„Pagrindinės mano pareigos – etikos mokytoja. O darbas su ukrainiečių klase – taip vadinamas hobis. Štai jau 25-eri metai,“- sako „Pajūrio“ pagrindinėje mokykloje dirbanti balandžio pradžioje garbingą pedagoginės veiklos sukaktį šventusi mokytoja Nadežda Lukina. Būtent šios mokytojos, kurios veiklą įvertino ir Ukrainos valstybė, apdovanojusi N. Lukiną Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu, dėka ketvirtį amžiaus Klaipėdoje skamba ukrainiečių kalba.
Įvertino mokytoją Nadiją – taip gražiai ukrainietiškai į ją kreipiasi kolegos – ir Lietuva: praėjusią savaitę Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės iniciatyva minint Lietuvos tautinių bendrijų dieną bei Pasaulinę kultūrų puoselėjimo dieną LR Vyriausybės rūmuose jai įteikta premjero padėka už svarų indėlį prisidedant prie Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų kultūros sklaidos.
Iš Ukrainos į Klaipėdą
Apie mokytojos Nadeždos Lukinos „hobi“ susitikome pasikalbėti „Pajūrio“ pagrindinėje mokykloje esančioje jaukioje ukrainiečių klasėje, papuoštoje tautiniais akcentais – nuo kruopščiai išsiuvinėtų rankšluosčių iki iš smulkučių karoliukų sukurto Taraso Ševčenkos portreto. Bevartant nuotraukas, kuriose atsispindi visa 25-erių metų ukrainiečių klasės istorija, pradėjom kalbėti: kas gi raudonu diplomu pedagoginį institutą Dnepropetrovske baigusią jauną ikimokyklinės pedagogikos ir psichologijos specialistę atviliojo į Lietuvą?
„Šeima,- sako N. Lukina. – 1977-aisiais ištekėjau už savo bendraklasio Vitalijaus. O jis mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje laivavedybos. Prieš savo pirmąjį reisą pakvietė: atvažiuok manęs grįžtančio pasitikti į Klaipėdą. Atvažiavau...“
Sunkūs šeimai buvo pirmieji bendro gyvenimo metai. Juolab kad gyventi nebuvo kur – teko nuomotis kambariuką. O Nadija ir darbo neturėjo. Laimei, kaip tik tuomet atsidarė 61-asis vaikų lopšelis-darželis, tad Švietimo skyriaus ten nukreipė jauną specialistę. Tačiau besilaukiant pirmagimio šeimininkė pasakė: su vaiku jūsų nelaikysiu, tad būsimoji mama grįžo Ukrainon.
Dukrelei kiek paūgėjus, atsirado galimybė pusmečiui išsinuomoti butuką Klaipėdoje. Bet tik pusmečiui. Jam beinant į pabaigą Nadežda, kaip pati sako, apibėgo visas įmanomas ir neįmanomas instancijas, net pagąsdino Maskva: pakelsianti triukšmą. Nežinia, ar plėšinių didvyrio dukros statusas, ar dar kas padarė įspūdį profesinės sąjungos pirmininkui, ir jis ant iš sąsiuvinio išplėšto popieriaus lapelio surašė raštą vadinamosios Konservų gamyklos bendrabučio komendantei, kad leistų bendrabutyje apsigyventi N. Lukinai su dukra.
„O bendrabutis buvo merginų – pagal jo taisykles, vyras gali būti tik iki 23 val. vakaro... Vėl bėgu į profsąjungą, jos pirmininkas vėl rašo raštelį bendrabučio komendantei prašydamas, kad leistų jame gyventi ir antrajam kapitono padėjėjui Lukinui“,- šypsosi prisimindama pašnekovė.
Tame 18 kv.m merginų bendrabučio kambarėlyje šeima gyveno, kol pagaliau sulaukė savo eilės trijų kambarių kooperatiniam butui.
„Jame gyvename iki šiol. Čia užaugo abu mūsų vaikai – dukra, kuri, baigusi magistrantūrą Klaipėdos universitete ištekėjo už klasės draugo ir augina du vaikučius, ir sūnus. Dabar, kai atsigręžusi atgal peržvelgiu savo gyvenimo metus, galiu pasakyti: lengva nebuvo, bet buvome laimingi. Ir esame“, - sako N. Lukina.
Stiprios ukrainietiškos šaknys
„Mes abu iš Ukrainos, - paklausta, kas gi paskatino prisidėti prie ukrainietiškos klasės kūrimo ir kodėl ji buvo įkurta būtent „Pajūrio“ mokykloje tęsia pašnekovė.- Taip, čia, Lietuvoje, Klaipėdoje, radome viską, ko mums reikia. Tačiau šaknys vis dėlto – ten... Ir kadangi augome Ukrainoje, persikėlę į Lietuvą tarpusavyje bendravome tik ukrainietiškai. Mano kaimynė Genutė iš manęs išmoko rusų kalbos, mes iš jos – lietuvių. Ir mūsų vaikai augdami vieni iš kitų mokėsi abiejų kalbų. Tiesa, mažieji mūsų vaikai gimė tuo pačiu metu, ir mes labai stebėdavomės: vienas kalba ukrainietiškai, antras – lietuviškai, ir kažkokiu stebuklingu būdu susikalba... Žodžiu, ukrainiečių kalba visada su mumis“.
Kiek padirbusi pirmojoje savo darbovietėje, N. Lukina kurį laiko dirba XIII vidurinėje mokykloje. O 1986-aisias atėjo į tuometinę ką tik pastatytą XXVI vidurinę mokyklą ir dirbo pradinių klasių mokytoja. Tačiau po 15 metų vietoj 3 pradinių klasių susirinko tik dvi, ir direktorius pedagogei pasiūlė persikvalifikuoti į etikos mokytojus.
„Idėja įkurti ukrainietišką klasę – arba sekmadieninę mokyklą – pradėjo sklandyti po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, kai sustiprėjo tautinių mažumą judėjimai,- apie pirmuosius žingsnius pasakoja mokytoja.- Tuo metu Klaipėdoje gyveno apie 6 tūkst. Ukrainiečių. Juos vienyti ėmė Leonidas Trigub, kuris tuo pačiu pradėjo ieškoti patalpų ir mokyklėlei. Atsiliepė mūsų mokyklos direktorius Piotras Gaidajenko – jis taip pat ukrainietis. Tada jis atėjo pas mane ir sako: „Yra puiki iniciatyva, prašau, imkis mokytojauti šioje klasėje, juolab kad ukrainiečių kalbą moki tobulai“. Aš sutikau, ir 1991-aisiais pradėjome dirbti“.
Pasak N. Lukinos, pradžioje viskas vyko tik „iš entuziazmo“. Ir nors Ukraina šalia, pirmieji gauti vadovėliai buvo išleisti Kanadoje ir skirti mokytis ukrainiečių kalbos užsienio šalyse. Mokytoja ir dabar su apmaudu prisimena 1991-aisias „Tarybinėje Klaipėdoje“ pasirodžiusį straipsnį, kuriame buvo šaipytasi iš ukrainiečių mokyklėlės ir iš tų vadovėlių bei užsiminta, kad N. Lukina antitarybine veikla užsiima.
„Ir visa tai – 1991-iaisiais,- atsidūsta pašnekovė. – O juk aš ir tada, ir dabar supažindinu vaikus su Ukraina: jos kalba, jos istorija. Čia mokosi vaikai, kurių tėvai kilę iš tos šalies, kurių protėviai ten gyveno, kurių tėvai dar gyvena ten. Ir kai vaikas kartu su tėvais atvažiuoju pas senelius į Ukrainą, tiesiog puiku, kad jis gali susikalbėti būtent ta kalba, galų gale, kad gali eilėraštį močiutei su seneliu ukrainietiškai padeklamuoti. Mes juk tuo gyvename...“
Lengva nebuvo
Iš pradžių ukrainiečių klasėje, į kurią buvo susirinkę net 40 mokinių, dirbo keli mokytojai. Tačiau, kaip sako N. Lukina, ne kiekvienas yra pasirengęs po pamokų, už kurias gauna algą, pasilikti ir pasakoti tą pačią istoriją ar geografiją tik jau ukrainiečių kalba arba mokyti vaikus tradicinio ukrainietiško siuvinėjimo tik už „ačiū“. Tad po kurio laiko dalis jų pasakė Nadeždai: „Žinai, nejaučiame mes tokios nostalgijos Ukrainai, kaip tu, tad atleisk...“
„Likau viena. Ir vaikų „nubyrėjo“ – nebebuvo kaip skirstyti į mažesnius ir vyresnius, liko 24 – tike, kiek telpa šiose patalpose. Aš dirbau iš entuziazmo, nes finansavimo nebuvo: juk Šveitimo ministerija finansuoja bendrojo lavinimo mokyklą, kurioje mokoma rusų kalba. Kai man pradėjo sakyti, kad Vilniuje atsidarė sekmadieninė ukrainiečių mokykla ir valstybė apmoka mokytojo etatą, aš parengiau dokumentus, pateikiau Švietimo ministerijai. Gavau atsakymą: „Nėra tokios eilutės, kad galėtume skirti finansavimą neaišku kuo užsiimančiai ukrainiečių klasei“. Ir pridūrė, jog direktorius tokią veiklą gali įforminti kaip papildomo ugdymo būrelį. Kad išlaikytų mane ir kad išliktų klasė, Piotras Gaidajenko sukūrė tada vadintą fakultatyvą ir apmokėdavo 2 darbo valandas. Tai tęsėsi tol, kol Tautinių mažumų departamentas prie URM atkreipė dėmesį ir pasakė: mes galime jums padėti, tik jūs rašykite projektus“.
Kai buvo susisiekta su Ukrainos ambasada, pradėta gauti paramos, ir ne tik moralinės.
„Per 25 metus aš susipažinau su šešiais ambasadoriais. Kiekvieno jų požiūris į mūsų klasę buvo skirtingas: vieni skirdavo daug dėmesio, kitiems politika buvo svarbiau, nei mokinukai... Tarp jų buvo šviesaus atminimo Klimčiukas – deja, vardo nebepamenu. Jis pats iki tapdamas diplomatu buvo mokyklos direktorius, jo ir žmona, ir abi dukros – taip pat pedagogės. Tai buvo vienintelis žmogus, kuris suprato, kaip sunku dirbti su vaikais... Pamenu, kai su mokiniais nuvykome pas jį į priėmimą, ponas Klimčiukas padovanojo šiai klasei kompiuterį, vėliau – muzikinį centrą. Paskui - muzikinį centrą šiai klasei. Ir kartu būtent jis padėjo man suvokti, kad nesukūrus juridinio asmens dirbti nerealu“.
„Rodyna“ – ne „tėvynė“, o „šeima“
Išklausius ambasadoriaus patarimų, N. Lukinai 2003 metais kilo idėja sukurti organizaciją – savo antspaudą turinį juridinį asmenį, kuri turėtų savo antspaudą, kad atsirastų galimybė teikti projektus Tautinių mažumų departamentui ir gauti finansavimą jų įgyvendinimui. O finansavimo reikėjo, nes iki tol gaunamą 500-700 Lt net būtiniausioms priemonėms nepakakdavo.
„Tad mes kartu su ukrainiečių klasę lankančių vaikų tėvais įkūrėme „Rodyną“. Beje, šis pavadinimas reiškia ne „tėvynė“ („rodina“), o „šeima“. Iš pradžių organizacijos pirmininkas buvo vienas iš tėvų, po poros metų išrinko mane, ir septynerius metus nebuvau perrinkta. Sunkūs metai buvo, nes reikėjo „tempti“ ne tik darbą su vaikais, bet ir su suaugusiais... Tačiau pasiekėme tikrai daug. Ir pati „Rodyna“ skambėjo ne tik Klaipėdoje bei Lietuvoje, bet ir Ukrainoje, ir mano darbas buvo įvertintas: 2009-aisiais Ukraina mane apdovanojo Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu“,- pasidžiaugia mokytoja, pasidalijusi prisiminimais, kokiuose konkursuose ir festivaliuose dalyvavo po „Rodynos“ vėliava susibūrę vaikų ir suaugusiųjų kolektyvai, kiek garbės raštų ir laureatų apdovanojimų parsivežta iš Lietuvoje, Ukrainoje bei kitose šalyse vykusių ukrainiečių diasporą sukviečiančių renginių. O kur dar ekskursijos po visą Lietuvą ir Ukrainą su ukrainiečių klasės mokinukais, įvairios stovyklos.
„Ypač atmintin įstrigo 2003-iųjų ir 2011-ųjų vasaros stovyklos Arteke, Kryme. Abu kartus grįžome užėmę prizines vietas. Pamenu, mums reikėjo savo meninės programos metu pristatyti Lietuvą. Tuometinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius padovanojo mums Trispalvę ir Tautinės giesmės įrašą. Vėliavą dar tebeturime“,- sako N. Lukina.
„Tačiau po kelerių metų darbo tiesiog išsikvėpiau, ir pradėjau rengti sau pamainą,- liūdnesne gaida tęsia pašnekovė.- Mano klasėje mokėsi mergaitės, kurių mama buvo labai aktyvi, tad įkalbėjau ją pradėti dirbti kartu. O dabar būtent ji, Lidija Trigub, ir vadovauja „Rodynai““.
Kartu su L. Trigub N. Lukina rengė dokumentus, kad „Rodyna“ ir ukrainiečių sekmadieninė mokykla gautų naujas patalpas. Ukrainos garbės konsului Geniui Vygantui tarpininkaujant, Savivaldybės administracijos dėka patalpos gautos Naujojo Uosto gatvėje. Iškilmingo jų atidarymo metu kolegas sveikino ir pirmosios ukrainiečių klasės pirmoji mokytoja N. Lukina su savo ugdytiniais, padovanoję ne tik ukrainietiškų eilių ir dainų pynę, bet ir Taraso Ševčenkos portretą.
„Jei ne parama – vargiai išsilaikytume“
„Tačiau aš nusprendžiau atsisakyti darbo naujose patalpose: sunku ir toli važiuoti ten po darbo dėl vienos valandos. Aš pavargau“,- atsidūsta mokytoja.- Kol veikia ši klasė, kol mokyklos direktorė Lina Stankutė mus palaiko – tegul ji ir veikia. Naujos patalpos ir papildoma veikla – didžiulis pliusas vaikams, gyvenantiems miesto centre ir šiaurinėje jo pusėje. Juolab šiose patalpose veikiančiose klasėse gali mokytis visi, kas tik pageidauja. O į mūsų mokykloje esančią klasę mes visų pirma priimdavom būtent mūsų mokyklos mokinius. Ir nemanau, kad tai – neteisinga: galų gale, kiekviena mokykla gali tokį papildomą ugdymą organizuoti“.
Kol kalbėjome su mokytoja Nadija, į klasę kelis kartus buvo užbėgę mokiniai. Pasisveikinę, tyliai kažką pasiėmę, pašnarėję po stalčiukus ir suolus greit išsprūsdavo pro duris sau.
„Jie atbėga ir per pertraukas, ir po pamokų,- paaiškina N. Lukina.- Žinot, man kartais atrodo, jog ši klasė – viena iš tų retųjų, kur dar vyksta auklėjamasis darbas tikrąją šio žodžio prasme. Juolab kad per visus tuos metus stengėmės – ir aš, ir mokyklos vadovybė, ir visi rėmėjai – kad ši klasė būtų jauki, kad vaikams čia būtų miela. Jei ne rėmėjai, vargu ar turėtume rūbus, kuriais dabinamės štai jau 25-erius metus miesto renginiuose atstovaudami Klaipėdos ukrainiečių bendruomenei. Ir kiek apmaudu, kad dabartinė „Rodynos“ vadovė nelabai nori suprasti, jog dovanota buvo būtent šiai klasei...“
Pasak pašnekovės, gyvenimas vis suveda ją su puikiais žmonėmis. Net kai, regis, rankos jau nusvyra... Štai prieš metus laiko per URM „Pajūrio“ mokykloje įsikūrusią ukrainiečių klasę susirado labdaros fondas Satasitas Ukraina, padovanojęs vaikams naują kompiuterį, bei Lvove užsakęs ir pasiūdinęs 16 porų prie tautinių kostiumų derančių batų. Dovana buvusi pačiu laiku: senoji avalynė jau prašoktais padais buvusi...
„Visiškai netikėta ir todėl itin maloni buvo paskutinė mūsų kelionė į Vilnių: dalyvavome paminklo T. Ševčenkai atidengimo iškilmėse, susipažinome su naujai paskirtuoju Ukrainos ambasadoriumi. Beje, tautiniais kostiumais pasidabinę mūsų vaikai taip puikiai atrodė ir taip gražiai ukrainietiškai kalbėjo, jog koridoriuose darbuotojai klausinėjo: iš kurio Ukrainos miesto atvažiavote?- nusijuokia mokytoja ir priduria, jog viso to nebūtų buvę, jei ne kelionę padovanojusi VšĮ „Žalioji akademija“.
Kaip pasiekiamas toks rezultatas, kad Klaipėdoje gimę ir augę vaikai puikiai kalba ukrainietiškai?
„Tai – labai kruopštus darbas. Mažiausiai trejetą metų reikia su vaiku dirbti, kad rezultatas būtų matomas. Aš visą laiką dirbau tokiu principu: išeina dešimtokai, į jų vietą priimu pirmokėlių. Paskui kurį laiką jų nepriimdavau, tačiau kai mano anūkė pradėjo mokytis pirmoje klasėje, vėl surinkau būrelį mažųjų“,- sako mokytoja.
Šiuo metu ukrainiečių klasėje mokomasi ukrainiečių kalbos, eilėraščių, dainų, šokių – pagrindą sudaro folkloras, bet ir šiuolaikinių taip pat išmokstama – Ukrainos istorijos.
„Pritariau, pritariu ir pritarsiu mūsų buvusiam direktoriui P. Gaidajenko, kuris sakė vaikams: jūs išmoksite ne tik lietuvių, rusų, anglų, bet ir ukrainiečių kalbos. Su tokiu bagažu gyvenime tikrai neprapulsite, ir būsite itin turtingi“, - pabrėžia ketvirtį mažiaus ukrainietiškas tradicijas Klaipėdoje puoselėjanti mokytoja Nadija – Nadežda Lukina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą