Internatai - mūsų gėda.

Šiandien Lietuva 100-ui tūkstančių gyventojų turi 930 vaikų internatuose. Mus lenkia tik Čekija (945 vaikai) ir Rusija (1263 vaikai). Rusijoje vaikų namų tradicijos gilios, jos siekia XX a. pradžią. Per karą daug vaikų neteko savo gimdytojų. O ar mes esame patyrę tokius kataklizmus, kad be internatų ir specialiųjų globos namų nebegalime gyventi?
Esame dar mažai pasiruošę diskutuoti, kas geriau sunkiai auklėjamiems vaikams. Mums sunku suvokti, kad V. Hugo herojus Gavrošas ir šiandien mieliau rinktųsi gatvės gyvenimą, negu sutiktų būti uždarytas globos namuose. Tai jo pasirinkimas. Kita vertus, jis veikiau būtų pasirinkęs gražų gyvenimą šeimoje, jeigu ji jam būtų buvusi gera.

Kada vaikas tampa kliuviniu

Vaikas, nesugebantis prisitaikyti, tampa kliuviniu šeimoje, mokykloje, kitose vietose. Sistema pradeda ieškoti, kaip jo nusikratyti, kur jį paslėpti nuo visuomenės, bet negalvoja apie visavertę pagalbą jo šeimai.
Ką mes duodame vaikams specialiuosiuose namuose? Paprastai skiriame patalpą gyventi, sudarome sąlygas mokytis, maitiname. Tai visai gerai, jei turėsime galvoje, kad vaikas gali likti gatvėje. Tačiau internatinė globa gali suteikti tik materialinę gerovę, ji neužtikrina tos žmoniškosios šilumos, kuri būtina vaiko asmenybei formuotis.
Apskritai pas mus per daug sureikšminamos materialinės sąlygos, toliau nustumiami emociniai dalykai. Tai klaidinga ir pavojinga ideologija. Nepritekliai ir skurdas dar nereiškia dvasinės darnos praradimo.
Kitas dalykas - autonomiškumo stoka. Globos įstaigose gyvenantys vaikai neįsivaizduoja natūralios terpės, kurioje žmogus mokosi pasirūpinti savimi, užsidirbti pragyvenimui. Išėję iš internatų, jie visiškai pasimeta, kai tenka verstis savarankiškai. Tokie vaikai labai lengvai pasiduoda įvairioms įtakoms, nes jiems įprastas kolektyvizmas. Jie sunkiai suvokia šeimyninius santykius, neįsivaizduoja galį veikti savo nuožiūra. Vaikai verčiami atsisakyti savo individualybės, nes globos namuose yra gerai tai, kas tinka visiems. Taigi atiduodami vaikus į globos institucijas, tik didiname galimybę jiems ateityje kurti nestabilias šeimas. O tai suprogramuotas tolesnis vaikų daugėjimas internatuose.

Teisė turėti namus

Jeigu gerbtume vaiką ir jo lūkesčius, įsiklausytume į jo tylų balsą, jo jausmus, pamatytume, kad išeities reikia ieškoti šeimoje, kartu su tėvais, padedant ir patiems tėvams pamatyti savo vaikų problemas.
Žinoma, vargu ar įmanoma išvengti kai kurių vaikų elgesio sutrikimų. Dalis jų dėl įvairių priežasčių vis dėlto reikalingi specialios, bet labai profesionalios priežiūros. Ir tik tuo atveju, kai išnaudojamos visos galimybės vaikui augti šeimoje arba šeimos tipo globos namuose.
Vaikų namuose ir internatuose vaikai patiria laikinumo jausmą. Jie visuomet ten yra tik svečiai. Paprastai pabuvę kurį laiką jie bando palikti savo prieglobstį. Ir koks triumfo jausmas aplanko įstaigų vadovus, kai tie vaikai sugrįžta, taip ir neradę savo vietos po namų stogu. Didelė bėda ir tai, kad niekas, išskyrus pačius vaikus, netiki jų galimybėmis sugrįžti į namus.

Metas keisti požiūrį

Manau, kad atėjo laikas keisti savo požiūrį į vaikus ir jų problemas. Keisti požiūrį, atsiradusį prieš 50 metų. Kai mes sukursime pasaulėžiūrą, kurioje vaikai ir jų ateitis bus svarbesni už asmeninius interesus, sugebėsime atlikti ir būtinus darbus tai pasaulėžiūrai įgyvendinti. Baisu yra tai, kad, nepakeitę požiūrio, turėsime liūdnas pasekmes jau netolimoje ateityje.
Apibendrinant galima pasakyti, kad institucinė globa yra šiandien neišvengiama, nes yra mažai alternatyvų jai, tačiau ji tikrai yra mūsų gėda. Kuo greičiau tai pripažinsime - tuo greičiau pakeisime ir seną sistemą į gerokai kultūringesnę, daugiau vaiko individualumo išsaugančią sistemą. Gal išmoksime didžiuotis Gavrošų žygdarbiais ir jų drąsa, o jų energiją mokėsime pakreipti reikiama linkme? Širdį spaus dėl tokių vaikų nepriteklių, bet nevaržysime jų laisvės jausmo.