Aikido meistrė moko pamilti priešą

Ke­le­tą die­nų Lietuvoje vie­šė­ju­si švei­ca­rė Ma­rie Au­de Mayor iš pir­mo žvilgs­nio – 21–erių mer­gi­na su džin­sais, pa­lai­dais plau­kais, leng­va šyp­se­na vei­de. Ji – ai­ki­do ko­vos me­no juo­do­jo dir­žo sa­vi­nin­kė, jo­gos, me­di­ta­ci­jos inst­ruk­to­rė. At­sa­ky­da­ma į klau­si­mus že­ria iš­min­tį: „Ko­vo­je pa­milk prie­šą, nes jis yra ta­vo da­lis. Nai­kin­da­mas jį, nai­ki­ni sa­ve.“

Ai­ki­do su­tai­kė su bro­liu ir sa­vi­mi

Į Šiau­lius iš Švei­ca­ri­jos, Mont­reux mies­to, Ma­rie at­vy­ko kar­tu su ai­ki­do, jo­gos ir me­di­ta­ci­jos mo­ky­to­ju Sen­sė­ju­mi Pat­rick Cas­si­dy. Sve­čius pa­kvie­tė Šiau­lių ai­ki­do, jo­gos ir me­di­ta­ci­jos cent­ro įkū­rė­jas, inst­ruk­to­rius Ro­kas Leo­na­vi­čius. Jis ir Ma­rie dve­jus me­tus kar­tu mo­kė­si Sen­sė­jaus mo­kyk­lo­je Švei­ca­ri­jo­je, prieš tap­da­mi mo­ky­to­jais.

Ma­rie to­je pa­čio­je mo­kyk­lo­je už­siė­mi­mus ve­da vai­kams, suau­gu­siems. Šiuo me­tu ji or­ga­ni­zuo­ja konf­lik­tų spren­di­mo pro­gra­mą li­go­ni­nė­se se­se­lėms: mo­ko, kaip spręs­ti konf­lik­tus be ža­los ki­tam žmo­gui.

Ma­rie jo­gą at­ra­do vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je: „Bu­vau svei­ka, spor­ta­vau, bet man vis kaž­ko trū­ko. Jo­ga man pa­ti­ko, nes dva­si­nė jos da­lis su­tei­kė ki­tą po­žiū­rį. Tu ne­ma­tai ki­to žmo­gaus, at­skir­to nuo sa­vęs, ne­prak­ti­kuo­ji tam, kad bū­tum ge­riau­sias, da­rai dėl sa­vęs.“

Į jo­gos už­siė­mi­mus ji atei­da­vo vis anks­čiau ir ste­bė­da­vo ki­tus, pra­kti­kuo­jan­čius ai­ki­do, tarp jų bu­vo ir jos bro­lis. Vos pa­mė­gi­nu­si Ma­rie įsi­my­lė­jo šį ko­vos me­ną. Pas­kui se­kė ke­le­ri me­tai nuo­sek­lių mo­ky­mų pas Sen­sė­jų.

„Kai esi jau­nas, vis kaž­ko bi­jai, ne­si pa­ten­kin­tas sa­vi­mi, bet ta pra­kti­ka pa­kei­čia, at­si­ve­ria erd­vė, tam­pi lai­min­ges­nis,“ – apie as­me­ny­bės po­ky­čius pa­sa­ko­jo mer­gi­na.

Ji nuo­lat pyk­da­vo­si su bro­liu, ta­čiau abu pra­dė­ję pra­kti­kuo­ti ai­ki­do, pri­tai­kė ži­nias ir su­si­ti­ko vie­nas ki­tą. Tas su­si­ti­ki­mas, mer­gi­nos žo­džiais, tai ry­šio ra­di­mas, grį­ži­mas na­mo. Ne­be­no­ri bū­ti ge­res­nis, ne­beer­zi­ni, vi­sa ši ener­gi­ja tam­pa mei­le.

Mer­gi­na su­vo­kia, kad Ry­tų pra­kti­kos jai ne­su­tei­kė lais­vės, nes ją vi­sa­da tu­rė­jo: „Sup­ra­tau, kad esu lais­va, tik tu­riu ati­da­ry­ti lan­gą. Pa­si­kei­tė ma­no san­ty­kis su sa­vo min­ti­mis, ki­tais žmo­nė­mis, pra­dė­jau žvelg­ti, kas yra už to.“

O už to ji įžvel­gia ener­gi­ją, ku­ri iš­reiš­kia­ma skir­tin­gai – griau­na ar­ba pa­lai­ko. Bet gi­liau ne­dis­ku­tuo­ja, sa­ko, kad ir pa­ti vis­ko ne­ži­no. Ta­me ne­ži­no­ji­me ir­gi įžvel­gia gro­žį, nes žmo­gus ne­nus­to­ja aug­ti.

Švei­ca­ri­ja – taip pat ne ro­jus

Ap­sisp­ren­du­si tap­ti mo­ky­to­ja, Ma­ri­e sa­va­ran­kiš­kai lei­do­si į Ne­pa­lą ir In­di­ją. Ke­lia­vo, gy­ve­no aš­ra­me, ten me­di­ta­vo, pra­kti­ka­vo jo­gą. Ji klau­sė in­dų vie­nuo­lių mo­ky­mų apie dva­sin­gu­mą, in­ten­sy­viai mo­kė­si apie bu­diz­mą, kas lei­džia su­vok­ti sa­vo Bu­dą, nu­bus­ti sa­vo tik­ra­jam Aš.

„Tu tie­siog nu­bun­di ir pa­ma­tai: o, gy­ve­ni­mas yra la­bai svar­bus! Aš tu­riu jė­gos, stip­ry­bės, kad iš­mok­čiau pa­ti ir kad da­ry­čiau įta­ką ki­tiems. Kai ma­tai, koks da­bar pa­sau­lis, kiek liū­de­sio, pyk­čio, no­ri kaž­ką pa­keis­ti,“ – kal­bė­da­ma de­gė Ma­rie.

Švei­ca­ri­ja, anot jos, nė­ra išim­tis: nors at­ro­do, kad tai ro­jus, bet ten ir­gi yra ko­rup­ci­ja, ma­ni­pu­lia­ci­ja, var­to­ji­mas.

Anot jos, pi­ni­gų tu­rė­ti yra ge­rai, bet svar­biau­sia – bū­ti jung­ty­je su pa­čiu sa­vi­mi, klau­siant, ko­dėl aš esu čia. Ar tam, kad nuo­lat ato­sto­gau­čiau, ar var­to­čiau, o gal dėl di­des­nio tiks­lo?

Jos įsi­ti­ki­ni­mu, Ry­tų ži­nios yra la­bai tin­ka­mos eu­ro­pie­čiams, pa­de­da grįž­ti į tai, kas yra es­mė, na­mai. Daž­nai žmo­nės bū­na ego­cent­riš­ki, no­rai sau ne­si­bai­gia. Ma­rie sa­ko, kad mes esa­me svar­būs, bet vi­si esa­me vie­na sis­te­ma, vie­nas pa­sau­lis.

„Aš dar tik pra­de­du, bet no­riu da­lin­tis gy­ve­ni­mo džiaugs­mu, ku­rį tu­riu. No­riu, kad ir ki­ti ras­tų sa­vo džiaugs­mą, sa­ve iš­reikš­tų, my­lė­tų, da­ly­tų­si. Kad bū­tų įkvėp­ti kaž­ką su­kur­ti“, – at­vi­rai sa­kė mer­gi­na.

Anot Ma­rie, džiaugs­mas ir mei­lė, ku­rie bu­vo vai­kys­tė­je, nie­kur ne­din­go, te­rei­kia aki­mir­kos, kad tai su­pras­tum.

Ai­ki­do mo­ko pa­mil­ti prie­šą

Ji sa­ko, kad ai­ki­do at­ne­ša dva­sin­gu­mą, tai gy­ve­ni­mas, au­gi­mas. Ai­ki­do ne­reiš­kia to, kad vi­sa­da esi tai­kus, nie­ka­da ne­sa­kai ne. Pir­miau­sia at­pa­žįs­ti konf­lik­tą, pa­svei­ki­ni, prii­mi ki­tą žmo­gų, duo­di jam erd­vės pa­sa­ky­ti, ką jis tu­ri pa­sa­ky­ti. Ga­li paaiš­kin­ti, pa­kel­ti bal­są, bet neats­ki­ri sa­vęs, ne­ro­dai esąs aukš­čiau, tu my­li, esi vie­nas su opo­nen­tu, o ne ne­ken­ti ir neuž­til­dai jo.

„Ne­ga­li nai­kin­ti ki­to ir sa­ky­ti, kad aš lai­miu. Pla­ne­ta yra vie­na,“ – ma­no Ma­rie.

Jai nė­ra te­kę nau­do­ti ai­ki­do tech­ni­kos gy­ny­bai, nes ji ir nė­ra tam skir­ta. Iš­moks­ti pa­ste­bė­ti ky­lan­tį konf­lik­tą dar prieš trenk­da­mas.

Ma­rie mo­ky­muo­se me­di­tuo­ja net 4-6 me­tų vai­kai, jie tam­pa sta­bi­les­ni, at­si­ran­da bend­ru­mo jaus­mas.

Mer­gi­na pa­sa­ko­jo, kad jo­ga Švei­ca­ri­jo­je po­pu­lia­rė­ja, ta­čiau vis daž­niau tam­pa spor­tu, gim­nas­ti­ka, ma­da. Jo­ga, san­skri­to kal­ba, – šir­dies, pro­to ir kū­no su­si­jun­gi­mas. Ki­taip pa­me­ta­ma jos pra­smė.