgė artimesnė pažintis ir priartėjo prie kalbų, kad reikia kažką daryti, kažką veikti. Žadinti klaipėdiečius, raginti juos kovoti už Lietuvos laisvę.

"Pradėjome gaminti antitarybinio turinio proklamacijas. Tekstais siekėme įvardyti faktą, kad Lietuva yra okupuota ir kad reikia ką nors daryti. Atsišaukimus išnešiodavo Jonas ir Stasys, - prisimena A. Pašilis. - Nes aš jau buvau labai gerai žinomas saugumui. Kai tik mieste pasirodydavo atsišaukimai, ryte mane jau veždavo į saugumo rūmus. Bet aš visada turėdavau tam atvejui paruošęs rimtą alibi. Tokias platinimo akcijas darydavome tik tada, kai man tekdavo dirbti naktinėje pamainoje. Liudininkai sutartinai patvirtindavo, kad aš iš darbo niekur nebuvau išėjęs."

Ne kartą bandytas pričiupti Aleksas išsisukdavo, o su Balkaičiu ir Šilinsku susitikinėjo slapta. Trise grupelėje ir tebuvo. Organizacijos nekūrė, vado taip pat nerinko, kad užklupti išvengtų didesnės bausmės.

Atsišaukimus drąsuoliai dažniausiai mesdavo į pašto dėžutes. Taip prabėgo pora metų ir per tą laiką pavyko sumaniai klaidinti saugumiečių ir jiems neįkliūti.

Trispalvė virš Klaipėdos

Regis 1968-ųjų vasario 16-osios naktį Jonas Balkaitis Klaipėdoje Baltijos prospekte ant statybinio krano iškėlė trispalvę. Jis nebijojo aukščio, todėl vėliavą pririšo ant paties statybinio krano strėlės galo. Saugumiečiams teko labai rimtai paprakaituoti, nes nuimti vėliavą buvo labai sunku.

Vėliau Jonas panašų žygdarbį pakartojo trispalvę iškėlęs ant kartono kombinato kamino, o vėliau ir ant gyvenamojo namo stogo.

Nors Aleksas ir padėjo jiems siūti trispalves, bet keliant vėliavas nedalyvavo. Jis buvo atsakingas už atsišaukimų dauginimą.

"Aš manau, kad saugumiečiai įtarė, kad aš esu prie to prisidėjęs, todėl mane nutarė atskirti nuo kitų ir tikėjosi, kad jie pradės daryti klaidas ir anksčiau ar vėliau įklius", - prisiminė pašnekovas.

Į Šiaurės laivyną

Saugumo komiteto darbuotojų nurodymu Aleksą tiesiai iš vakarinės mokyklos, neleidus jos baigti, trejiems metams pašaukė į tarnybą kariuomenėje. Išsiuntė į Šiaurės laivyną Severomorske kranto jūreiviu.

"Buvau atsargus ir elgiausi apdairiai. Iš karto mane pradėjo provokuoti keletas kareivių. Bandė užvesti kalbas politinėmis temomis. Tačiau intuicija man kuždėjo, kad jie informatoriai, kad jų reikia vengti, - pasakoja A. Pašilis. - Tarnyba sovietų kariuomenėje buvo stresas, kokio neįsivaizdavau. Kartą net pagalvojau - geriau būtų sėdėti kalėjime negu čia."

Suimtas armijoje

Tos mintys kažkaip labai greitai materializavosi. Lietuvoje likę Jonas ir Stasys toliau tęsė savo veiklą. Platino atsišaukimus, kėlė vėliavas. Anksčiau ar vėliau buvo galima tikėtis klaidos. Anksčiau ar vėliau kažkas galėjo įvykti neplanuotai.

"Susirašinėjome tarpusavyje, nors įtarėme, kad laiškai skaitomi, ir truputį maskavome, bet darėme tai gana vaikiškai. Iš laiškų saugumo komiteto darbuotojai ir išsiaiškino mūsų žygius. Balkaitį ir Šilinską areštavo Lietuvoje, - prisimena A. Pašilis. - Mane suėmė armijoje, ištarnavusį tik metus. Atvyko du saugumiečiai iš Murmansko ir tardytojas Rimkus iš Lietuvos."

Visi trys lydėjo jį iki pat Vilniaus, kur iš karto uždarė į rūsius. Aleksas Vilniaus tardymo izoliatoriuje porą dienų sėdėjo vienas. Vėliau buvo uždarytas su dolerius per sieną vežiojusiu lenkų kontrabandininku. Aleksas mena ilgus tardymus.

A. Pašilis pripažįsta, kad tie laikai, kai politinius kalinius mušdavo, jau buvo praėję, fizinės bausmės buvo atšauktos. Teko atlaikyti grynai psichologinį tardymą.

Per mėnesį Vilniaus saugumo komiteto rūsiuose abiem jo bendražygiams taip pat taikė psichologinį smurtą, kartodami, kad viską apie Aleksą žino. Vaikinai palūžo ir prisipažino.

"Kai susipažinau su draugų parodymais, man slėpti nebeliko nieko, - prisimena A. Pašilis. - Aš gulėjau ant gultų, ir svarsčiau: mano kaltė nedidelė, fiziškai buvau armijoje ir antitarybinėje veikloje nedalyvavau. Tikėjausi, kad gausiu kokius dvejus metus. Man netgi patiko mintis, kad tai bus dveji metai vietoje tarnybos kariuomenėje. Tikėjausi susipažinti su įdomiais žmonėmis."

Po trijų mėnesių įvykusiame teisme gavo ketverius metus Mordovijos lagerio. J. Šilinskas buvo nuteistas penkeriems metams laisvės atėmimo, S. Balkaitis - trejiems.

Mordovijos lageryje

"Sėdėjau su kitais politiniais kaliniais. Mus izoliavo, kad nevestume iš kelio dorų tarybinių nusikaltėlių. Vyresni į mane žiūrėjo draugiškai. Pirmasis, išgirdęs, kad atvežė lietuvį, prie vartų mane pasitiko Balys Gajauskas", - pamena Aleksas.

Maistas Mordovijoje buvęs labai prastas. Galvos visų - nuskustos. Visas laikas - už spygliuotos tvoros. Pabandžius lipti per pirmąją spygliuotą tvorą, šaunama be įspėjimo. Nors drabužių užtekę, Mordovijoje, o prieš tai - ir Severomorske, Aleksas stipriai nušalo veidą.

Lageryje vietiniai saugumiečiai iškart paklausė, ar nori išeiti į laisvę anksčiau. Bet kas už tai? Pasirodo, reikės kalbėtis, draugiškai sugyventi. Aleksas tvirtai nutarė malonės prašymo nerašyti, nes tai reiškė sutikimą bendradarbiauti su KGB. "Aš nenoriu išeiti anksčiau. Man čia visai patinka. Labai intelektuali publika", - išklojęs nustebusiam pareigūnui.

Nei Aleksas, nei Jonas su Stasiu jokių malonės prašymų nerašė. Nes tokiu atveju būtų turėję save viešai išplakti, prakeikti, spaudoje prisipažinti, kaip jie neįvertino, kokiam rojuje gyvena, kaip jie suklydo. Jautė, jog sutikęs bendradarbiauti būtų pradėjęs neapkęsti savęs.

Lageryje buvo itin sunkių sąlygų zona, į kurią pusei metų patekdavo prasižengusieji. Už politinį aktyvumą į ją pateko ir 22 metų Aleksas. Vos po mėnesio saugumas perėmė užsieniui skirtą rašinį, rašytą jo ranka.

Rašęs apie nežmoniškai sunkias politinių kalinių gyvenimo sąlygas, ant labai plonyčio sviestinio popieriaus su labai plonai rašančiu tušinuku. Tris mašinraščio lapus sutalpindavo į tokį mažą paketėlį, kad sugebėdavo paslėpti net po liežuviu.

Po tų šešių mėnesių draugai jį išvydo neatpažįstamai pasikeitusį, labai sulysusį.

Dėkingas likimui

Šiandien, prisimindamas tuos ketverius kalėjimo metus, mano, kad tie metai nėra išbraukti iš gyvenimo.

"Kaip asmenybei man tie metai išėjo į naudą. Atsidūriau šalia intelektualių, kitaip mąstančių žmonių. Jie buvo labai apsiskaitę ir išsilavinę. Tarp jų buvo daug mokytojų, gydytojų, - pasakoja A. Pašilis. - Man teko gerokai pasitempti ir visą laiką nuolat tobulėti ir mokytis. Lietuvos istoriją iškaliau mintinai, nes manęs to mokė pats Balys Gajauskas."

Sunkiausia ir liūdniausia Aleksui Pašiliui per visus tuos ketverius kalėjime praleistus metus buvę tai, kad... nuolat trūko laiko. Dienotvarkė būdavusi tokia: "Šiandien turiu išmokti 10 vokiškų žodžių, muzikos pamoką, toliau - gilinimasis į Lietuvos istoriją, spaudos skaitymas bei grožinės literatūros skaitymas dėl bendro išsilavinimo." Mokėsi iš asmeninių knygų, kurių turėjo politiniai kaliniai.

Tarp politinių kalinių pašnekovas nesutiko žmonių, kurie nesimokytų. Visi stengėsi nelaisvės laiką panaudoti prasmingai. Prižiūrėtojams mokymasis neatrodė svarbus, akylai sekė tik praktinius veiksmus.

Veikti nebeliko prasmės

Atlikęs bausmę Aleksas suprato, kad tęsti antitarybinę veiklą nebėra jokios prasmės, nes suprato, kad yra po didinamuoju stiklu, bus nuolat budriai sekamas. Po bausmės atlikimo bendrauti su buvusiais politiniais kaliniais nekilo jokių kliūčių.

B. Gajauskas dažnai atvažiuodavo į Klaipėdą. A. Pašiliui pavyko grįžti į senąją darbovietę.

"Mano mama per juristus sukūrė laišką į Ryšių ministeriją, kur buvo nurodytas Civilinio kodekso straipsnis, kad nuteistieji turi teisę grįžti į tą pačią darbovietę, kurioje dirbo iki tol. Aš vėl įsidarbinau Girulių telecentre", - pasakojo A. Pašilis.

Po poros metų sukūrė šeimą ir per visą Lietuvą dairėsi "darbo su butu". Smalininkų žemės ūkio technikume kaip tik reikėjo televizijos specialisto. Maždaug po penkerių metų grįžo į Klaipėdą ir kaip tik pataikė į Sąjūdžio sūkurį.

"Antisovetčikai" nereikalingi

Labiausiai gaila A. Pašiliui, kad neturėjo galimybės gauti aukštojo mokslo diplomo. Tai jis vadina didžiausia nuobauda gyvenime. Grįžęs bandė stoti į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialą. Pasisekė gauti geriausius iš visos grupės stojamuosius pažymius, tačiau mandatinėje komisijoje iškviestam pačiam pirmajam rektorius tiesiai šviesiai pasakęs: "Diplomuoti "antisovetčikai" Tarybų Lietuvai nereikalingi." Keliai mokytis ir kitur buvo uždaryti.

Aleksas ne kartą apdovanotas įvairiais diplomais kaip geriausias išradėjas, geriausias specialistas.

Tačiau gyvenime per daug dažnai tekdavo išgirsti skaudų klausimą: kur aukštojo mokslo baigimo diplomas?

Su Sąjūdžiu

Atgimimo ir Sąjūdžio laikotarpį Aleksas vadina įdomiausiu savo gyvenime. Niekas negalėjo net pasvajoti, kad subyrės tokia galinga imperija, su šitiek saugumo darbuotojų ir tokia gausia KGB armija.

Klaipėdoje Sąjūdžio grupės nariai politinių kalinių atžvilgiu buvo labai atsargūs. Prisibijota, kad Sąjūdžiui "neprisiūtų", esą su antitarybiniais elementais eina išvien. Tačiau vėliau šios baimės išgaravo.

Iškart po sausio 13-osios įvykių, padedant Klaipėdos miesto deputatų tarybai, Aleksas Pašilis įkūrė Klaipėdos municipalinę televiziją. Atsirado būtinybė turėti studiją, kuri galėtų savarankiškai dirbti eteryje. Municipalinėje televizijoje dirbo apie trejus metus.

Kely su Sąjūdžiu palaikė žmona Lina, tos dvasios apsupti užaugo ir dukros: Eglė, Rūta ir Lina.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder