Atrodytų, kad ji prasidėjo nelauktai, staiga ir tik dabar. Mano supratimu, didžioji krizė prasidėjo mūsų galvose ir jausmuose prieš keliolika metų. Tuomet, kai skurdus bendrabučio kambarys tapo aukso luito vertės, kai jaunoji bankininkystė dalino kreditus į kairę ir dešinę, ir daugelio žmonių būsena buvo ekstazė, primenanti maniakinį sutrikimą. Kai buvo nutolta nuo realybės, pasileista į nemotyvuotas svajones.
Įžvelgčiau krizę žmonių jausmuose, nes kaip kitaip paaiškinsi tokią didelę meilę ir pasitikėjimą valdžia, kurią išsirinko. Nors buvo akivaizdu, kad mūsų išrinktieji buvo linkę į apgaulę, melą ir savanaudiškumą. Manau, tada prasidėjo ir vertybinė krizė, kai patikrintos ir amžių išbandytos vertybės buvo pakeistos vienadienėmis.
Be abejo, tai palietė mediciną ir sveikatos apsaugą.
Tai neproduktyvus ir iškreiptas modelis, kuris tęsiasi visą nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Kai prisimeni bandymus reformuoti sveikatos sistemą, sunku suvokti faktą, kad XXI amžiuje, ne pačiame Europos pakraštyje galioja vienas įstatymas. Skelbiantis, kad šalyje ligoninių vadovai yra nekeičiami ir nepakeičiami. Tai reikštų, kad jie yra amžini, negali būti atleisti, neturi amžiaus cenzo ir kompetencijos ribų. Mes, psichiatrai, turime terminą - "nekritiškas pacientas". Toks žmogus yra psichiškai sutrikęs, apimtas psichozės simptomų, kliedesių, haliucinacijų ir nemato realybės. Nežinau, ką apie tokią vyriausiųjų gydytojų ir direktorių sąjungą galvoja aukštasis medicinos valdininkijos būrys, bet mūsų medicinos ir sveikatos situacija nėra sveika.
Kokia išeitis?
Gyvenimas visuomet eina ciklais, ir jeigu mes juos sutrikdome, jis arba sistema išsigimsta. Man sunku suprasti, kad žmogus, baigęs medicinos mokslus, neva yra toks gabus, kad gali tvarkyti ir visus vadybinius, ekonominius ir finansinius sveikatos priežiūros reikalus. Be abejo, yra malonių išimčių, bet didžioji dalis dabartinių sveikatos apsaugos administratorių atrodo beviltiškai, neužleisdami pozicijų naujosios kartos specialistams. Matome, kaip švaistomi pinigai, statomos naujos, veik prilygstančios Valdovų rūmams gydyklos, nedidelėje teritorijoje sutelkiama brangiausia medicinos technika. O šia beveik nėra kas geba naudotis. Išskyrus keletą didžiųjų miestų, kitur dirba gydytojai, pasiekę "išminčių amžių".
Manau, krizė yra ir medicinos mokslų srityje. Nepaisant fenomeno, kai prieškario ir tarpukario Lietuvoje užaugo talentingų mokslininkų karta, vėliau, jiems išsiblaškius, mes mokėmės iš žmonių, kurie turėjo būti labai prisitaikę prie sovietinės sistemos, kurie nei buvo asmenybės, nei talentai. Tuomet aukščiausius postus užėmė žmonės, neturintys mokslininkui ir pedagogui būtinų savybių: drąsos, kūrybiškumo, novatoriškumo. Ir kiekviena medikų karta gaudavo dar skurdesnių intelektualinių, erudicijos bei mokslo žinių. Dabar yra vilties, kad naujoji karta, kuriai pasiekiamos pasaulinės žinios bei kontaktai, ir kurių vertybės nesunaikintos, turi galimybę tapti mūsų moksliniu ir medicinos elitu.
Kai visa sujaukta ir susimaišę, dabar dar rengiamas vaikų ir paauglių apsaugos įstatymas nuo negatyvios informacijos.
Apima jausmas, kad tie, kurie kalba apie apsaugą nuo smurtinių ir agresyvių įtakų, yra ištikti savotiškos suvokimo krizės. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, jeigu žmogus neturėtų agresyvumo, žemė būtų tuščia žmonių, bet pilna kitų gyvybės rūšių.
Pats intymiausias meilės aktas turi daugiau ar mažiau agresyvumo. Ir, matyt, tik dirbtinio apvaisinimo būdu būtų galima daugintis; bet ar iš tiesų to norime?
Kalbame apie pareigą Tėvynei ir jos gynimą, kad turime įtvirtinti demokratijos principus Afganistane ir Irake; siunčiame ten savo karius suvokdami, kad jie važiuoja ne tik glostyti vaikučiams galvų ar maitinti išsekusių senučių. Prireikus jie ir šaudys, o galbūt ir nušaus. Turime suvokti, kad tai natūralu, ir kad žmogaus gyvenimas be tam tikros agresijos būtų nevisavertis. Lygiai taip pat, kaip pasakose, legendose yra ir erotiškumo, ir agresyvumo. Tai leidžia žmogui nuo pat savo gyvenimo pradžios atrinkti tas vertybes, tuos svarbiausius žmogiškuosius dalykus, kuriuos turi turėti: meilę, jausmą, kad reikia apginti Tėvynę, išsikovoti draugystę. Ir leidžia atmesti nepriimtiną, nežmonišką smurtą, kuris savaime naikina žmogų.
Pirmiausia turėtume susirūpinti vaikų ir paauglių saugumu smurtaujančiose šeimose.
Kai mes draudžiame vaikui liūdėti ir pykti, neleidžiame parodyti jausmų arba mokome jų gėdytis, kyla pavojus, kad atsiras destruktyvūs jausmai - neapykanta ir įtūžis. Netoleravimas.
Kokių gyvenimo sričių, reiškinių krizė negali paveikti?
Mirties. Taip susiklostė, kad kalbėti apie mirtį mūsų visuomenėje pasidarė savotiškas tabu. Galvoju, tai taip pat viena priežasčių, kodėl Lietuvoje tiek daug savižudžių. Sakote, mes iškilmingai laidojame, bet tai tėra ekspozicija. Nekalbame apie mirtį kaip reiškinį, kurio iš esmės nepaliečia jokios krizės, ir kaip apie vieną nekintamų vertybių. Kita vertus, jeigu mes leistumėm sau nuo tos temos nebėgti, suvokti savo iš anksto nulemtą baigtį, gal tai padėtų išvengti tų iliuzinių, netikrų dalykų, kurie taip dažnai deformuoja mūsų gyvenimą. Tai leistų tinkamai reaguoti į anksčiau paminėtas krizes, kurios yra tokios laikinos ir kurias galime keisti, keisdamiesi patys, tapdami saugesni. Ir sukurti saugesnę būtį savo vaikams, artimiesiems, kolegoms ir bendraminčiams.
Tad galime pasikliauti tik savimi?
Galbūt pasikartosiu, bet žmogus gali pasikliauti tik tikrais dalykais, tikrais jausmais ir jų galia. Nebėgti nuo liūdesio, skausmo, pykčio, nebėgti ir nesislėpti nuo meilės. Nes bėgant ir slapstantis tuos tikrus jausmus, išgyvenimus išstumia pakaitalai.
Rašyti komentarą