Savižudybės geno nėra

Psichikos specialistai teigia, kad savižudybė - tai ne blaivaus ir šalto apsisprendimo rezultatas, o asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė. Savižudybė visada yra ilgas procesas, kartais trunkantis visą gyvenimą. Paskutinis lašas paprastai būna liga, sukrėtimas ar asmenybės krizė.

Klausimai be atsakymo?

"Prieš kelerius metus mirė vyras, paskui - metukų sulaukęs sūnus, auginu dukrytę. Prieš metus man diagnozavo sunkią ligą, dingo visi draugai. Vis dažniau pagalvoju apie mirtį, nes dabar tik egzistuoju. Bandau save įtikinti, kad reikia gyventi dėl mažylės, bet tai padaryti vis sunkiau."

"Man 17 metų, jau ilgą laiką jaučiuosi blogai. Nepastovi nuotaika, vieną akimirką trykštu energija, kitą - nesuprantu gyvenimo prasmės. Jaučiuosi įkalintas savo kūne. Tarp žmonių ištinka panikos priepuoliai. Galvoju apie savižudybę, sulaiko tai, kad nežinau, kas bus po mirties. Visada šaipiausi iš žmonių, turinčių psichinių sutrikimų, o dabar tai atsigręžė prieš mane. Bijau, kad išprotėsiu. Pasijusčiau geriau, jei kas pasakytų: "Nieko, praeis, visiems taip būna", bet niekas manęs nepalaiko. Nei tėvai, nei draugai nežino, kaip jaučiuosi, nes esu nekalbus."

"Žinau, kad niekur nepasislėpsiu nuo dėl ligos laukiančio skausmo. Vienintelė išeitis viską baigti pačiai. Jau kelis kartus bandžiau, bet nepavyko; kartą išgėriau per mažai vaistų, o kitą - užsikirto šautuvas. Labiausiai bijau, kad galiu su savimi "pasiimti" vaiką, nes nesu tikra, kad juo kas tinkamai pasirūpins. Išvežiau jį pas seserį. Kaip man apsaugoti vaiką nuo savęs?"

Tai tik keli laiškai iš gausybės parašytų "Vilties linijai" - anoniminei psichologinei pagalbai suaugusiesiems telefonu.

Gyvename kaip kare

"Nuolat girdime: kaip išgyventi? Iš pensijos - neįmanoma, dirbančiam - neįmanoma. Nebekalbame apie gyvenimą, tik apie tai, kaip išgyventi dieną, mėnesį. Atrodo, kad mes nuolat karuose, krizėse, mūšiuose. Savaime suprantama, dėl tokios būsenos ir pirmaujame savižudžių skaičiumi", - sakė socialinių mokslų daktaras, psichologas Vytautas Čepas.

Pokalbininkas išsakė mintį, jog Tarybų Sąjungoje buvo daugiau savižudybių negu dabar, tik statistika buvo slepiama. Tai buvo pripaišoma psichikos ligoms, nors psichiatrai teigia, jog 50 proc. nusižudžiusiųjų ar ketinusių tai padaryti neturėjo jokio psichikos sutrikimo. Teigiama, kad dalis tokių žmonių iš tikrųjų nenorėjo mirti, tik liautis kentėję.

Kodėl šeimoje, giminėje savižudybės pasikartoja? Mokslininkai bergždžiai ieškojo savižudybės rizikos geno. Toks pasirinkimas - tai elgsenos modelis, perimamas karta iš kartos tarsi fakelas. Priežastis - sutrikęs santykis su savimi, po to - su aplinka, šeima, darbo grupe, pagaliau - su visuomene. Depresija yra pagrindinė suicidų priežastis. Tačiau kai kurie ir sirgdami depresija randa už ko užsikabinti: kelia sau tikslus, imasi mėgstamos ar altruistinės veiklos, nori palikti pėdsaką. Depresija iškraipo mūsų pasaulėvaizdį, matome pilka arba juoda, vaivorykštės spalvos ir perspektyva išnyksta.

Kai žmogus kalba, jog neverta gyventi, tai pirmas požymis, kad bus žengtas žingsnis. Bet yra šeimų, kur nekreipiama dėmesio: "Šneki nesąmones. Mažiau gerk. Eik išsimiegoti." Vėliau žmogus ima konkretizuoti savo viziją: dairosi virvės, vietos, kur tai padaryti, samprotauja, jog tikri vyrai nesinuodija, o nusišauna. Toks jau stovi ant bedugnės krašto.

"Nepastabios" šeimos socializacijos lygis labai žemas. Kartais šeimos nariai nenori pripažinti to, kas akivaizdžiai matyti - nenormalaus vieno iš jų elgesio. Šeimai gėda pripažinti, kad artimam žmogui pašlijo psichika ir reikia pagalbos. Ir įvyksta tragedija. Tada likusieji rauda, kaip tai galėjo įvykti, juk dėl nusižudžiusiojo jie tik ir gyveno.

"Nesame izoliuoti. Tačiau visuomenės sąmoningumo lygis labai žemas. Kiek per medijas aiškinama apie telefoninius sukčius, bet dar daugiau žmonių jiems atiduoda pinigus, nes jų sąmonės perspėjimai nepasiekia. O kas aiškina apie suicidus? Šių yra įvairių rūšių. Nusižudydamas keršija mylimajam: "Aš tau parodysiu! Visą gyvenimą nešiosi kaltę", keršijama visuomenei. Yra pavydo suicidų, ir "parodomųjų". Tarkim, menininkas žudosi: "Aš viską pasiekiau, man šis pasaulis neįdomus." Yra pamėgdžiojamieji suicidai: pasirodžius Gėtės romanui "Jaunojo Verterio kančios", kur aprašomas vaikinas nusižudo dėl nelaimingos meilės, Vokietijoje kilo savižudybių banga. Genijai, Nobelio premijos laureatai taip pat žudosi - dėl homoseksualumo, kompleksų, persisotinimo. Antai Hemingvejus, rašęs apie liūtų medžiotojus, narsius karius, didvyrius, buvo kompleksuotas, neprognozuojamas, irzlus ir silpnas. Genijaus santykis su aplinka visuomet yra konfliktiškas. Bet jie nors palieka pėdsaką", - sako V. Čepas.

Žudytis linkę žmonės turi tam tikrą genetinę psichikos, charakterio struktūrą, kuri daro nepalankų santykį su visuomene. Jeigu žmogus patenka į palankią aplinką, geri santykiai su bendradarbiais, sutuoktiniu, jis gali nutraukti tą "lemtingą grandinę". Bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, tos psichinės ir charakterio struktūros, perimtos iš šeimos, asmenį priveda prie bedugnės krašto.

Pokalbininkas pabrėžė, koks pavojingas yra skirstymas į "runkelius" ir elitą. Aplinkui gyvenimas verda, kai kas važinėja "leksusais", išsikvepinę brangiausiais kvepalais, dėvi vardinius drabužius, o tu esi niekas.

Šiuo metu "populiarūs" nevilties suicidai. Verslininkai sunkiai dirba, rizikuoja, daug ko atsižada, susikrauna turtus, o juos praradę žudosi. Toks žmogus nesusimąsto, kad neturėdamas tų turtų, kreditų, baimės dėl ateities, jis buvo šimtąkart laimingesnis.

"Mano galva, savižudybės nėra sąlygotos genetiškai arba nėra kažkoks likimas. Yra dvi priežastys: nepalanki genetinė struktūra, silpna nervų sistema, žmogus linkęs į melancholiją ar fatalizmą, ir - nepalanki aplinka. Yra atvejų, kai į nieką nebegali įsikabinti, tik į save arba į Dievą. Čia matau pozityviausią bažnyčios funkciją. Nuo žmogaus pasirinkimo priklauso, ar gėdingai numirsi, ar apsuptas artimųjų meilės ir pagarbos", - sakė V. Čepas.

Priklausomybė - katalizatorius

"Turintys priklausomybę žmonės žudosi dažniau. Alkoholis išreguliuoja vidinius psichikos saugiklius", - sakė psichiatras Naugirdas Keblys.

Gydytojas pastebėjo, jog kažkuriais metais, statistikos duomenimis, Lietuva buvo išgerianti didžiausią kiekį svaigalų Europoje.

Žmonės turi gyvybės saugojimo ir mirties instinktus. O alkoholikas neturi pusiausvyros, sustiprėja destruktyvusis pradas. Dėl alkoholizmo asmenybė degraduoja, netenka daugybės savo savybių. Paaštrėjusios pajautos ir negatyvios charakterio savybės, apsvaigimas gali nulemti nepataisomą poelgį.

Savižudybė vyksta keliomis fazėmis: iš pradžių mintys apie savižudybę padeda užsimiršti, nusiraminti, bet mirtis neplanuojama. Žmogus norėtų surasti ir kitų būdų, kurie sumažintų kančias, išspręstų jo problemas. Neradęs išeities, pradeda galvoti apie savižudybės būdus, apmąsto konkrečias detales. Paskutinioji fazė - imasi veiksmų.

Savižudybės išvakarėse neretas žmogus juokauja, atrodo gerai nusiteikęs, net euforiškas, sako gražius žodžius, teikia dovanas artimiesiems, grąžina skolas, susitaiko.

"Gera, pakili nuotaika - maskuojantis požymis. Šis labai pavojingas simptomas vadinamas "besišypsančia depresija". Žmogus neleidžia sau pademonstruoti, kad blogai jaučiasi, užsideda kaukę, kad niekas negalėtų atpažinti tikrųjų ketinimų", - sakė psichiatras.

Ženklus, kad žmogus rengiasi nusižudyti, skaityti ne taip paprasta.

Žudomasi ir dėl to, kad slegia pati priklausomybė, dar prisideda gyvenimiškos aplinkybės, tragedija šeimoje. Bandžiusieji nusižudyti nelinkę atskleisti visų aplinkybių, dėl ko taip pasielgė, bet ilgainiui paaiškėja tai, kad ieškojo kelių, kaip sulaikyti save nuo šio veiksmo.

Praktikuojančių katalikų - nedaug

Kunigo Dariaus Trijonio paklausėme, kodėl mes, save laikantys katalikiška, dvasinga tauta, priimantys santuokos sakramentą, krikštijantys savo vaikus, taip nuvertinome didžiausią Dievo dovaną - gyvybę? O gal tikėjimas nusilpo, išsigimė? Juk karo baisumus, tremties golgotas, artimųjų netektis patyrusieji sako: "Dievas mane palaikė." Anuomet pakaruokliai, nusiskandinusieji būdavo laidojami už kapinių tvoros, taip tarsi buvo parodoma bendruomenės pozicija savižudžių atžvilgiu.

"Katalikais save deklaruoja 80 procentų lietuvių, bet praktikuojančių ne taip jau daug. Bažnyčia savižudybę laiko moraliniu nuosmukiu, nuodėme. Manau, kad dauguma nusižudžiusiųjų buvo nestabilios psichinės būsenos, sirgo depresija, ir didelis dvasinis sukrėtimas nulėmė apsisprendimą. Afekto būsenos žmogus tuo metu visiškai negalvoja, nesuvokia, ką daro", - sakė dvasininkas.

Anot kunigo, visuomenė serga - ją yra apėmusi ne tik ekonominė krizė, bet ir vertybinė. Vienas jos simptomų - padidėjęs savižudybių skaičius. Reikėtų paklausti, kiek tas žmogus yra tikintis? Jeigu vaiką krikštija tik todėl, kad įtiktų tėveliams, apie gilesnį žmogaus tikėjimo pradą nėra ko kalbėti. Valstybė deklaruoja, kad remia šeimas, bet priimti ciniški įstatymai iš tikrųjų nestiprina visuomenės. Bažnyčia gali prisidėti prie auklėjamojo darbo, bet ji nėra visagalė. Žiniasklaida išryškina problemą, bet per mažai propaguoja sveikas vertybes. Antai antraštės aprašant savižudybę "Išėjo į tyrą erdvę", "Išeitimi pasirinko mirtį" nesubrendusiai asmenybei atrodo romantiškai patrauklios.

"Bažnyčia nėra advokatas tų žmonių, kurie turi pseudotikėjimą: tiki horoskopais, ezoterika, okultizmu, bet laiko save katalikais. Taip pasidaromas patogus tikėjimo "miksas". Toks blaškymasis stumia į dvasinę aklavietę", - sakė D. Trijonis.

Artimieji - rizikos grupė

"Sielvartas dėl nusižudžiusio artimojo niekada nesibaigia. Kai žmogus miršta sava mirtimi, nugyvenęs gražų gyvenimą, tai yra natūralus dalykas, su tuo lengviau susitaikoma, tik užtrunka kažkiek laiko. Kai nusižudo - susitaikymui su tuo neužtenka viso gyvenimo", - sakė Klaipėdos psichikos sveikatos centro "Vilties linijos" koordinatorė, psichologė Jelena Dementjeva.

Kai žmogus neparodo savo kančios, aplinkiniai tą toleruoja, jiems tai patogu, apsimeta, kad tai - "nieko tokio". O ta kančia niekur nedingsta, neiškalbėtas skausmas tarsi uždaromas kapsulėje, ir gali prasiveržti nežinia kaip. Nusižudžiusiojo artimieji priklauso labai didelės suicidinės rizikos grupei. Ypač vaikai, kurių tėvai, broliai nusižudė. Jiems užsifiksuoja, jog gyvenime yra situacijų, kai nebelieka nieko kito, kaip nusižudyti.

Bet kokia mirtis mums sukelia šoką ir netikėjimą, neigimą, kad tai įvyko. Paskui seka pykčio fazė. Pyktis nukreipiamas į save, gydytojus, psichologus, kad šie nepagydė, nepadėjo, pykstama ir ant nusižudžiusiojo, nes jis neva taip pasielgė iš egoizmo. Pokalbininkė sakė, kad žudydamasis žmogus iš tiesų negalvoja apie artimuosius, tik apimtas skausmo, kurio nebepakelia, padaro tą žingsnį. Pasipila ir lavina kaltinimų artimiesiems: "Tu paskutinis su juo kalbėjaisi, nesulaikei, nereikėjo tau to sakyti." Tačiau kaltinimai žmogaus nesugrąžins, tik apsunkins išgyvenimus. Tačiau nebūna taip, kad nusižudoma dėl kelių pasakytų negerų žodžių, savižudybė turi daug priežasčių.

Nusižudžiusiųjų artimiesiems psichologinė pagalba yra būtina. Patariama jos ieškoti praėjus mėnesiui, kai žmogus jai pasiruošęs. Iki tol įvyksta daug pokyčių. Kol dėl nepakankamo finansavimo nevyksta savitarpio pagalbos grupės užsiėmimai, dalyvaujant psichologei, geriausia skambinti "Vilties linijai".

Kai kurie žmonės yra linkę išsilieti traukinio pakeleiviui ar draugui, bet tai tik tam kartui palengvina būseną. Atjaučiantys draugai, kolegos turi savų sunkumų, ir penktą kartą žmogui pasakojant apie savo jausmus, jie jau yra nebelinkę klausytis. Reikalinga tolimesnė specialisto pagalba: pokalbiai apie žmogaus savijautą, jausmus, mintis, viską, kas susieta su tuo, kas patirta.

Sielvarto eiga - potvyniai ir atoslūgiai, tad reikia vėl ir vėl grįžti prie prisiminimų, skausmingų išgyvenimų. Kartais į psichologę kreipiasi prašydami padėti tai užmiršti, tačiau tai ir neįmanoma, ir nesveika, nes skausmas vistiek tūnos pasąmonėje. Tačiau galima išmokyti gyventi su tuo, kas atsitiko.

Pokalbininkė pabrėžė, jog nusižudžius artimam žmogui jokia profesija neapsaugo nuo kančios: nei žurnalisto, nei psichiatro, nei mokslininko. Ištikti psichologinės krizės profesionalai atsiduria tokioje situacijoje, kad nesugeba racionaliai mąstyti, pasinaudoti savo žiniomis bei įgūdžiais.