Vytautas Čepas: "Neramina, jog į universiteto valdžią veržiasi vėl tie patys"

Vytautas Čepas: "Neramina, jog į universiteto valdžią veržiasi vėl tie patys"

Niekas nepaneigs, jog prie Klaipėdos universiteto įsteigimo svariai prisidėjo ir pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo miesto vadovas dr. Vytautas Čepas. Visgi jis neslepia, jog toks universitetas, koks jis tapo paskutiniaisiais metais, nieko netenkino.

Neramina ir tai, jog į universiteto valdžią veržiasi vis tie patys veikėjai, nors norėtųsi, kad bent pusė žmonių universiteto valdymo struktūrose būtų jauni. Apie universiteto įkūrimo aplinkybes, jo praeitį ir ateitį šnekamės su dr. Vytautu Čepu.

Klaipėdos universitetui jau daugiau nei ketvirtis amžiaus. Jūs, vaizdžiai sakant, buvote vienas iš universiteto pribuvėjų, iš paties Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio rankų paėmėte universiteto steigimo aktą. Kuo įsimintinas tas laikotarpis?

Keisti tada buvo laikai. Mieste siautėjo okupacinė kariuomenė, aikštėse šarvuočiai, vos ne kasdien "Jedinstvo" provokacijos, Maskvos paskelbta blokada, baisus pagrindinių maisto produktų stygius, o čia - universitetas! Bet tai buvo būtinas žingsnis, rodantis, kad Sąjūdžio valdžia negyvena vien šia diena, kad net tokioje, rodos, beviltiškoje situacijoje galvojama apie ateitį. Tada iš jedinstvenikų ne kartą teko girdėti pašaipų "Žrat nečevo, a oni universitet zadumali učredit!" (Ėsti nėra, o jie universitetą sugalvojo steigti!) Labai jau nepatiko jiems ta idėja, buvo lyg dagys po uodega.

Tačiau situacija buvo palanki, pamatai jau ankščiau padėti. Mieste veikė trijų aukštųjų mokyklų fakultetai, faktiškai reikėjo įsteigti vieną darinį ir pradėti universiteto kūrimą.

Bet kodėl tada universiteto steigimas užtruko beveik metus?

Taip, ilgokai. Trukdė ir objektyvios, ir subjektyvios priežastys. Niekas iš mūsų neturėjo tokios patirties, o ir Vilniuje visi klaidžiojo rūke. Vieną dieną sako taip, kitą jau kitaip, trečią - pasirodo iš viso to ar ano nereikia. Aiškinomės kiekvieną smulkmeną, derinome kiekvieną dokumentą, kiekvieną frazę. Tada dar neturėjome nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, vienintelis ryšys buvo laidinis telefonas, o pats patikimiausias - sena "Volga", su kuria ir dardėdavau kelis kartus per savaitę į sostinę steigimo reikalų tvarkyti. Gerai, kad jau turėjau šiokios tokios politinės patirties, Vyriausybėje ir Seime buvo daug Sąjūdžio žmonių, buvusių TSRS liaudies deputatų, su kuriais kartu dirbau Maskvoje. Labai geri santykiai buvo su tuometine premjere Kazimira Prunskiene, Seime aktyviai padėjo klaipėdiškiai deputatai, šviesaus atminimo ilgametis miesto Vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys ir istorikas Vidmantas Plečkaitis. Tad nuvykus ten netekdavo trintis prie kabinetų durų ir gaišti laiką laukiant, kada tave teiksis priimti. Taip ir krutėjome - lėtai, bet užtikrintai.

Na, o subjektyvios priežastys kaip visada: vietiniai nesutarimai, ambicijos, pavydas, kojų kaišiojimas lygioje vietoje, kova dėl postų...Į universitetą atsisakė jungtis Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetai, o Vyriausybė reikalavo sujungti į būsimą universitetą visas tris institucijas. Buvo ir atvirų bandymų stabdyti procesą. Taip vieną rytą sekretorė Violeta Ligeikienė padėjo ant mano stalo pluoštą lapų, o ten - nusipelniusių Lietuvos meno ir kultūros veikėjų reikalavimas steigti ne universitetą, bet konservatoriją... Vėl viskas iš pradžių, vėl į Vilnių, vėl nesibaigiantys aiškinimai ir įrodinėjimai, kol galų gale pavyko įtikinti Vyriausybę ir Seimą, kad galima apsieiti ir be konservatorijos fakultetų. Suprantama, tokie oponentų veiksmai nespartino universiteto steigimo proceso, darė jį labai komplikuotą.

Paskui reikėjo spręsti konkrečius universiteto kūrimo klausimus. Kaip sekėsi tada?

Tada pagrindinė našta gulė ant suformuoto universiteto Senato ir administracijos pečių. Čia milžinišką darbą padarė pirmasis universiteto senato pirmininkas Aleksandras Žalys, pirmasis rektorius Donatas Švitra, po jo atėję rektoriai. Tiesa ir ta, kad kai kurios neramios sielos nenurimo. Pasipylė skundai, kad universitetas įsteigtas neteisėtai, rektorius taip pat neteisėtas, kas buvo stribas, kas psichiatrinėje gydėsi, trumpai tariant, kaip visada. Aišku, nervus tai gadino, bet proceso jau nebestabdė.

Įdomių istorijų teko girdėti apie tai, kaip universitetui atiteko buvusios sovietinės kareivinės. Kalbėta, kad su tuometiniu Krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi ne vieną butelį konjako teko išlenkti arba kad kažkokiu būdu jį apgavote?

Nieko labai įdomaus ten nebuvo. Universitetui tada labai trūko patalpų. Suprantama, kad akys užkliuvo už tų kareivinių. Sovietinė kariuomenė jau buvo išvesta, o visas tas pastatų ansamblis atiteko Krašto apsaugai. Su A. Butkevičiumi buvome draugai nuo Sąjūdžio pradžios, nepaisant to, derėjomės gerą pusmetį. Tai aš pas jį į Vilnių, tai jis pas mane į Klaipėdą, vieną dieną atiduoda, kitą apsigalvoja. Rodos, jam patiko toks žaidimas ir jis būtų jį dar tęsęs, bet vieną kartą Klaipėdoje labai nuoširdžiai pasikalbėjome, aš jam kelis butelius gero konjako amžinos draugystės ir universiteto klestėjimo vardan padovanojau, ir taip klausimą išsprendėme. Paskui kažkas paleido gandą, kad tuos butelius ten ir išgėrėme, o aš jam dokumentus pasirašyti pakišau. Visiška nesąmonė! Jokio detektyvo nebuvo ir niekas nieko neapgaudinėjo. Tuo ta istorija ir baigėsi, be jokios apgavystės, vėliau antrasis universiteto rektorius Stasys Vaitekūnas visą tą reikalą įteisino juridiškai.

Iš esmės mano, kaip miesto vadovo, misija įsteigus universitetą baigėsi, po to valdžią į rankas perėmė universiteto Senatas ir administracija. Bet ir tada reikėjo rūpintis butais atvykstantiems dėstytojams, kitomis patalpomis... Miesto Taryba niekada universitetui neatsakydavo.

Kaip Jūs vertinate universiteto reikšmę, jo indėlį į miesto raidą? Ar toks universitetas yra reikalingas miestui, ar jis tenkina į jį sudėtus lūkesčius?

Universiteto reikšmė miestui milžiniška. Prisiminkite, kaip atrodė Klaipėda iki universiteto. Tai buvo tipinis pramoninis miestas, tvarkingai vykdantis ir viršijantis penkmečio planus, vis labiau didinantis savo pramoninį potencialą, kurio produktais, tiesą sakant, patys nelabai ir galėjome pasinaudoti. Netiesa būtų sakyti, kad niekas nesirūpino kultūra ir menais. Veikė Dramos ir Muzikinis teatrai, Parodų rūmai, muziejai, rašytojų, dailininkų ir kompozitorių sąjungos, tačiau įsteigus universitetą situacija pasikeitė iš esmės. Miestą užplūdo tūkstančiai jaunų žmonių, buvo ppadėtos socialinių, humanitarinių mokslų tradicijos, pagyvėjo gyvenimas, vaizdžiai tariant, miestą apgaubė akademinė aura, į jo gyvastį buvo įlietas jaunas, stiprus, almantis kraujas. To niekada nebūtų pavykę, jei Klaipėda ir toliau būtų vien tik intensyvinusi pramoninį potencialą.

Nors per tą penkerių metų kadenciją mieste buvo padaryta daug darbų (Jūrininkų ligoninė, Akvariumas, LCC Tarptautinis universitetas, Kalvystės muziejus etc.) universiteto įsteigimą visada laikau reikšmingiausiu pirmosios miesto Tarybos ir savo darbu.

Atsakydamas į antrąją Jūsų klausimo dalį noriu pažymėti, kad toks universitetas, koks jis tapo paskutiniaisiais metais nieko netenkino. Matyt, čia nedera ieškoti kaltųjų, bet drąsiai teigiu, kad jis buvo pradėjęs dirbti pats sau. Gausybė bala žino kam reikalingų programų, įsišakojusi biurokratija (pusantro dėstytojo tenka vienas tarnautojas!), studentų trūkumas ir dėstytojų perteklius, juokingi dėstytojų atlyginimai, reformų baimė, vėlavimas priimant sprendimus, neatsiliepimas į gyvenimo diktuojamas sąlygas universiteto egzistavimą padarė labai problemišką. Tačiau kaltinti vien akademinę bendruomenę būtų neteisinga. Juk kai valstybėje ko ne ant kiekvieno kampo po aukštąją mokyklą, kai šalį paliko per 800 000 jaunų žmonių, kai ministrai skiriami pagal kvailumą, ką nors numatyti ir planuoti nepaprastai sunku. Kai taip yra, kiekvienas dėstytojas, kiekviena katedra, kiekvienas fakultetas pradeda galvoti tik apie savo išlikimą, tada į dešimtą planą nustumiamas mokslas, užmirštamas studentas, išnyksta bendras vaizdas, bendras interesas ir universitetas pamažu slenka į nebūtį.

Suprantu, kad virš universiteto pakibo Damoklo kardas, kaip niekada aktualus tapo hamletiškasis klausimas - būti ar nebūti?

Nedramatizuoju, niekas neprarasta ir viskas yra mūsų rankose, tačiau Hamleto klausimas išlieka. Jei universiteto bendruomenė netemps antklodės kiekvienas į savo pusę, bet susitelks bendram tikslui siekti, viskas pamažu susitvarkys. Klaipėdos universitetas yra regioninis ir jis vienintelis toks. Vilniuje supranta, tiesa, ne visi, kad palikti tokį galingą ir specifinį pramoninį regioną be savarankiško universiteto tolygu pasmerkti jį niūriai egzistencijai, o tai niekam ne į naudą. Vadinasi, reikia ne tik labai aiškiai apsibrėžti savo veiklos kontūrus, tiksliai numatyti, kokie specialistai bus reikalingi regionui ir valstybei, bet ir suburti bendruomenę šiems tikslams siekti. Čia rankų sudėjusi negali likti ir Savivaldybė, kurios interesas išsaugoti universitetą turi būti prioritetinis, kada neapsiribojama kelių stipendijų įsteigimu ar formalių sutarčių pasirašymu, bet yra pamatuota, rimta, reguliari finansinė ir kitokia parama. Be abejo, nuošalyje neturėtų likti uosto kompleksas, kitos stambios ir ne visai stambios įmonės, kurių pozicija sprendžiant universiteto likimą bus lemiama. Jeigu pavyks visą tą galybę vieningai suspausti į vieną kumštį, manau, klausimas dėl universiteto išlikimo niekam nebekils. Pagaliau gal naujajai universiteto administracijai pavyks pažadinti ir universitetu sudominti Seimo narius, išrinktus Klaipėdoje ir Klaipėdos regione, kaip nors įkalbėti rūpintis tuo, kas taip sunkiai buvo sukurta, kas labai reikalinga ateinančioms kartoms.

Universitete rinkimai. Kokios prognozės? Ar tai turės lemiamos reikšmės universiteto ateičiai?

100 procentų turės. Deja, mane tai labiausiai ir neramina. Matau, kaip į valdžią veržiasi vėl tie patys. Nesakau, kad tai blogi žmonės ar prasti specialistai, bet kad ir kaip besuktum - tas jų geriausias laikas jau praeityje. Mažiausiai pusė žmonių universiteto valdymo struktūrose turi būti jauni, plataus akiračio, originaliai mąstantys, aktyvūs, nebijantys rizikuoti priimti sprendimus ir už juos atsakyti. Tokia patirties ir jaunystės sąjunga būtų geriausia, kas gali atsitikti universitetui. Labai svarbu, kas bus rektorius. Norėčiau tikėti, kad tai bus jaunas, drąsus, gebantis burti kolektyvą, išmintingas žmogus. Ko ir linkiu visai universiteto bendruomenei.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder