Mano meilės istorija.

Geriau jokio, negu bet koks

Tikriausiai daugelis savo pirmąją meilę prisimena su maloniu jauduliu, romantiška nostalgija. Aš - priešingai. Mane erzina net populiarioji tautinė sentencija: "Sena meilė nerūdija". Ką jau ten "nerūdija"... Mielai susirgčiau amnezija, kad tik pamirščiau savo pirmą mylimąjį. Prisiminusią tą ryšį guodžia vienintelė mintis - vis tik įgijau patirties, o iš klaidų mokomasi...
Buvau provincijos miestelio vidurinės mokyklos vienuoliktokė. Aišku, turėjau begales kompleksų dėl išvaizdos (tai slėpiau po įžūlumo kauke), gerai mokiausi ir naktimis svajodavau apie romantišką pirmąją meilę. Dar ir dabar nesuprantu, koks velnias kursto tuos naivius protelius? Jei dabar grįžtų tie laikai, atrodo, tik knygas skaityčiau.
Na, ir prisisvajojau vieną gražią vasaros naktį. Jis nukreipė į mane savo maloningąjį žvilgsnį. Nors ne jis buvo mano svajonių princas, bet ką gi - geriau žvirblis rankoje... Tik žodis "žvirblis" čia ne visai tinkamas. Arnas buvo "pirmas kaime": iš stuomens ir iš liemens, padorių pasiturinčių tėvų vaikas, pats irgi vis "suko" kažkokius "biznius". Be viso to, dar viena tais laikais provincijoje nematyta negirdėta detalė: su kitu draugu per pusę Arnas turėjo barą.
Toks įspūdis buvo iš pirmo žvilgsnio. Ir jis neblėso du tris mėnesius. Nelabai supratusi, kodėl savo širdies dama Arnas pasirinko būtent mane, maloningai atsidaviau likimui. Šiek tiek mane trikdė ir kartu glostė mano savimeilę tai, kad jis buvo beveik aštuoneriais metais vyresnis.
Na, ir prasidėjo mūsų draugystė. Gana keista ji man atrodė, bet neturėdama patirties maniau, jog taip ir turi būti. Tikėjau, kad jeigu jau toks vyrukas susidomėjo manimi, tai reikia jį ir įsimylėti... Įdomus dalykas yra žmogaus gebėjimas įsikalti į galvą tai, kuo nori tikėti. Pavyzdžiui, man buvo malonu jaustis įsimylėjusiai. Ir tą savo jausmą aš rūpestingai puoselėjau: kūriau jam eilėraščių, nemiegojau naktimis dėl jo "biznių", nes šeštasis pojūtis man kuždėjo, kad jie rizikingi. Tiesiog įtikėjau, jog aš - jo mūza ir angelas sargas. Tuojau papasakosiu, nuo ko jį reikėjo saugoti (bent aš taip maniau).
Visų pirma - nuo alkoholio. Stikliuką Arnas kilojo dažniau negu svarmenis ar krepšinio kamuolį. Gėrė daug ir viską. Galėdavo pradėti sekmadienį, baigti - šeštadienį, paskui grįžti pas tėvus, išsimiegoti, išsimaudyti ir vėl pradėti. Mane dar dabar pyktis ima dėl savo kvailumo ir naivumo. Buvau tarsi Motina Teresė. Jis paskambindavo iš landynės (tai dabar tas buveines aš vadinu landynėmis, tada sakydavau - "iš draugų") ir reikšmingu balsu pranešdavo: "Ateik". Ir aš eidavau nepaisydama bambančių tėvų, nes šventai tikėjau - jam manęs reikia, aš jį galiu ištraukti (cha, cha, cha!) iš to liūno.
Antrasis mano meilės misijos punktas - gelbėti Arną nuo moterų. Moterys jį mylėjo. Jis jas - taip pat. Lyg ir mačiau tai tada, lyg ir ne. Patogiau buvo, žinoma, nematyti. Kodėl "žinoma", dabar nesuprantu, tada nesigilinau. Miglotai nutuokiau, kad aš jam - ne pirma ir net ne dvidešimt pirma. Maniau, susitupės. Savo švelnumu ir supratingumu savaime tikėjau palenksianti į monogamiją.
Kaip jau sakiau, nerimavau ir išgyvenau dėl jo "verslo". Ne veltui, nes, kaip vėliau paaiškėjo, baras seniai jau skendėjo skolose, kažkokie banditai jam nuolat skambinėjo, grasino.
Dabar, kai nuo tos "meilės" praėjo daug metų ir aš pati atsikandau ganėtinai margą gyvenimo pyrago kąsnį, manau, jog žinau, kodėl jis su manimi susitikinėjo. Tiesiog buvau rausvutė, gražutė, nekalta geros šeimos duktė. Tai pirma. Antra, aplinkinės labiau patyrusios merginos jam jau buvo pabodusios (nors ne tiek, kad visai būtų atsisakęs jų meilės). Trečia, su manimi jis tenkino keistas (nors nepavojingas) savo seksualines fantazijas, kurios man kėlė nesuvokiamą, su dalele pasibjaurėjimo sumišusį vaikišką susidomėjimą - lyg apžiūrinčiai nematytą gyvį. Maniau, kad jei myli - reikia, jog mylimajam būtų gera. Dabar irgi taip manau. Tiesa, su sąlyga: žiūrint, kas tas mylimasis ir ar aš jį myliu.
Tai tokia mano "pirmosios meilės" istorija. Paminėčiau dar vieną detalę - Arnas skambindavo man, kai tikrai reikėdavo, be būtino reikalo - niekada. Susitikėdavome tik tada, kai galėdavo jis. Po kelių mėnesių "draugystės" aš pradėjau busti. Prabudino priežastis dabar man aiški: visiškas mano poreikių nepaisymas ir mano pačios sąmonėjimas. Tada juk buvau tiesiog soti jo girtų šnekų ir amžinai pavandenijusių akių blizgesio, kuo toliau, tuo sunkiau jose paskęsdavau. Išsiskyrimas buvo lėtas ir neskausmingas. Staiga mane labiau ėmė dominti bendraamžiai, anksčiau atrodę tikri nesubrendėliai. Jie neturėjo nei barų, nei automobilių, užtat skaitė knygas ir domėjosi kinu - šiuos du malonumus per savo gailestingąją meilę buvau visai apleidusi. Tada pirmą kartą savo gyvenime atradau sukrečiantį, nuostabų dalyką: geriau jokio vaikino, negu bet koks... Ir jokių ašarų ar graužaties dėl nenaudingai praleisto laiko.
Arnas taip pat daug nesielvartavo. Vis "suko" nesibaigiančius "biznius" ir kartais (per Naujuosius metus ar Velykas) "pradžiugindavo" mane skambučiu. Savo žavesiu, matyt, niekada taip ir nesuabejojo...