Priklausomybės ligas gydantys psichiatrai nemano, jog alkoholizmas yra tik sąmoningos kontrolės problema. Net manoma: kuo valingesnė asmenybė, tuo nuožmiau kovoja su nenustelbiamu potraukiu, tuo sunkiau yra pripažinti savo bejėgiškumą. Ir štai viską praradęs žmogus ištisus mėnesius, metus dirba, kol susigrąžina socialinį statusą bei ryšius, savo prarastą šeimą, o kai, rodosi, pasiekta pergalė, išgeria, ir potraukis vėl užgožia viską.
Autentiškų patirčių knygoje "Anoniminiai alkoholikai" rašoma apie žmogų, kuris metė gėręs, nes tai trukdė jo verslui, ir po 25 visiškos blaivybės metų nusprendė, jog tiek laiko atsispyręs potraukiui, jau galėtų "saikingai išgerti". Išlenkęs pirmą taurelę, žmogus atsipeikėjo klinkoje, o po poros metų šis buvęs sveikas žmogus, visiškai palūžęs, mirė. O štai kita, Džimio, situacija: "Atsisėdęs už stalo, užsisakiau stiklą pieno ir sumuštinį, apie gėrimą dar jokios minties nebuvo. Paskui užsisakiau antrą sumuštinį ir galvojau apie antrą stiklą pieno. Staiga galvą perskrodė mintis, kad įpylus į pieną truputį viskio, skrandžiui tai nepakenktų, tad įpyliau viskio į pieną. Miglotai pajutau, kad elgiuosi neatsakingai, tačiau jaučiausi ramus, nes gėriau pavalgęs. Eksperimentas taip gerai pavyko, kad užsisakiau dar viskio ir supyliau jį į dar vieną stiklinę pieno. Neatrodė, kad tai man pakenkė, tad vėl pakartojau". Taip prasidėjo dar viena Džimio kelionė į ligoninę. Knygoje pateikti pasakojimai daugybės žmonių, kurie paklojo didelius turtus, gydydamiesi pas žymiausius pasaulio psichiatrus ir patyrusius visišką fiasko bei praradusius paskutinę viltį - jie atsipeikėdavo lėktuve ar taksi į Niekur arba psichiatrijos klinikoje. Vieną pacientą klinikon atgabeno paieškų grupė: suvokęs padėties beviltiškumą, pasislėpė apleistame kluone ir laukė šuniškos mirties. Jis išsigelbėjo ir išliko, kaip ir daugybė radusiųjų kelią į AA.
Kalbantis su "Garstyčių sėklos" grupės nariais, išgirdau: "Kartais stinga valios tiesiog ateiti iki AA slenksčio. Juk gėda būtų kam nors pasakyti, kur tu lankaisi, o kitąkart kojos pačios atneša. Net matome po mūsų klubo langais stoviniuojančius žmones, kurie nesiryžta užeiti. Kiti po kurio laiko nustoja lankęsi klube, ir štai ateina atšvęsti metų blaivybės". Jauna simpatinga moteris kalbėjo: "Mano istorija nėra ypatingai skaudi. Aš net nebuvau nieko praradusi, net mano vyras dar nesuprato, kad turiu tą problemą. Bet aš tą sau pripažinau, ir atėjau į AA. Manau, niekam nebūtina laukti, kol pasieksi dugną ir visiškai degraduosi".
"Aš - ne toks, kaip jie!"
Žmogus, nebegeriantis jau penktus metus (pavadinkim jį Jonu), papasakojo: "Sau prisipažinęs, kad esu alkoholikas, gėdijausi prisipažinti, kad lankausi AA. Man atrodė, kad ten renkasi kažkokie degeneratai, nebeturį sveikatos gerti ir apie tai kalbą, vargšai žmonės, "skystuoliai", ir net priminė komjaunimą, ar sektų sambūrius. Buvo du "užėjimai": pirmasis, kai gydžiausi Priklausomybės ligų centre, nes neturėjau kur gyventi, ir ten man pasiūlė užeiti į AA. Išeit iš ligoninės norėjosi, bet eiti neturėjau pas ką. Apėmė keistas jausmas: ko ten, juk aš visai ne toks, bet ateinu tiesiai iš palatos ir jie neturi teisės mane išvaryti. Ir keistas buvo tuometinis AA supratimas: kas šachmatais žaidžia, kas apie kažkokius pasilinksminimus šneka. Ir tuo metu aš jais nepatikėjau, nes žinojau: iš manęs atimk butelį ir įduok šachmatus - laimės tai nesuteiks, tai ne išeitis, o apgailėtina gyvenimo imitacija. Man tai netinka. O paskui susiradau darbą, pradėjau laukti, kad gyvenimas susitvarkys. Ir tą savo negėrimą įsivaizdavau: jeigu turėčiau daug pinigų, užimčiau normalias pareigas, atsistočiau ant kojų, būčiau gerbiamas, su manimi būtų skaitomąsi... Nes buvau praradęs pasitikėjimą, mane visi "nurašė"; tai iš tikrųjų labai slėgė. Ir įsivaizdavau, jog tapęs normaliu žmogumi, galbūt galėčiau nebegerti - ne nuo to galo pradėjau. Tą darbą labai greit "pragėriau". Dar atsitiko toks dalykas: turėjau draugų, kur nueidavau dėl kompanijos, jie neturėjo tos problemos. Bet aišku, ten nuėjus, noras išgerti, pasinaudoti jais nustelbdavo tą draugystę, tik buvo likęs pojūtis jog esu tarp žmonių, kurie nėra smukę, kurių gyvenimas nėra sugriuvęs. Po paskutinio mano "užgėrimo", kai prisidirbau, ir iš ten mane išvijo."
Lyg feniksas iš pelenų
"Tuo momentu galvojau apie savižudybę, apie Danės upę. Paprasčiausiai supratau: aš nebegalėsiu nebegerti. Jau tiek išmėginta, pasižadėta, užsibrėžta, "užgerta" ir tikėtąsi, jog kitąkart man pavyks. Pavargau nuo visiškos nevilties, kovoti, kad būčiau žmogus: kaip besiklostytų aplinkybės, svaigalai iš gyvenimo nedingo, ir visiškai pasidaviau. Atrodė neįmanoma, kad kas man gali padėti: yra kažkas mano viduje, aš toksai žmogus ir tenorėjau viską užbaigti. Buvau pavargęs vegetuoti, valkatauti, būti iš visur išmetamas, pasidarė visiškai visvien, ar dabar galą gauti, ar vėliau, kam tęsti agonišką kankynę. Aš dar nusipirkau degtinės ir alaus, sutikęs draugą pasakiau, jog einu į AA. Jis pradėjo atkalbinėt: "Kaip tu negali sustot, susiimt ir nebegert?" Tuomet taip susiklostė aplinkybės, kad patekau į Minesotos programą, galbūt dėl to, kad prie manęs nesikabinėtų daktarai, kad manęs nelaikytų išlaikytinių, kuris veltui gyvena ligoninėje. Galvojau, bent apsimesiu, kad gydausi. Tuomet nutiko daugybė dalykų: iš pradžių neviltis, užsidarymas savyje, baimė ir kaltė dėl to, kas įvyko, ir siaubas dėl ateities. Išeisiu, ir manęs laukia vėl tas pats krytis. Į rankas pakliuvo knyga "Anoniminiai alkoholikai", atrodžiusi nerimta, bet už gydymą buvau sumokėjęs pinigus, vistiek nebuvo ką veikti, pasijutau laisvas, galimybę rinktis. Manęs niekas nevertė, bet galbūt "sugrojo" mano puikybė, išdidumas: nedurnas esu, negi aš tokios paprasčiausios knygos neperskaitysiu? Turėjau išankstinę nuostatą, kad visa "lektūra" varys į viena: tu negerk. Lengva pasakyti! Bet patyriau, kad pasakoja tokie pat žmonės, kaip ir aš - kaip jie gyveno, kaip jiems nesisekė, tokius dalykus, kuriuos aš slėpiau nuo savęs ir niekam nebūčiau drįsęs prisipažinti. Lyg tie žmonės būtų mane "kiaurai" pažinę, o toliau buvo parašyta, kaip jie rado išeitį. Ir atsirado jausmas, kad toks aš ne vienas, ir atsirado tas didžiulis noras negerti. Perspektyva normalaus gyvenimo, kurį stengdavausi imituoti, bet niekada neturėjau - kai gali žiūrėt žmogui į akis, kai nesijauti kaltas, prisidirbęs. Be jokių ten įspūdingų dalykų, kaip anksčiau įsivaizduodavau - pripažinimo, aplodismentų, nebe to man reikėjo, aš norėjau paprasčiausiai gyventi. Aš patikėjau", - sako Jonas.
"Norėjosi su kuo nors apie tai pasišnekėti, apie tai, kas man be galo svarbu pasidarė. Narkologijos centre žmonės ne apie tai šnekėjo: kaip gera buvo ir kaip reikėtų protingai išgert, nebeužsivest. Kaip man siekti blaivaus gyvenimo būsenos? Pasitikėjau vienintele psichologe Žana, pajutau, kad ji mane supranta, neišbrokuoja, nenurodinėja, ką daryti, o išklauso. Bet ji supranta "iš šalies", nes ji nėra tokia kaip aš, ji neturi tokios gyvenimo patirties ir siekio. Vis tik jaučiausi vienišas. Netikėtai užklydau vėl pas anoniminius alkoholikus - kavos atsigerti. Ir tik tada pasijutau, kad aš esu tarp lygiai tokių pačių, kurių man trūko - kurie gėrė, prasigėrė ir kurie ieško kelio. Bent jau pirmaisiais metais man labai to reikėjo - kalbėtis apie tą gėrimą, jausti, kad jie tokie patys ir kad pagaliau čia mane priėmė. Ir dabar, su jumis kalbant, man lyg reikia pasiteisinti, visa "išvartyti", kad paaiškėtų - jie mane suprato. Apie tai, kas man yra be galo svarbu, jie viską žino, ir tai nepaprastai daug. Išgėręs galėdavau pasikalbėti, bet man reikėjo žmonių, kurie nebenorėtų gert visą likusį gyvenimą. Aš negaliu kalbėti už nieką, išskyrus save patį, nes tai būtų kažkoks vertinimas. Čia niekas nieko nemoralizuoja, žmogaus reikalas, gerti jam ar ne, bet kai mūsų daug, pajunti įsipareigojimą ir norą padėti kitam. Čia nesvarbu religiniai įsitikinimai nei visuomeninė padėtis, nelieka barjerų, skirtumų, visi esame lygūs. Būna, kad ateina žmogus su dideliu savo "Aš", užimamu statusu ir lyg mėgina už tai gaut dividendų, gailisi savęs. Tada galvoji: "Žmogau, juk ir tu nusigėrei, atėjai pagalbos, ir koks skirtumas, kas tu esi - magistras ar valkata; 50 gr išgėrei, ir - "važiuoji", tavo gyvenimas eina velniop. Ir kuo greičiau nusimeti pasipūtimą, prisipažįsti sau, kad esi priklausomas nuo svaigalų, tuo lengviau sveiksti. Tuo greičiau ateina pasitikėjimas, jog gali pats atsakyti už save. Surengėme atvirą susirinkimą, kad apie draugiją sužinotų žmonės, turį priklausomybės problemą. Kad jie žinotų, jog yra išeitis. Čia kartu gali įveikti tai, ko vienas nepajėgtum, dingo baimės ir nevilties jausmas, atsirado išsvajota ramybė ir stiprybė. Grupei dešimt metų, ir nemaža žmonių jau gali pasigirti dešimčia grynos blaivybės metų, nes jei kartą išgeriama, blaivybės laikas pradedamas vėl iš naujo skaičiuot", - sakė Jonas, turintis jau visiškai kitą gyvenimo istoriją.
O kodėl uostamiesčio "AA" draugija pasivadino "Garstyčių sėkla"? Tokį pavadinimą pasiūlė bendraminčiai ir kolegos iš Amerikos. Evangelijoje pagal Matą sakoma: "Su kuo galima palyginti Dievo karalystę? Ji tarytum garstyčių grūdelis, kuris, sėjamas dirvon, esti mažiausias iš visų sėklų žemėje. Bet pasėtas užauga, tampa didesnis už visas daržoves, ir išleidžia tokias plačias šakas, kad jo pavėsyje gali susisukti lizdą padangių sparnuočiai". Primename, jog AA grupė laukia Jūsų kasdien, nuo 19 val., adresas Liepų 51, tel. 410646.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą