Simona Bovuar rašymą vadino didžiausiu savo meilės nuotykiu. Diena, kai nerašydavo, palikdavo pelenų skonį. Man kartais darbo diena prazvimbia kaip vapsva, žvalgantis pro nuo mano prakaito aprasojusius langus. Kaip tame anekdote. Kodėl kanibalas gyvena vienas? Nes persisotino žmonėmis. Dailininkas ekspresionistas Gudaitis rašė, jog didžiausią įspūdį Paryžiuje jam paliko žmonės, praėję ir nepalikę nė ženklo. Ir vis dėlto...
Veidrodžiai
Seniausias pasaulyje televizijos žurnalistas Algimantas Čekuolis sakė: "Vienintelis veidrodis, parodantis, kad esi tikras vyras, yra moters akys." Ne tik tai. Išsikalbėdami matome kitame savo veidrodinį atspindį ir nustembame pamatę iki šiol nepastebėtus savo bruožus. O to veidrodžio taip reikia... Net supykdavau, kai metų metus nematytas menininkas, kurio atėjau pakalbinti dėl surengtos naujos parodos, su atsainia mina sako: "Ką tau turėčiau dabar priskiesti? Ak, tu viską žinai, juk seki mano kūrybą." Jam atrodo, kad neturiu kito užsiėmimo, tik lyg koks pėdsekys šuo sekti jo kiekvieną pirstelėjimą, nuolat stebėti jo kūrybines gimdymo stangas. Tokie gyvena savimi ir nelabai domisi kitais.
Vienas ekscentriškas ir egocentriškas menininkas parodė monospektaklį. Prisistatė esąs metisas. Sakė, jog norėdamas sutramdyti savo vidinius gaivalus (tikriau būtų - pristabdyt baltus arklius) sava valia retsykiais užsidarantis beprotnamyje. Šiaip tai jis - genijus, "tiekiantis" savo paveikslus karališkajai šeimai (nepatikslino kurios šalies). O kai pristinga įkvėpimo, sakė, jog tapo drobę, įkišęs kaklą į kilpą. O kartais, sakė, tapantis vieną drobę drauge su dar keturiais draugais, ir tai kažkas panašaus į moters išprievartavimą. Na, panašiai ir jautiesi po vizito pas tokį genijų.
Pasitaiko ne tokių savanaudžių menininkų, kurie kažkiek domisi ir kukliu mano asmeniu. Antai dailininkas savo dirbtuvėje, muzika ir dekoracijomis primenančioje kabaretą, prisipažino: "Tu čia atėjai interviu kaip oficialus asmuo, o aš taip noriu tavęs kaip moters." Kartais poetai susitikę sveikinasi, bučiuodami į įvairias kūno vietas.
Juokingiausią repliką apie atspindžius pasąmonėje pasakė viena senamadiška mano draugė, Mėlynoji kojinė, kai pasakiau jai buvus nudistų pliaže: "Kaip galėsi imti interviu iš žmogaus, kuris matė tave nuogą?" Bet psichoanalitikas sakė, jog apsirengę žmonės - dar nuogesni. Manau, jog žmonės, kurie išsikalbėdami lieka be figos lapo yra grynuoliai, dar neišvaryti iš rojaus.
Sakyčiau, net ne komplimentas, o dosniausias honoraras man buvo vienos arfininkės laiškas: "Dėkoju jums už padorumą, saiką, hemingvejišką stilių. Jūs esate arfa."
Kankiniai ir mizantropai
Dažnai prieš susitikimą su nepažįstamu herojumi jauti stresą lyg aktorius prieš premjerą: ar pavyks prakalbinti, atverti, ar turėsi laužtis dūšion kaip banko plėšikas, užsimaukšlinęs komiksų personažo kaukę. Kartais nepadės įprastiniai žurnalistų triukai: nei kad girsi pokalbininko šunį, paveikslų kolekciją ar liaupsinsi jo pasiekimus. Tai laimės dalykas, kažkas nenusakomo. Kaip rašė Yalomas, kalbantis pasigirsta toks "dzingt!" arba ne. Gal pati turi būti atvira lyg kriauklė svetimos jūros ošimui? Kad stiprūs vyrai panorėtų išsiverkti į sterblę, kad atsivertų pūliuojančios sielos votys.
Ir šventa tiesa: kuo gilesnis nuopuolis, tuo didesnė atgailos vertė. Beprotnamyje prieglobstį radęs Mėlynbarzdis, kažkada nužudęs uždrausto geismų kambario duris atrakinusią žmoną, pajutęs, kad nejaučiu jam paniekos, neteisiu, nesijuokiu, pakloja savo gyvenimą it nudirtą odą. Randai ant jos, bjaurūs šašai taps rašmenimis, kuriuos perskaitę kiti gal pasimokys.
Bet tiesa ir ta, jog pernelyg įsijautęs į kito kančias tu kaip chirurgas nebesuvaldysi skalpelio. Sakoma, kūno skulptorius turi pjaustyti jį kaip akmens skulptorius - leliją.
O kartais, kai būni žaismingai nusiteikusi ir savo žavesiu galėtum išvilioti rupūžę iš kelmo, pokalbininkai, regis pasirengę užkurti po tavimi savo neapykantos pragaro katilą. Antai žmogelis, kuriam nenusisekė gyvenimas žino tik vieną būdą jį pakoreguoti - kiek įmanoma sugadinti jį kitiems. Žurnalistas virsta ne klausykla, o spjaudykla. Baigęs stulbinančią savo nesėkmių istoriją, netikėtai prapliumpa: "Tokias vienišas, išsiskyrusias moteris kaip jūs aš sukiščiau į gyvsidabrio kasyklas, į koncentracijos stovyklas. Jūs nematot žmogaus, jums tik jachtos, pinigai rūpi." Taip knieti pasakyti: "O kam joms gyventi su idiotu, kuris nori kontroliuoti ir murkdyti moterį savo sielos srutose", bet neleido darbo etika. Tik dar kartą įsitikinau, jog vidiniai demonai gajesni už tarakonus.
Pakanka ir tokių, kurie tavimi manipuliuoja. Atiduok paskutinius marškinius - tik išsityčios. Kaip kokia A. Sent Egziuperi auka ("Esi atsakingas už tą, kurį prisijaukinai") ilgus metus globojau vienišos moters šeimą. Ji augino tris sūnus, sunkiai dirbo, aukojosi, o kai aplankydavau, vis verkšlendavo, kad jie visi alkani. Jai gėda būdavo nueiti atsiimt pašalpos, nes kažkuri tarnautoja pasakiusi: "Kam tiek prisigimdei?", todėl tikėdavosi, jog už ją nueisiu aš. Nešdavau jiems maisto, kol susivokiau, jog tie sūnūs jau užaugo. Nedirba, nes... neapsimoka dirbti už grašius. Kartą važiavome vienu autobusu, staiga krūptelėjau, išgirdusi šūksnį: "Žiūrėk, čia ta žurnalistė!". Jame buvo tiek neapykantos ir pagiežos, kad net supykino.
Yra dar ir skaitytojų auditorija, ne - šunauja, kurie tau į akis spjaudosi pavydo nuodais. Vėlų šeštadienio vakarą skambina anonimė dėl mano straipsnio apie daugiavaikę motiną, beje, gerbiamą kaimo bendruomenės, išrinktą Metų moterimi, ir rėkia: "Ko jūs tą ... šlovinate? Ar nežinote, kad visi jos vaikai yra policijos įskaitoje?" Pala, susizgrimbu, ar ir kūdikis, ir mažamečiai? Kita paskambinusi burnoja: "Ar jūs žinote, kad tas niekadėjas savo pirmąją žmoną paliko? Kad "durnyne" gulėjo?" Tąkart tesumojau atkirsti, jog norėdama papasakoti apie kilnų žmogaus poelgį, ką gražaus sukūrė, netikrinu jo dosjė. O dėl "durnyno"... Garsus režisierius F. Felinis sakė: "Pamišėlis - tai individualistas. Normalumas yra kęsti tai, kas nepakenčiama."
Beje, nebūtinai pamišėliai išsipleikia ant blakių suvarpytos vietinės reikšmės Froido kušetės. Šis teisingai pastebėjo: "Keista, jeigu žmogui gėda atlikti proto ir jausmų higieną. Bet kitas vaikšto sugedusiu, dvokiančiu dantimi, ir jam netrukdo."
Būna stresų ir ieškant personažų. Kartą dėl įvairių priežasčių atsisakė duoti interviu šeštadieniui net dvylika kandidatų: susirgo močiutė, išbėrė, susipyko su vyru, pluša prie grandiozinio projekto, vyksta pas egzorcistą... Kai pagaliau sutarėme su tryliktuoju, ėjau virpančiomis kojomis: o gal rasiu pasigėrusį, su dievais besišnekantį?
Vietoje post scriptum
Vienok ar pašalietis, tarkim, koks rašeiva, kurio plunksnose knibžda savų ydų, rūpesčių erkės, gali padėti kitam žmogui? Išgelbėti jo sielą? Greičiau pražudyti. Kartą išgyriau išgeriantį, bet tautai nusipelniusį architektą, ir sutikau jį gatvėje praskeltu pakaušiu. Apdainavau nagingą kalvį, ir ar tai atsitiktinumas, ar jis "nepakėlė šlovės", bet nukaldino bažnytėlei kreivų kreiviausią kryžių...
Kažkur skaičiau, kad įspūdingiausi žmonės pas mus ateina iš knygų arba nusileidžia iš dangaus. Jie ateina į mūsų protą, į mūsų gyvenimą, ir vėl išeina. Tada jaučiamės kažko netekę. Netenkame to, ko niekada ir neturėjome. Kažin ar šių žmonių sielą palytėjusi plunksna it drabužyje joje palieka kokią neišdylančią žymę?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą