Vaikai bijo žalčių, bausmių ir savo antrininko.

Tėvai žino, kad kiekvienas vaikas jaučia baimę, tačiau jie nežino, iš kur kyla šis nerimas. Dažnai klausiame: "Kodėl mano vaikas toks baugštus? Jis neturi jokios priežasties baimintis". Kalbinau 4 - 6-erių metų darželinukus. Tad ko tu bijai, vaike?

"Bijau krokodilo"...

Mažyliai dar ne viską žino, o žurnalistas jiems atrodo "žmogus, kuris nešioja žurnalus". Tikino nebiją vieni pasilikti namie. Net trys vaikai sakė bijantys krokodilo. - "O Lietuvoje yra krokodilų?" - "Žinoma. Baltijos jūroje". Marius bijo dinozaurų, nes "gal jie ne visai išnykę". Marius tikino nebijąs vienas naktį eiti per kapines; bet buvę labai baisu, kai katinėlis iškrito iš devinto aukšto pro balkono tarpelį ir ištiško. Paklaustas, ar nebijo netekti ką tik įsigyto kito gyvulėlio, atsakė, kad ne - balkono skylės užtaisytos. Ir visi pakelia rankutes, paklausti, ar nusileistų vieni į tamsų rūsį. Kaip gąsdintų draugus? Pultų staiga, su kauke ir šūksniais. - "Apsimesčiau vaiduokliu, tada užsidėčiau ant galvos vystyklus ir ū-ū-ū!" - plepėjo Greta. Vienas berniukas sakė bijąs eiti per " Beždžionių tiltą"... Baisiausias filmas - "Prezidento lėktuvas", nes juo skrido daugybė žudikų. Ko bijo jų mamytės? - "Banditų ir plėšikų. Bet aš jų nebijau, nes moku muštis. Bet bijočiau marsiečių, nors šie nieko blogo nedaro", - tikino Marius.
Nė vienas vaikelis nesakė bijąs diržo, o mamytės niekuo ir negąsdina. bet jie šiek tiek bijo būti nubausti. Kai kurie pašiurpo, prakalbę apie gyvačių lizdą. Raselė ir Vilius bijo vilko ir... žalčio: "Esu matęs jį, bet jis buvo uždarytas stiklinėj dėžėj, miegojo ir niekaip negalėjo išlįsti", - sakė Viliukas. O jei berniukui duočiau daug saldainių, ar išdrįstų paglostyti žaltį? Jis tik atkakliai purtė galvą. Klausiau, ar vaikai bijo numirėlių. Šie sakė nebiją, bet tokiu tonu, lyg ką sunkaus stumtų nuo savęs. Ar nebijo, kad kada nors pasens ir teks numirti? - "Gal bus išrasti vaistai ir mirti nebereikės", - samprotavo mažyliai, ir laibais balseliais kniaukdami prisipažino, jog bijo ligoninės ir švirštų. Deividas bijo buliaus. Gal nugalės savo baimę ir bus matadoras? Berniukas matė koridą, ir besikaunantis matadoras atrodė jam labai drąsus, bet nedoras žmogus. - "Jeigu kaime sutikčiau bulių, įsilipčiau į medį, bet jisai nutrenktų medį ragais". Tik vienas vaikas tikino "nieko pasaulyje" nebijąs: paklausiau jo, kodėl tad toks mažas jis jau lanko kovos menus? Kad kitus apgintų!
Šie šaunūs vaikai nebijo jokių baubų ir net perkūnijos! Pats baisiausias reiškinys ir nelaimingiausias gyvenimo įvykis būtų, jei paliktų mama ar tėtis. Auklėtoja paprašė įsivaizduoti, o kaip reaguotų vaikai, jei atidarytų duris ir už jų pamatytų stovint... save patį? - "Iš tikrųjų būtų baisu. Paklaustume: "Kas tu toks?".

Apie didžiausią mažųjų siaubą

Žymus amerikiečių vaikų psichologas ir psichoterapeutas Haimas Ginotas (Haim Ginott) rašo, jog didžiausia vaiko baimė yra būti tėvų nemylimam ir atstumtam. Apie tai labai tiksliai pasakė J. Steinbekas: "Didžiausias siaubas, kurį gali patirti vaikas - būti atstumtas; tai yra pragaras, kurio jis bijo... O atstumtąjį užvaldo pyktis, o iš pykčio keršijant padaromas koks nors nusikaltimas. Vienas vaikas, nepatirdamas trokštamos meilės, paspiria katę ir slepia savo kaltę; kitas vagia, kad pinigai padarytų jį mylimą; o trečias nukariauja pasaulį - ir visada kaltė ir kerštas, ir dar didesnė kaltė".
Niekada nereikėtų gąsdinti vaiko, kad jį pames tėvai - nei juokais, nei supykus. Ne kartą teko matyti mamą, šaukiančią ant atsiliekančio vaiko: "Jei neklausysi, aš tave čia paliksiu!" Tai priverčia mažių manyti, kad jis bus paliktas vienui vienas visame pasaulyje. Kai vaikas peržengia pakantos ribas, verčiau pastverti jį už rankos nei grasinti, - teigia vaikų psichologas. Kai kurie vaikai išsigąsta, jeigu grįžę iš mokyklos neranda tėvų namie. Pravartu palikti žinutę "skelbimų lentoje" apie savo buvimo vietą arba magnetofono juostoje: ramus tėvų balsas ir meilės kupini žodžiai padeda jiems nejaučiant per didelio nerimo, ištverti laikinus išsiskyrimus. Kai gyvenimas verčia mus išsiskirti ilgesniam laikui, būtina juos paruošti. Kai kurie tėvai nepajėgia pasakyti vaikui, kad turės išvykti operuotis ar į komandiruotę; bijodami reakcijos, palieka giminaičiui ar auklei tai paaiškinti. Trimečių dvynukų motina turėjo gultis į ligoninę operacijai. Namų atmosfera buvo kupina įtampos ir rūpesčių, o vieną rytą motina pasiėmė krepšį pirkiniams ir apsimetė, kad eina apsipirkti. Ji paliko namus ir negrįžo kelias savaites. Vaikai tiesiog sunyko per šį laiką: tėvo žodžiai neteikė paguodos. Kas vakarą jie užmigdavo su ašaromis akyse, o dienomis daug laiko praleisdavo prie lango, laukdami mamos.

Nerimas, susijęs su kalte ir tėvų nesutarimais

Kaltė kaip druska suteikia skonį gyvenimui, bet niekada neturi tapti pagrindiniu patiekalu. Kai atžalėlė pažeidžia socialinio ir moralinio elgesio taisykles, nepritarimas bei kaltės jausmas visai vietoje. Bet jeigu vaikui draudžiama jausti neigiamus jausmus arba turėti "negražių" minčių, jis neišvengimai jaučia pernelyg didelę kaltę ir nerimą. Tėvai turėtų tvarkytis su vaikų nusižengimais kaip mechanikas tvarkosi su automobilio gedimais. Jis negėdija automobilio savininko, bet nurodo, ką reikia pataisyti. Jis klausia savęs: kokia gedimo priežastis?
Didelė paguoda vaikams žinoti, kad iš tiesų gali galvoti kaip nori, neprarasdami tėvų meilės: "Mano nuomonė kitokia. Aš gerbiu tavo požiūrį, bet mano požiūris kitoks". Patys to nenorėdami, galime sukelti vaikams kaltės jausmus daugiažodžiaudami ir bereikalingai aiškindami, tai ypač pasakytina apie tėvus, įsitikinusius, kad jų valdžia turi remtis sutarimu netgi tada, kai tema paini, o valdiniai dar nebrandūs.
Jeigu vaikui neleidžiama dalyvauti kokioje veikloje ir prisiimti atsakomybę tada, kai jis tam jau subrendęs, jis įsižeidžia ir pyksta. Pyktis savo ruožtu gali sukelti keršto fantazijas, lydimas kaltės jausmų ir baimės būti nubaustam. Jeigu vaikui nepavyksta užduotis, jį paguodžia žinojimas, kad tėvai supranta, jog užduotis jam buvo sunki. Vaikas tuomet patiria užuojautą ir paramą, ir tai sukuria didesnį intymumą tarp jo ir tėvų. Vaikas nelaiko savęs netikusiu dėl to, kad jam nepasisekė atlikti užduoties. Jeigu iš vaiko per daug tikimasi ir reikalaujama, tai nualina, stabdo jo vystymąsi, slopina domėjimąsi ir gali baigtis emocijų žlugimu.
Kai tėvai kovoja tarpusavy, vaikai jaučia nerimą dėl jų namams iškilusios grėsmės ir kaltę dėl savo tikro ar įsivaizduojamo vaidmens šeimos konflikte. Kartais jie mano esą nesantaikos priežastis. Vaikai neišsaugo neutralumo, kai šeimoje vyksta pilietinis karas. Jie palaiko kurią pusę. Vaikų dalyvavimo tėvų kovose padariniai žalingi tiek jų psichoseksualiniam vystymuisi, tiek charakterio formavimuisi. Kai berniukas ar mergaitė atstumia tėvą arba motiną, jie nebeturi tinkamo pavyzdžio susitapatinimui. Užaugę gali būti nepasitikintys ar priešiški kitos lyties asmenų atžvilgiu. Kai tėvai siekia vaikų pripažinimo, dažnai griebiasi papirkimo, meilikavimo ir melo. Tada vaikuose formuojasi suskaidyta ištikimybė ir nuolatinis dvilypumas. Poreikis ginti vieną tėvų nuo kito arba galimybė nuteikti vieną prieš kitą paveikia charakterį: tokie vaikai nuo mažens pajunta savo perdėtą vertę nesutariančioms pusėms ir nuolat kelia kainą. Išmoksta manipuliuoti ir išnaudotim intriguoti ir šantažuoti, šnipinėti ir liežuvauti. Taip išmoksta gyventi pasaulyje, kur garbingumas yra susitarimo reikalas, o sąžinė tik trukdo, pasaulyje, kuris skatina psichopatišką elgesį ir apdovanoja už jį.

Nerimas, susijęs su gyvenimo pabaiga

Vaikų psichologas Haimas Ginotas išdėsto ir savo požiūrį, kaip vaikas turėtų susitaikyti su artimo žmogaus netektimi. Suaugusiems mirtis yra tragiška todėl, kad ji neatšaukiama. Mirtis, tokia galutinė ir amžina, yra visų vilčių pabaiga. Todėl asmeninė mirtis atrodo nereali, niekas negali įsivaizduoti savęs be ateities. Paguodą teikia tikėjimas, sakoma, jog tikintis žmogus - laisvas nuo mirties... Vaikams mirtis yra mistikos gaubiama paslaptis. Jie negali suprasti, jog mirtis neatšaukiama, kad nei tėvai, nei jo paties maldavimai negali sugrąžinti mirusios močiutės. Vaiko troškimų bergždumas mirties akivaizdoje jam yra žiaurus smūgis. Jis pakerta vaiko tikėjimą tuo, kad jo norai gali pakeisti įvykių eigą, ir pasijunta silpnas bei kupinas nerimo. Vaikas patiria, kad nepaisant jo ašarų ir protestų, mylimo gyvūno ar žmogaus nebėra šalia jo. Jo baimę atskleidžia klausimas, ne retai užduodamas tėvams: "Ar tu mane mylėsi ir kai numirsi?"
Kai kurie tėvai stengiasi apsaugoti savo vaiką nuo skausmo ir sielvarto. Nugaišus vėžliukui, jie skubiai pakeičia gyvūną nauju, vildamiesi, kad vaikas nepastebės skirtumo. Kokią pamoką vaikas gauna? Jis gali padaryti išvadą, kad mylimo gyvūno ar žmogaus netekimas nėra svarbus dalykas, kad meilė ir ištikimybė gali būti lengvai perkeliamos į kitus. Negalima atimti iš vaiko teisės gedėti ir liūdėti. Kai vaikas gali apverkti gyvenimo ir mirties pabaigą, jo žmogiškumas tampa tvirtesnis, o charakteris - kilnesnis. Kai vaikui nepaaiškinama, kas atsitiko, jį gali prislėgti bevardis nerimas. Arba jis gali užpildyti žinojimo spragas savais baime pagrįstais ir painiais paaiškinimais. Jis gali net imti kaltinti save dėl netekties ir pasijusti atskirtas ne tik nuo mirusiojo, bet ir nuo gyvųjų. Nusiraminimas ir paguoda atiena, atskleidus gilius jausmus rūpestingam klausytojui. Tėvai gali išreikšti žodžiais tuos vaiką slegiančius jausmus, kurių jis pats nepajėgia išsakyti. Mirus senelei, tėvai galėtų pasakyti: "Tu ilgiesi senelės, tau labai jos trūksta. Tu ją labai mylėjai ir ji - tave. Tu norėtum, kad ji būtų su mumis. Sunku patikėti, kad jos nebėra. Tu ją labai gerai prisimeni". Tokie posakiai atskleidžia vaikui tai, kad tėvams rūpi jo jausmai ir mintys, ir padrąsina jį pasidalinti baimėmis ir klausti. Jis gal nori žinoti, ar mirtis sukelia skausmą, ar mirusieji kada nors sugrįžta, ar mirs tėveliai ir jis pats? Atsakymai turi būti trumpi: kai žmogus numiršta, kūnas visai nejaučia skausmo; mirusieji niekada nesugrįžta, natūralu mirti pasenus. Kalbant su vaikais apie mirtį, geriau vengti eufemizmų. Kai keturmetei pasakaė, kad senelis užmigo amžinuoju miegu, ji paklausė, ar senelis pasiėmė savo pižamą. Be to, ji nuogąstavo dėl to, kad senelis supyko ant jos, nes ji nepasakė "labos nakties" prieš jam užmiegant. Kai penkiamečiui berniukui buvo pasakyta, kad sesutė iškeliavo į dangų ir tapo angelu", jis meldėsi, kad kiti šeimos nariai taip pat mirtų ir taptų angelais. Jeigu vaikas supažindinamas su faktais paprastai ir sąžiningai, palydint tai meiliu apkabinimu ir mylinčiu žvilgsniu, jis jaučiasi nuramintas.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder