Paskui, pasislėpę, ilgai jas pakuoja, vynioja į popierius tarsi į savo jausmus. Ir vėl slapčia lyg spurdančią širdį slepia po egle...
Juk tai yra gražu! - rūgščiai nusižvengs koks dvasios inteligentas, savo psichozes saugiai paslėpęs po ciniko kauke.
Aišku, kad gražu. Tik kažkaip išties nepatogu... Todėl, pajutę kalėdinį graudulį, mes sukame akis. Kad tik per daug nepriartėtume.
Vieną rytą ir aš tai pajutau. Va, pagaliau ji atėjo, pagalvojau. Ta psichozė. Kaip ir kiekvienais metais. Tik su metais vis labiau susigėstu.
Sėdėjau prie stalo, gėriau rytinę kavą ir žiūrėjau, kaip mano vyras valgo kiaušinienę. "Tu man toks artimas", - mintyse pasakiau. Vienintelis. Tu pats geriausias. Ir nuėjau žadinti dukters.
Dieve, mano angeliukas... Pabučiavau rankytę. Mane užliejo švelnumo cunamis. Nieko nėra svarbesnio ir brangesnio už vaikus, pagalvojau. Kodėl ji turi taip anksti keltis? Į kokį žiaurų pasaulį mes juos paleidžiame... O kiek nelaimingų akyčių žiūri pro vaikų namų langus...
Nuryju graudulio kamuolį. Akys užkliūva už mamos nuotraukos. "Kaip gerai, kad ją turiu..." - vėl jis sukyla (tas kamuolys). "Mama, mama..." - mintyse atsidūstu. Kiek dienų jau sesers nemačiau... Juk vieną ją teturiu...
Atėjusi į darbą, supratau, kad ir čia - psichozė. Tikriausiai atsinešiau su savimi. Viliuosi, kad ir kiti atėjo su savosiom. Tokie jie man visi brangūs, tie bendradarbiai... Be reikalo aš kartais vienam bei kitam užvažiuoju, dievaži, juk galima ir nutylėti... Svarbiausia - žmoniški santykiai. Ir bosas mūsų - jėga. Kito tokio niekur nerasi. Reiktų kažkaip padėkoti visiems ar bent ranką spustelėti. Tik... jeigu nesupras? Gal užteks ir nusišypsoti. Bet taip norisi pasakyti, kaip aš juos myliu!
Psichozė... - nuraminu save. Laikykis, moterie. Praeis.
Andromeda
Rašyti komentarą