Maltiečių pirmosios pagalbos programų vadovė Marija Valentinaitytė apie sunkius savo likimo smūgius ir begalinį norą padėti kitiems

Maltiečių pirmosios pagalbos programų vadovė Marija Valentinaitytė apie sunkius savo likimo smūgius ir begalinį norą padėti kitiems

„Darbas greitosios medicininės pagalbos stotyje  yra sudėtingas – kasdien matai nelaimes, traumas ir mirtis, – pasakoja Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) Pirmosios pagalbos programų vadovė medikė Marija Valentinaitytė.

–  Tačiau būna ypač apmaudu, kai gyvybė užgęsta tada, kai ją dar buvo galima išsaugoti. Atsimenu, gavome iškvietimą iš įstaigos, kad vienam iš darbuotojų skauda širdies plote. Atvykome pagal iškvietimą, suteikėme reikiamą pagalbą. Po pirminės paciento apžiūros didelės problemos neįžvelgėme, tačiau nutarėme 50-ies metų vyrą nuvežti į ligoninę išsamesniam ištyrimui, nes įtarėme ūmų koronarinį sindromą. Vykstant į ligoninę, kelyje, vyro būklė pablogėjo, jis prarado sąmonę, situacija vis sunkėjo. Transportuoti į gydymo įstaigą vyrą teko per pačią transporto spūstį, mūsų vairuotojas lėkė, kiek galėjo su įjungtais švyturėliais ir garso signalais, per garsiakalbį ragindamas vairuotojus atlaisvinti kelią. Tačiau sausakimšoje gatvėje kelio atlaisvinti ne visi gebėjo ir mes įstrigome... Nors ir labai stengėmės GMP mašinoje gaivinti vyrą, nepasiekus ligoninės jo gyvybė užgeso... Jeigu būtume ten atvykę porą minučių anksčiau, gal dar būtume turėję galimybę išgelbėti paciento gyvybę.Todėl savo klausytojams mokyklų pirmosios pagalbos kursuose visada sakau: „ Jūs visi esate būsimi ar esami vairuotojai ir jeigu matote, kad „atskrieja“ greitosios pagalbos automobilis su įjungtais švyturėliais ir garso signalais – nedelsdami atlaisvinkite jam kelią, nes jame tuo metu galbūt vyksta kova dėl žmogaus gyvybės...“

Artimųjų mirtys, traumos ir gyvenimo prasmės paieškos

Pasak Marijos, mirtimi ir sunkiomis traumomis buvo paženklinti daugelis jos gyvenimo etapų.

„Mano tėvo Jono Valentinaičio mirtis buvo didžiausia mano gyvenimo netektis, – pasakoja Marija. – Man tada buvo dvidešimt metų. Savo tėvui esu dėkinga už viską, ką gyvenime išmokau ir pasiekiau. Tėtis žuvo avarijoje, važiuodamas su mama iš sodo. Užvažiavus ant kelio pakraštyje esančio žvyro ruožo, jo automobilį staiga sumėtė, jis kelis kartus vertėsi. Tėtis iškrito per atvirą mašinos stoglangį ir buvo mirtinai prispaustas užkritusios mašinos...“

Likimas lėmė, kad tuo metu Marija buvo netoliese, tačiau atvažiavusi į avarijos vietą, ji jau nieko negalėjo padėti. Lyg sapne mergina išvydo apsivertusią sudaužytą šeimos mašiną ir griovyje sėdinčią, ir nenumaldomai raudančią mamą...

„Mūsų šeimos gražus, ilgai ir rūpestingai kurtas gyvenimas sudužo per keletą akimirkų, – prisimena Marija. – Mano tėvas buvo žinomas lakūnas, konstruktorius, dėstė Kauno politechnikos institute. Jis laikė visus šeimos „kampus“, iš visų jėgų stengėsi, kad mes nepatirtume skurdo, dirbdavo nuo ryto iki vakaro. Po tėčio mirties iškart supratome, kad viskas nuo šiol bus kitaip. Pradėjome gauti sąskaitas už komunalines paslaugas, kurių jau negalėjome apmokėti. Mama nuo didžiulio skausmo užsidarė savyje. Mano tėvas visada buvo vienintelis vyras jos gyvenime, vienintelė atrama, į kurią ji galėjo atsiremti. Brolis po tėvo mirties irgi kažkaip atitolo. Aš pajutau, kad gyvenimas pradeda slysti iš po kojų...“

Pasak Marijos, poros mėnesių po tėvo mirties ji tiesiog neprisimena. Viskas buvo kaip rūke, baisus tuštumos ir netekimo jausmas buvo nepakeliamas. Mergina nutraukė medicinos studijas, nes tiesiog nebegalėjo susikaupti. Skausmas buvo per daug didelis.

„Sprendimas išvykti į Austrijos Alpes man buvo vienintelė galimybė nors kiek pamiršti realybę ir užgriuvusias problemas, – prisimena Marija. – Tai buvo spontaniškas sprendimas, tačiau atitrūkimo nuo savo skausmo tada man  tiesiog gyvybiškai reikėjo. Norėjau pakeisti aplinką, kopti į kalnus. Tėtis buvo įskiepijęs man meilę kalnams, skraidymui. Austrijoje nutariau pasinaudoti galimybe paskraidyti parasparniu, tačiau skrydis pasibaigė tragiškai. Iš pradžių viskas buvo nuostabu, sklendžiau virš kalnų ir gėrėjausi nepakartojamais vaizdais. Tačiau parasparniui leidžiantis staigus stipraus šoninio vėjo gūsis suskliautė parasparnio sparnus. Skraidyklė prarado greitį ir staiga pradėjo kristi. Nieko negalėjau padaryti ir kaip akmuo kritau į žemę žemyn galva...“

Pasak Marijos, kas buvo toliau, ji nelabai atsimena. Atsimena tik jos atskridusio paimti medicininio sraigtasparnio lakūno veidą su šalmu. Jis pasilenkė prie jos keldamas du pirštus į viršų ir žvilgsniu klausdamas ar viskas gerai.

Marija paklusniai linktelėjo ir nusišypsojo, tačiau jos stuburo trauma buvo išties labai sunki, mergina tik per plauką išsigelbėjo nuo neįgalumo ir  kojų nevaldymo. Po kelių savaičių praleistų Austrijos ligoninėse Marija buvo medicininiu lėktuvu atgabenta į Lietuvą. Gydymas ir reabilitacija truko dar apie metus, tačiau po jo Marija vėl galėjo vaikščioti.

Noras padėti kitiems

„Mano tėtis pats visada padėdavo kitiems, ypač silpniems ir ligoniams, to mokė ir mane, – prisimena Marija. – Mano pagalbos tada reikėjo ir vienam mano mylimiausių ir  artimiausių žmonių – močiutei Marytei, kuri po sunkaus insulto buvo visiškai paralyžiuota ir prikaustyta prie lovos. Prisimenu, dar būdama 6–7 metų jau bandydavau pasodinti močiutę ant basono. Apsivyniodavau ją rankomis, iš visų jėgų įsispirdavau kojomis, sakydama „Močiute, kabinkis į mane...“. Taip mes ir sukiodavomės, kol pasisekdavo ją pasodinti. Kartą, atsimenu, tėvų nebuvo, o močiutei padėti labai reikėjo. Išbėgau į gatvę ir nužvelgiau praeivius, ieškodama  pagalbos. Praeiviai žiūrėjo į mane nustebę, tačiau padėti neskubėjo. Staiga pamačiau malonią, inteligentišką moterį ir pribėgau prie jos: „Ponia, man labai reikia Jūsų pagalbos, einam su manim...“ Moteris atidžiai mane nužvelgė, tačiau suprato, kad jeigu toks mažas vaikas prašo, tai reikalas rimtas ir nuėjo kartu. Abi pasodinome močiutę ant basono, viską sutvarkėme, tačiau moteris pasiliko, nes ją labai sujaudino toks mažo vaiko poelgis, ji norėjo sulaukti mano tėvų ir apie tai jiems pati papasakoti...“

Netekčių ir traumų patyrimas ir noras padėti kitiems vėliau Mariją atvedė į Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso savanorių kursus Vilniuje. Čia jie buvo ruošiami padėti ligoniams, kuriems gyventi liko kelios savaitės, o gal ir tik kelios dienos.

„Kursai tapo man labai ypatingu patyrimu, kuris privertė mane atnaujinti medicinos studijas, pradėti dirbti Greitosios medicinos pagalbos stotyje, o vėliau paskatino tapti maltiečių Pirmosios pagalbos projektų koordinatore. Supratau, kad mano pagalbos, medicininių žinių ir noro padėti tikrai daug kam reikia.“

Jaunieji mokyklos paramedikai

Vienas labiausiai Marijos širdžiai artimų projektų maltiečių veikloje – „Jaunųjų mokyklos paramedikų“ ruošimas. Šis projektas yra itin aktualus, nes dabar Lietuvos mokyklose beveik nebeliko  medicinos punktų, kad atsitikus nelaimingam įvykiui specialistai galėtų padėti nukentėjusiems.

Laukti kol atvyks greitoji ir suteiks pirmąją pagalbą, dažnai gali neužtekti laiko (ypač kaimo vietovėse), todėl gavęs sunkią traumą moksleivis gali mirti arba likti neįgalus visą gyvenimą.

Tokiais atvejais ypač vertingas yra kiekvienas mokantis suteikti pirmąją pagalbą nukentėjusiam. „Jaunieji mokyklos paramedikai“ tikrai gali suteikti kompetentingą pirmąją medicinos pagalbą, kadangi jie reguliariai dalyvauja mokymuose, kursuose, rajoninėse ir respublikinėse „Jaunųjų mokyklos paramedikų“ varžybose.

„Labai dažnai atvykus į nelaimės vietą matau, kad ten susirinkę daug žmonių, tačiau pagalbos sužeistiesiems niekas neteikia – visi tik stovi, žiūri ir laukia... Ir ne tik tai! Dar ir priekaištų iš tokių susilaukiame: „Kur jūs buvote? Kodėl taip ilgai važiavote?!“ O kodėl visi tie žiūrovai negali patys nors kažkuo nukentėjusiam padėti – sustabdyti kraujavimą, fiksuoti lūžio vietą, prilaikyti galvą ... Nors kažką padaryti, o ne tik žiūrėti! Pagalbai daug proto nereikia, tačiau, suprantama, reikia žinoti, kaip tai padaryti, kad dar labiau sužeistajam nepakenktum...“

Pasak Marijos, jaunuolius paruošti tokioms situacijoms (nuo traumos gavimo iki greitosios pagalbos atvykimo) ir yra skirta maltiečių „Jaunųjų mokyklos paramedikų“ programa. Joje 2018 metais metais dalyvavo 150 moksleivių iš 10 Lietuvos mokyklų.

Tačiau išmokti pirmąją pagalbą būtina ne tik moksleiviams. Šiuos gyvybę galinčius išgelbėti įgūdžius turi turėti kiekvienas – kad nebūtų pasyviu stebėtoju mirštant žmogui, o sugebėtų suteikti jam pagalbą laukiant kol atvyks medikai.

Būtent šių gyvybiškai svarbių įgūdžių Marija moko savo vedamuose maltiečių Pirmosios pagalbos kursuose.

„Kviečiu, ateikite pas mane į kursus, pasėdėkite, išklausykite, – emocingai kalba maltiečių medikė. – Tikrai visko išmoksite! Tai dalykai, kuriuos jūs tiesiog privalote žinoti! Jeigu kada nors gyvenime šios žinios padės  gelbstint žmogaus gyvybę –  pajusite tokį nepakartojamą jausmą, kurio gyvenime dar niekada nepatyrėte... O jeigu tai bus jūsų artimas žmogus, tėvas ar vaikas, kurį matysite mirštant ir nežinosite kaip jam padėti? Argi galite sau leisti nežinoti ir nemokėti jam padėti?“

Maloniai kviečiame prisidėti prie maltiečių pirmosios pagalbos paslaugų teikimo, jaunųjų mokyklos paramedikų ruošimo, socialinių paslaugų vienišiems seneliams, vaikams ir neįgaliesiems plėtimo Lietuvoje, paskiriant savo 2 % nuo GPM maltiečiams. Daugiau informacijos: http://2proc.maltieciai.lt/

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder