Globok "dygųjį" bent iš egoizmo....

Deja, nėra pasaulyje šalies, kur vaikai jaustųsi visiškai saugūs net tarp savo bendraamžių. Pastaruoju metu respublikos žiniasklaidoje nuskambėjusios dramos, kai nepilnamečiai skriaudžia ir net nužudo savo klasės ar kiemo draugą, sėja visuomenėje baimę, jog "situacija nevaldoma". Nerimastingai diskutuojama, ar vertėjo, tinkamai tam nepasiruošus, į bendrojo lavinimo mokyklas integruoti paauglius, turinčius psichikos sutrikimų?

"Meškos paslauga"?

Lankantis specialiuosiuose internatuose, jų pedagogai veteranai "Vakarų ekspresui" sakė, jog sovietmečiu nestandartinio mąstymo žmonėms buvo viena diagnozė: suaugusiems - šizofrenija, vaikams - oligofrenija, imbecilumas. Ir tai skambėjo kaip nuosprendis. Šie vaikai buvo pasmerkti izoliacijai, varganai egzistencijai. "Idiotai" per dienas ūkavo, grauždami savo loveles. Dabar šiems žmonėms sugrąžinamos žmogiškos savybės, jausmai ir įgūdžiai. Specialieji pedagogai tvirtina patys buvę suinteresuoti, kad gabesni vaikai patektų į bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau anuometinės komisijos atrinko "ne visai tuos" vaikus. - "Vykdant vos ne totalinę neįgaliųjų integraciją, mūsų ugdytiniai, patekę į vidurines mokyklas, buvo ne dvasiškai keliami, bet žlugdomi. Jie neturi jiems adaptuotų vadovėlių, o mokytojai neturi laiko nei įgūdžių dirbti individualiai. Jie yra kliuvinys, jų mąstymas ir jausena merdi, jie tūno susigūžę savame kiaute - palikti likimo valiai, kaldami jiems nesuvokiamus dalykus, neretai kęsdami žiaurias bendraamžių patyčias. Ar jiems nepadaryta meškos paslauga? Mūsų internate su neįgaliaisiais dirba defektologai, specialieji pedagogai, psichoterapeutas, tokie vaikai apsaugti nuo asfalto triukšmo ir kitų žmonių dėmesio. Nuo savęs pačių", - sakė Rusnės internato pedagogai.

"Apie neįgaliuosius žiniasklaida formuoja nuostatą",

- sako Klaipėdos savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėjos pavaduotoja Janina Tulabienė. - Dažnai žiniasklaida pateškia, jog nusikaltimą padarė psichikos ligonis, bet kai pradedi gilintis, tas net invalidumo neturi. Tuomet galvoji, ar tai tikrai yra psichikos ligonis, ar turi patologinių elgesio sutrikimų, yra "sunkaus charakterio"? Formuojama neigiama nuostata; tada žiūrėkim, kiek nusikaltimų padaro sveikoji visuomenės dalis? Gerai būtų, jei visi būtų sveiki ir gabūs, bet pasaulis taip jau netobulai surėdytas. Smagu pažymėt, kad vis daugiau tėvų neprimeta savo vaikų globos įstaigoms, ir nors patys labai užsiėmę, nesėdi užsidarę namie, siekia, kad jų neįgaliukai mokytųsi. Jūs sakot, vargšas mokytojas nespėja, neaprėpia? Bet tuomet mes visi vargšai... Manau, visko nenuveiks viena šeima, ir pedagogai turėtų prisiimt daugiau atsakomybės. Matau, kaip darželio auklėtoja šnekučiuojasi, o vaikai vieni žaidžia duobėj: ji prievaizdas, ne žaidimų partnerė. Kartais ir tėvai pervertina savo vaikų galimybes, pernelyg daug tikisi iš specialistų; greitų ir ryškių rezultatų. Būkime realistai. Tarkim, jie nori, kad vaikas išmoktų kalbėti, specialistai stengiasi, o vaikas vis tiek nekalba, bet gal galima jį išmokyt gestų, ženklų kalbos? Rezultato sulaukiama, dirbant visiems kartu. Ar neįgalieji nejaus diskomforto ir išties taps išmintingais, būdami tarp kitokių? Betgi jie neina į gimnazijas ar mokytis profesūros, o kaip augs, integruosis, jei nematys geresnio pavyzdžio? Aš už integraciją - ne prievartinę, bet natūralią. Aišku, viską reikia labai gerai apgalvoti. Ar mes pristatysime dar daugiau atskirų mokyklų? Lankantis Danijoje, teko matyti atskiras neįgaliųjų vaikų klases, bet jos yra toje pačioje mokykloje, bendruomenėje, ir, atrodo, tai pasiteisina. Mes neturime asistentų, vadinamų "knygų nešiotojų", kaip, tarkim, Švedijoje, todėl mūsų mokyklose kol kas mokosi tik nedidelė dalis vaikų, sėdinčių neįgaliojo vežimėlyje. Atrodo, Mažvydo mokykla rengiasi juos priimti. Vėliau, aišku, iškyla kita problema: į vaiką sudėta tiek investicijų, jis įgijo amato įgūdžių, bet koks tęstinumas? Kur jis eis, baigęs mokyklą, nes nebenori vegetuoti namie? Jis gal galėtų išgyventi pats vienas, mokėdamas pavalgyt, apsirengti, bet nemokėtų tvarkytis su mokesčiais. Kiek ir kokios pagalbos jam reikės?"- sako Janina Tulabienė. Prasitardama, kad Klaipėdoje jau steigiami namai, kuriuose turėtų gyventi jauni žmonės su protine negalia, prižiūrimi socialinių darbuotojų, užuot dienas baigę psichiatrijos ligoninėje ar pensionate.
Kalbamės apie gyvenimiškas situacijas: vienas vaikas sėdi invalido vežimėlyje, o čia gimsta kitas, kuriam reikalinga ne mažesnė priežiūra... Šeimoje neišvengiamai aiškinamasi, kas kaltas, kad taip atsitiko, bet jeigu yra tarpusavio supratimas, tai kokie sunkumai beužgriūtų, jie vistiek sprendžiami drauge. Bet jeigu jau yra trintis tarp dviejų žmonių, tai tokia problema dar labiau pagilina kitas, tampa esmine. Bet juk atsisakoma ir visiškai sveikų vaikų, tikras tėvas jų nepripažįsta! Kartais žmonės, auginantys neįgalų vaiką, gėdijasi apie tai kalbėti darbavietėje, slepia sielvartą savyje, bet dažnai kaipsyk iš kolegų sulaukiama paramos ir supratimo, kai reikia anksčiau išeit iš darbo ar panašiai. Dažnai patys nesikišame į tai, kas vyksta gatvėje, mūsų akyse, kad negautume "grąžos". Ponia Janina sako: "Mes konstatuojam faktą, kai jau įvyksta tragedija, bet iki to juk buvo daugybė žingsnelių. Tas smurtautojas kažkada buvo mažiukas, kuris niekam nekėlė pavojaus, bet ar laiku buvo konstatuotas jo agresyvumas, ar buvo jam suteikta pagalba, pagaliau, ar tuo metu buvo jos ieškota? Juk yra mieste vaikų, kurie mėsinėja naminius gyvūnėlius... Bet šiuo metu esame daugiau tik įvykių, reiškinių ar faktų konstatuotojai".

Jei ne iš altruizmo, tai bent iš egoizmo...

Uostamiesčio mokykloje suformuota klasė, kurioje mokosi vieni berniukai ir tik trys mergaitės. Vieni tėvai išgyvena dėl to, kiti džiaugiasi: "Ir gerai, nebus pletkų ir intrigų". Štai išankstinė nuostata, "ko vertos mergaitės" (o vėliau ir moterys). Pažįstu mokytoją, kuri po pamokų kviečiasi į savo namus mažametes "intrigantes", kurios galbūt savyje nešiojasi nevaikišką skausmą. Štai dvi motinų netekusios mergaitės: Ritą augina tėvas drauge su sugyventine, kurią mergaitė labai myli ir drauge jos nekenčia. Antrosios, Laimos, tėvas - našlys "vienuolis". Rita be priežasties, mokyklinėje ekskursijoje, pagrobia ir sunaikina Laimos relikviją: jos motinos dovanotą žaislą. Klasės lyderė, atsakingoji seniūnė Nijolė, norinti išspręsti dar ir nenuoramų berniukų problemas, nebūti skundike ir nenuvilti savo tėvų lūkesčių, nualpsta per pamoką. O juk jai - tik trylika metų.
Kalbamės su daktare, KU socialinės pedagogikos katedros dėstytoja ir Dvasinės pagalbos jaunimo centro savanore Ilona Jonutyte. - "Mums kilo idėja dirbti su vaikais, kurie dar nepradėjo lankyti mokyklos, nes patirtis parodė, kad paauglį paveikti yra be proto sunku, kai jau susiformavusios vertybės ir tam tikri elgesio stereotipai, kartais jau būna įsitraukęs į nusikalstančių paauglių grupę. Ir tėvai sako biją auklėti vaiką krikščioniškomis vertybėmis, nes jį gali užpulti, nuskriausti jei ne mokykloje, tai grįžtant namo. Iš patirties žinau, kad "atskyrimas" nieko gero neduos,- reikia dirbti ir su vaikais, kurie, atrodo, neturi gilesnių elgesio problemų. Jeigu neišmoksime priimti "kitokių" vaikų, nesuvoksime, jog tam, kuris skaudina kitus, galbūt pačiam labai skauda, jis tiesiog pritvinkęs skaudulių. Turėtų būti ankstyvoji prevencija, prieš šeimą ištinkant krizei. Jau darželio auklėtojos turi būti išmokytos pastebėti tam tikrus dalykus (vaikai ne viską išsako) - per piešinius, tėvų elgesį, aplinką. Atspirties taškas - dirbt su šeima, bet realiai ją pasiekti yra labai sunku. Aš pritariu integracijos idėjai, tai parodo mūsų visuomenės humanizmą, kai visi vaikai - lygiateisiai. Bet šią idėją galima ir sužlugdyt, ir žalot vaikus, supriešinant tam tikras grupes, jei integruojama nepasiruošus, tik "įsakymo keliu". Tuomet ir tas vaikas jaučiasi nekaip, dar labiau išgyvena savo negalią ir kitoniškumą, ir tėvai priekaištauja, kad atsiliekantis trukdo mokytis jų atžaloms, o tolerantiškas pedagogas gali įrodinėt, kad būtent šis vaikas moko visus gerumo ir atsakomybės. Kartais nebeaišku, kas yra auka. "Atpirkimo ožys" pereina į kitą mokyklą - skriaudžiamas ir ten, o buvusioje klasėje vietoj jo pasirenkama kita "auka". Kita vertus, "aukos" gali būti ir labai gabūs vaikai, kuriems nesudaromos sąlygos lavinti sugebėjimus. Agresijos apraiška jau yra tai, jog vaikas nepriima į savo suolą kito; o vaikams itin skaudu jaustis atstumtiems. Kartais dėl to kaltas nestandartinis ūgis, svoris, šukuosena. Kai rytą vaikas skundžiasi, kad skauda galvą, tėvai paprastai galvoja, kad jis peršalo arba bara vaiką, kad šis tenorįs išsisukti nuo pamokų, tačiau neretai tai nėra tik kontrolinio baimė, o psichologinės priežastys", - sakė Ilona.
Dvasinės pagalbos jaunimui centre ikimokyklinukams įkurtas klubas "Sraigė". Pavadinimas simboliškas: vaikas, turintis sunkumų šeimoje, tempiasi kuprą, negali greitai judėt, iš kitos pusės, suaugusieji, kuriais vaikas gali pasitikėti, padeda jam statyti tą "namą", kad jaustųsi saugus. Darželyje vaikas dar jautėsi unikalus, o mokykloje jam tenka prisitaikyti prie naujų taisyklių, normų bei vertybių, ir dar prisideda mokymosi sunkumų. Iš pradžių savanorius net stebina "kapų tyla", bet paskui vaikai prakunta, supratę, kad nebus barami, mušami, įžeidinėjami ar kritikuojami, ir štai aštuonerių metų berniukas, pusę metų nesišypsojęs, prakalba kaip suaugęs žmogus, atsiskleidžia. Gerai, kad jis tapo savimi, rodo emocijas, tačiau tai nereiškia, jog klubo bendruomenė neturi savo taisyklių ar tabu. "Sraigės" vaikai žaisdami ar net vaidindami dramos būrelyje, išsikalba apie savo problemas. Mokomi, kaip apsisaugoti nuo smurto, kur ieškoti pagalbos, jei, tarkime, du didesni vaikai užpuolė mažiuką, o tu dar esi per silpnas "kovai". Čia vyksta socialinių gebėjimų užsiėmimai, vaikams padedama suvokti, kad jie nėra kalti dėl to, kad jų tėvai geria ar mušasi. Kol kas čia renkasi vaikai iš Žvejybos uosto rajono ir Sulupės gatvės, bendradarbiaujama su čia esančių darželių, mokyklų pedagogais.- "O juk vaikai, atsinešę žaizdų iš namų, išlieja savo pyktį artimiausiam žmogui, o šis, net labai norėdamas jam padėti, nebežino kaip. Mokyklos socialinis darbuotojas, pedagogai ir tėvų komitetas turi dirbti kaip komanda, kad ne tik nubaustų prasižengėlį ar parodytų, jog susitvarkė su problema, o kad padėtų abiem vaikams, ir nukentėjusiam. Tėvų komitetas savo veiklos prioritetais laiko mokyklos remontą ir panašiai", - sako Ilona Jonutytė. Papasakoju apie altruistę mamą, kuri savo berniukui leidžia atsivesti draugą iš asocialios šeimos, o šis, ir apdovanotas, ir privaišintas, vis tiek vagiliauja ir kaulija draugą brangių daiktų. Sociologijos mokslų daktarė patartų paaiškinti svečiui namų tradicijas ir taisykles, sutarti, kad šeima turi ir savo gyvenimą, kad draugas galėtų ateiti, tarkim, sekmadienį nuo 14 iki 16 valandos. Tokiam atstumtam vaikui itin reikia šilumos, matyti, koks "žmogiškas" gyvenimas vyksta darnioje šeimoje, tačiau to vaiko nereikėtų žeminti per dideliu gailesčiu, o elgtis kaip ir su kitais sūnaus draugais. Ilona pasakojo, kad vienas kunigas sukalė kiemo vaikams suoliuką, nes iš tarpdurio šie buvo išvejami, - tai namo gyventojai "dėl šventos ramybės" sukapojo suolą, kad vaikai nebesirinktų. Paradoksas? Jeigu žmonės bijo, kad niekas nenuskriaustų, nežalotų jų vaikų, jei ne iš altruizmo, tai iš egoizmo turėtų imtis iniciatyvos suvienyti priešiškas vaikų grupes. Skriaudikų tėvai taip pat jaučiasi kalti, bet tą kaltę dažnai neigia, "priima gynybinę pozą" - jie taip pat galėtų jungtis į tėvų paramos grupes, kaip ir "aukų" tėvai. Primename, jog klubas "Sraigė" yra įsikūręs Darželio 11, tel. 360018 arba 360411.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder