Svetimi vyrai

Svetimi vyrai

"Aną žiemą ir vasarą priklausiau dviem vyrams, kuriuos praminiau Princu ir Drakonu. Iš pradžių jaučiausi biblinė ištvirkėlė, bet juk ir žmona, neištikima savo sutuoktiniui, turi dvi "antrąsias puses". Kartais jausdavausi lyg šėlstančio ciklono centre, kur ramu ir tylu", - pasakojo Elma.

Su iliuzijom ir be jų

"Nesu šalta it kapų lelija, bet nesu pratus tąsytis su vedusiais. O vedybinio gyvenimo peripetijų prisižiūrėjau įvairių. Trejeto pažįstamų porų santuokas laikiau idealiomis. Viena matrona, vaikščiojanti su skrybėle ir vualiu, tviskančiomis it Kalėdų eglutė drapanomis, regis, galėtų lyg milžiniška medūza absorbuoti savo liesą blondiną su auskaru. Kai gerdavau kavą su kiekvienu jų atskirai, jis daugiausia kalbėjo apie tai, kokia supratinga jo žmona, kompanijos siela, ji - koks jos vyras džentelmenas ir pasitempęs lovoje. Po skyrybų matrona prisipažino, kad jai nusibodo kęsti blondino orgijas su kitais vyrais jų vedybiniame guolyje.
Ivanas po šiai dienai tebegyvena it du balandėliai su savo Ofelija. Ši - mokslininkė biochemikė, mokanti aibę užsienio kalbų, jis - debilokas vyrukas. Išvaizdžioji Ofelija parsivežė savi tarakoniškos išvaizdos, protelio ir landumo vyrioką iš ekspedicijos Sibire, sugraudinta jo nelaimingos vaikystės ir jaunystės klystkelius. Turbūt ji įsivaizdavo tapsianti Ivano Pigmalionu, nors iš tokio molio net genialus skulptorius nulipdytų tik molio masę. Ivanas visiems pasakoja, kaip tvarko namus, ruošia valgį, daro dievinamai žmonai pedikiūrą ir šukuosenas. Galbūt ji, išvargusi po įtempto intelektualinio darbo ir aukštų materijų, tiesiog kalbasi su Ivanu kaip kaip su ištikimu, atsidavusiu šunimi, dantyse atnešančiu šlepetes.
Gandas apie trečiosios poros skyrybas daugeliui kėlė nuostabą. Fredis atviravo, ant kokio aistrų vulkano gyvena su Rita, iš pažiūros pilka pelyte, gyrėsi, kiek pinigų jai uždirba. Per Fredžio kūrybos parodą net nustėrau, kai savo kolegų akivaizdoje Rita ištarė: "Be savo vyro aš būčiau niekas..." Palyginčiau Ritą su Salvadoro Dali žmona Gala, įkvėpusią anam narsos pasiekti pasaulinę šlovę. Bet... Jau įvykus skyrybų procesui, sutikau Ritą bare su kitu "melžiamu" vyru, šiam pasitraukus, ji apibudino išsiskyrimo priežastį sarkastiška Šaron Stone fraze: " Tikrų vyrų smegenys turi būti tvirtesnės nei jų varpa. Seksas ir turtas dar ne viskas. O be to, nusistekenęs talentas dvokia kaip ir visos padvėsusios žuvys".

Artimi dvasia

"Kaip nebūtų keista, Princo ir Drakono santuokos buvo pakankamai tvirtos, vyravo nusistovėję, pagarbūs santykiai, pareigų pasidalijimas ir išlikus erotinė trauka. Aš nedėjau absoliučiai jokių pastangų, idant juos apžavėčiau. Su galantišku architektu Princu drauge dirbome ilgus metus ir mus siejo ypatinga platoniška simpatija. Kai vėliau paklausiau, kodėl septynerius metus nebandė suartėti, sakė galvojęs, kad aš ir taip turiu daug gerbėjų. Sutapo mūsų skoniai ir Zodiako ženklai, buvome sąmojingi, meniškų sielų. Net sakyčiau, Princas buvo mano sielos Siamo dvynys. Kaip su jokia drauge su juo galėjau žaismingai aptarti ryšius su kitais vyrais, tėvais ar šefe. Princo sūnus, kai vaikščiojome po parką, visą laiką įsitvėręs mano rankos, su viltimi pasakė: "Teta, ateikite su mumis gyventi". Jo mamytė - aktyvi visuomenininkė, nuolat lankė kokius tobulinimosi kursus, sportavo, rašė scenarijus, bet nepaisant skvarbaus proto, buvo netašyta ir vietoje "šarmo" prilaikė chamizmo. Dėl menkniekio galėjo kibti kolegei į atlapus, kelti scenas, draskyti akis. Ji ir uždirbo daugiau už vyrą. Kartą ji išvažiavo į eilinį simpoziumą ir tą naktį likau su Princu. Taip švelniai ir spontaniškai nupuolėm, lyg slystume šilku. Mūsų judesiai buvo sinchroniški kaip žaidžiančių delfinų. Mylėdamasi jaučiaus it sklęsčiau virš miesto, ir sykiu jaučiau nesmagumą, nelyg incesto gėdą; buvo man toks artimas kaip brolis. Kai tapome meilužiai, Princas pasidarė kandesnis, pradėjome pyktis. Kartu praleidome tik tą vieną naktį. Kadangi kontoroje jautėmės laisvi menininkai, susitikdavome dieną mano arba jo namuose, mylėdavomės prie jūros. Prieš mūsų apžilpusias akis plytėjo smėlynai, o būdavo, kad tą patį vakarą susitikdavau su Drakonu.

Gazelė ir Drakonas

Drakono, dirbusio firmos apsauginiu, raumenys, rodės, sudraskys kostiumą. Aukščiausios prabos meilužis, tik erudicijos ne per daugiausia. Aptarinėjome jo imtynių klubo projektą bare, kur buvo žvėrių ir paukščių iškamšos, jis rijo mane akimis, lygino su gazele ir citavo kinų išminčius. Sykį užsispoksojęs paleido iš rankų taurę, bet žaibiška reakcija padėjo sugauti ją ore. Iš pradžių, kol tik pietavome ar vaikštinėjome, mane apkabindamas jis virpėjo. Princas juokėsi: "Sakai, visas virpa? Na, jei ne iki konvulsijų..." Drakonas jau tada stebino įtarimais, priekaištais, pavydu. Išmetinėjo: "Kur duodiesi, kad skambinu ir nerandu? Kieno telefono numerį užsirašei ant delno? Turbūt keiti vyrus kaip nosines". Sykį nuvažiavome prie jūros, buvo vėsu, su drabužiais sukritome ant smėlio ir staiga jis ėmė čiuopti mano kūną kaip įgudęs skulptorius, net nutvilkė iš malonumo. Grįžtant prisipažino: "Gal aš esu konservatyvus. Niekad iki šiol nebuvo kitos moters, žmoną labai gerbiu ir vertinu". - "Klausyk, tu čia man į sterblę neverk. Eik savo keliu, ir tiek tos bėdos", - pasakiau. Drakonas iškošė: "Negaliu. Visą laiką apie tave galvoju, dar nieko taip nesu troškęs".
Pirmą kartą pasimylėjom įstabiame gamtos draustinyje, ir lemiamu momentu pro mūsų automobilį praūžė policininkai. - "Ot šūdas! Dabar baudą susimokėsiu!" - karščiavosi Drakonas lyg aš būčiau kalta. Jau tuomet supratau, kad jis menkysta, o paskui vargštas bomžas paprašė jo centų, ir Drakonas iškošė pro dantis, kad pinigus jis sunkiai uždirba. Beje, policininkai mus tik įspėjo, nevaliodami sulaikyti šypsnio. Drakonas tarnyboje pasakydavo, kad eina pasitreniruoti ir lėkdavome prie upės. Vandenyje jo tamsaus gymio ar įdegio kūnas atrodė kaip antikinis, obuolio žalumo. Mylėjosi kaip koks Feniksas arba kaip karys žūtbūtiniame mūšyje. Nelabai galėjau ką padaryti, tik gulėjau kaip gležnas salotos lapas. Visada turėjo būti jo viršus. Kai kartą paprašiau jį pakartoti, kad pažiūrės: "Tu ką, nepasotinama?" Meilės aktas su juo iš tiesų panašėjo į mirtį.
Bet su laiku Drakonas mane užkniso. Gyrėsi išvažiuosiąs į Ameriką ir ten brangiai parduosiąs savo prekę - jėgą, stulbinantį kovos meną. Atsirado mat Švarcenegeris. Atrodė, jog skyrė man siaurą nišą savo būties rūme, kada nori pasiima kaip kokį daiktą ar treniruoklį, o mano nuomonė ir jausmai neturi reikšmės. Kartais grįždavome tylėdami, ir nepaisant mus pančioiančios gaivališkos aistros, jutau nuo jo sklindant savotišką panieką. Nuolat prikaišiojo man nebūtas nuodėmes, turbūt laikė mane prostitute. Vieną dieną, kai Drakonas negailestingai sukritikavo mano projektą ir demonstravo nuotraukas iš kelionės į užsienį, ir kaip įprasta, šlovino savo žmoną ir pūtėsi kaip kalakutas, neištvėriau: "Ta tavo žmona kaip arklys, o tu labai nuobodus". Jis labai supyko: "Tai mums nebėra apie ką kalbėtis". Žinoma.
Kai prisimindavau Drakoną, man užkaisdavo kūnas lyg inkvozitorius degintų jį įkaitinta geležim. Siela, būnant su juo - tik nereikalingas priedas. Mane nustebino tai, jog Princui išvykus uždarbiaut į kitą kontinentą ir ten pasilikus, nepajutau jokio išsiskyrimo skausmo. Kai mylėjomės paskutinį kartą, nebuvo jokių ašarų, jo paklausiau, ar negaila palikti vaiką, kolegas ir namus. Jis atšovė: "Įprotis - tai grandinė, kuri pririša šunį prie savo vėmalų. Čia beviltiška užsidirbti ir negali pasijust žmogumi". Gal per tuos aštuonerius metus mudu viens kitą išsėmėm iki paskutinio lašo, o gal tiesiog esame neįtikimai panašūs, ir su juo kalbėdavaus it savuoju "aš"? Gal, išgyvenusi artimo žmogaus mirtį, sočiai turiu gėlos. O gal tiesiog tikiuosi, kad vieną dieną Princas grįš ir vėl viskas bus kaip buvę.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder