Alanas Parkeris: "Geriausi filmo kadrai būna apie paprastus dalykus"

Alanas Parkeris: "Geriausi filmo kadrai būna apie paprastus dalykus"

40 metų darbo kino industrijoje, 19 BAFTA apdovanojimų, 10 "Auksinių gaublių" ir 10 "Oskarų". Vienas originaliausių žanrinių filmų kūrėjų, prieš dešimtmetį palikęs filmavimo aikštelę. "Režisieriai sendami netobulėja. Jie ima kartotis. Tai priežastis, dėl kurios aš nusprendžiau daugiau nebefilmuoti."

Rytoj britų kino režisieriui Alanui Parkeriui sukanka 72 metai.

Dosjė

Alanas Viljamas Parkeris (Alan William Parker) gimė 1944 m. Londone, Islingtono rajone, siuvėjos ir dažytojo šeimoje. Niekas jo giminėje nebuvo susijęs su kino industrija.

Būdamas 18 metų paliko mokyklą ir pradėjo dirbti reklamos agentūroje pasiuntinuku. Kolegos, pastebėję vaikino literatūrinius gebėjimus, paskatino jį rašyti skelbimus, ir tai jam padėjo pakilti karjeros laiptais - tapti reklaminių tekstų rašytoju.

Sėkmingai dirbdamas keletame reklamos agentūrų, Alanas susipažino su prodiuseriais Deividu Patnamu (David Puttnam) ir Alanu Maršalu (Alan Marshall). D. Patnamo paskatintas, jis sukūrė savo pirmąjį scenarijų - filmui "Melodija" (1971 m.).

Nuo 1968 m. A. Parkeris perėjo dirbti reklamos vadovu į televiziją, po metų - į A. Maršalo reklamos įmonę.

Pirmasis A. Parkerio filmas - 1973 m. nufilmuotas "No Hard Feelings" ("Be pykčio"), kuriam jis pats parašė scenarijų. Neturėdamas patirties, Alanas negalėjo rasti rėmėjų, todėl investavo asmenines lėšas, užstatęs savo namą. Filmą nusipirko BBC kompanija, tačiau parodė tik po trejų metų - 1976-aisiais.

A. Parkeris sukūrė scenarijų ir pirmajam savo pilnametražiam filmui - "Bagsis Malounė". Juosta gavo aštuonias Britų akademijos nominacijas ir penkis apdovanojimus.

1978 m. A. Parkerio režisuotas "Vidurnakčio ekspresas" scenarijaus autoriui Oliveriui Stounui (Oliver Stone) atnešė "Oskarą". Buvo nominuotas ir pats filmas bei jo režisierius. Nuo to laiko A. Parkeris atsidūrė priešakinėse aukščiausio rango kino kūrėjų gretose.

Iš viso A. Parkerio filmai yra laimėję 19 BAFTA apdovanojimų, 10 "Auksinių gaublių" ir 10 "Oskarų".

2000 m. pradėjo vadovauti savo įkurtai Didžiosios Britanijos kino tarybai.

2002 m. apdovanotas Britų imperijos ordinu.

A. Parkeris 26 metus (1966-1992 m.) buvo vedęs Ani Inglis (Annie Inglis), su ja susilaukė keturių vaikų. Santuoka iširo dėl režisieriaus meilės ryšio su jauna asistente Lisa Moran - dabartine sutuoktine.

Citatos

Režisieriai sendami netobulėja. Jie ima kartotis. Nors taisyklė turi išimčių, tačiau dažniausiai jų darbai nepasidaro geresni. Tai priežastis, dėl kurios aš nusprendžiau nebekurti daugiau filmų.

Paskutinis scenarijus, kurį parašiau, geriausias iš visų buvusių, tačiau man taip ir nepavyko rasti pinigų jam realizuoti. Būdamas tokio amžiaus, aš jau nebeturiu pakankamai kantrybės, kad kada nors tai įgyvendinčiau. Tiesa, man siūlė nufilmuoti eilinę "Hario Poterio" seriją ir, žinoma, tai galėjo mane praturtinti. Bėda ta, kad man tie filmai nepatinka, aš tos istorijos nesuprantu ir ji manęs nedomina.

Tokia realybė: negavai genialaus aktoriaus arba žvaigždės - negausi ir pinigų filmui. Režisieriai dabar labiau priklausomi nuo aktorių nei yra jų įkvėpti. Labiausiai mane įkvepia filmavimo grupė - tie neapdainuoti herojai, kurie dirba daug, blogomis sąlygomis ir velniai žino kur.

Turiu prisipažinti: keliaudamas po festivalius ir per visokias kviestines vakarienes klausydamas kalbų apie kiną aš dažnai nuobodžiauju, bet vos tik išgirstu žodžius Tjeri Anri (Thierry Henry - prancūzų futbolininkas. - Red. past.) - mano akys nušvinta.

Žmonės būna dviejų kategorijų: vieni mėgsta futbolą, kiti ne.

Futbolas ir kinas iš tiesų yra susiję. Futbole - visas žmogaus gyvenimas tau prieš akis. Tiesiog sėsk ir stebėk minią. Pamatysi pačias tikriausias, pirmykštes emocijas. Aš mačiau suaugusius vyrus, kurie verkė. Mačiau ir tai, kaip švelnūs žiedeliai virsdavo agresyviausiais monstrais.

Kai žmonės susiduria su gyvenimiškais sunkumais, iš karto bėga į kino teatrą. Tokia amerikietiškojo kino esmė - pabėgti nuo realybės. Filmai pasakoja arba apie fantazijų pasaulį, arba sutvirtina tikėjimą amerikietiškąja svajone. Tokie filmai lengviau parduodami nei europietiški.

Europietiškasis kinas - tai sielos veidrodis, todėl dažnai jame atsispindi negatyvūs ir pesimistiški vaizdai. Amerikietiški filmai - tai burtininko skrybėlė, iš kurios finalinėje scenoje, visuotiniam džiaugsmui, visada iššoka triušis.

Maloniausias vaikystės prisiminimas - kai būdamas maždaug septynerių aštuonerių metų išmokau važiuoti tėvo dviračiu, prakišęs koją pro rėmą. Nuo tos dienos galėjau laisvai keliauti po visą Londoną.

Mano šeimoje visi buvo valstiečiai ir rankomis dirbo geriau nei galva. Tačiau egzistuoja didinga angliška tradicija: žmonės iš žemiausių sluoksnių čia visada buvo puikūs pasakotojai. Manau, ir aš tai paveldėjau iš močiutės.

Žmonėms patinka klausytis pasakojimų. Dėl dviejų priežasčių. Gera istorija apie kokį nors žmogų, šeimą, kitą kultūrą padeda pajusti savo paties naudą, arba atvirkščiai - paskatina siekti daugiau.

Kiekviena istorija, kad ir apie kokį tolimą tau dalyką bylotų, visada daro judesį, sukelia jausmą, rezonuojantį su tavo paties gyvenimu.

Taip, mano filmuose - pamišėliai, ligoniai ir bedaliai... Prisimenu, kai mokykloje stovėjau prieš visą klasę ir pusę valandos pasakojau apie Dostojevskį, kurį dievinau, mokytojas pasakė, kad, pirma, aš - pretenzingas, antra - idiotas. Tada mane tai labai nuliūdino, bet dabar aš supratau ironiją.

Patys geriausi kadrai yra tie, kurie mums kalba apie paprastus dalykus.

Kuo vyresnis darausi, tuo lengviau žiūriu į gyvenimą. Tai, kas jaunystėje piktino, dabar pralinksmina.

Su amžiumi pradedi abejoti tuo, kuo taip tvirtai tikėjai jaunystėje. Kadaise laikiausi radikalių kairiųjų pažiūrų, bet dabar pasaulis visai kitas - jis pilnas kitokių problemų, pavojų ir rūpesčių.

Kad ir kaip bijotume ekstremizmo - islamo ar kitokio, daugiau niekada jokia dogma neatims žodžio laisvės.

Juokinga tai, kad Europoje mane laiko amerikiečių režisieriumi, o Amerikoje - politiškai angažuotu europiečiu.

Mano filosofija - tai Vudis Alenas atbulai. Aš myliu žmones ir naujus miestus.

Parengė Aras MASIULIS

VERTA PAMATYTI
"Deivido Geilo paslaptis" (2003 m.)
"Andželos pelenai" (1999 m.)
"Evita" (1996 m.)
"The Commitments" (1991 m.)
"Deganti Misisipė" (1988 m.)
"Angelo širdis" (1987 m.)
"Paukštukas" (1984 m.)
"Pink Floyd. Siena" (1982 m.)
"Vidurnakčio ekspresas" (1978 m.)
"Bagsis Malounė" (1976 m.)

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder