"Dažniau sakykime: "Aš tave myliu"...

Įsivaizduoju, kad jei kas rytą išleisdama vaiką į mokyklą ar guldydama jį, motina pasakytų tą nuvalkiotą frazę: "Aš tave myliu, tu mūsų džiaugsmas", vaikas kitus sapnus sapnuotų ir jaustųsi visiškai saugus.

Bet jeigu jį migdydama sakai: "Jeigu tu rytoj taip ir taip elgsies, aš tau tą padarysiu, neleisiu"...

Mes absoliučiai netausojame kito.

Man teko truputį pabūt Amerikoj, ir man atrodė taip banalu, kad išeidami jie atsisveikina ir kartoja: "I lov jou", bet matyt tai yra pagrįsta ir labai daug ten per televiziją psichologai kalba, kad dar per retai sakomi šie žodžiai. Ir pagalvoji: na, kodėl būtinai bloga išlieti, jeigu pasakius gera, gyvenimas tampa kitoks.

Piktumas yra mūsų didysis priešas, ir su krikščionybe jis labai kertasi, ir jeigu mes tikime, kad Aukščiausiasis mus myli, savaime turime tą meilę perduoti. Sunkiai suvokiamas tas abstraktus, nuvalkiotas žodis "meilė", bet visumoje tai ir yra gyvenimo kokybės pagrindas; aš taip vertinčiau.

O šiaip visuomenė dabar yra labai susisluoksniavusi, yra labai turtingi ir vargšai, kurie tempia nuo algos iki algos, be abejo, vieni yra laisvi nuo tų materialių dalykų ir skurde esti laimingi, o kitam tai sukelia pyktį, agresiją, pavydą.

Tie vaikai, kurie yra mušami, yra pagimdyti dėl pašalpų, ir jeigu vaikas tikrai dėl to gimsta, jis niekad nebus laimingas.

Globėjui, tikrai norinčiam įsivaikinti mažylį, nebus esmė pinigai, - sakė gydytoja.

"Nežinia, kas mes būsim rytoj..."

Lankydamasi Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje patyriau, jog tai nelyg maža valstybėlė valstybėje, tvirtovė silpnesniems, ir sykiu tai labai atvira bendruomenė, įsileidžianti kunigą, žurnalistą, pilietį, laikantį save vertingesniu, pranašesniu už dvasios ligonį. Ar išties esame tokie sveiki, su panieka ar baime žvelgdami į kitokius?

- Pagrindinės moralinės vertybės, aišku, atsiranda šeimoje, jos perduodamos vaikams. Apsirūpinusi šeima dar yra toli gražu ne viskas, ir vėl grįžtu prie to, kad tik "išmylėtas" vaikas turi savo dvasines vertybes, - kalba gydytoja Jovita Kvaraciejienė. - Yra dalis verslininkų, kurie atsigręžia ir į tikėjimą, įvertina, kad jis turi tiek, kiek jam nebereikia, ir pradeda duoti labdaras, - taip jis auga savyje. Tol, kol žmogus nieko neduoda, tik ima ir pyksta - jis žlunga. Man atrodo, kad gyvybės nuvertinimas, žiaurumas gimsta ir stokojant tikėjimo; gal per tikrą tikėjimą atsirastų kitoks būties suvokimas, daugiau vertybių, mažiau tuštumos ir neapykantos, kuri tvyro visuomenėje dabar. Mes nesam tolerantiški kito elgesiui ir labai dažnai norim jį koreguoti. Mums norisi kitokį "patvarkyti", kontroliuoti, primest savo nuomonę ir pasaulį pagal save. Gerbdami kitą žmogų, turime leisti jam būti tokiu, koks jis yra, ir priimti jį - nebūtinai mes turim būt išlankstyti kaip geležėlės pagal kitų norus. Neduodame laisvės vaikams, sutuoktiniui, ir ta netolerancija ypač aktuali mūsų ligoniams. Žiūri, kaip gražiai jie bendrauja ligoninės kieme, kalbasi, stengdamiesi neįskaudindami vienas kito. Ir čia nieko nereikia eiti išskirti, kad kuris kam suduotų - yra didysis konfliktas yra tarp sveikųjų ir ligonių. Mūsų žmonės vienas kitam yra tolerantiški, supranta ir užjaučia. Yra porų, kai abu ligoniai, jie sugyvena labai gražiai, supranta, kai kitam pablogėja ir padeda. O sveikieji jų nenori nei suprast, nei užjaust; jie bijo, nepriima kaip sau lygiavertį, tokį pat žmogų kaip ir kiti, tik turintį problemų.

O tai tvyro, mūsų ligoniai labai jautrūs ir jaučia, jei į juos žiūri paniekinamai, it į nevisaverčius; tai visada sukelia agresiją. Aš dažnai pasakau: ką mes žinom, kas mes būsim rytoj?

Nesusimąstom, kad tas žmogus nekaltas, kad susirgo psichikos liga, ir jis nėra piktybiškas, kitoks kalbėjimas ar elgesys tėra ligos simptomas.

Ir kiekvienas mūsų galime atsidurti tokioj padėty: užteks galvos traumos, viruso ar gero sukrėtimo; tuomet susimąstykim, kad ir tiems žmonėms reikia užuojautos, supratimo ir pagalbos.

Teko diskutuoti su čia atvykusiais švedų psichiatrais, kurie taip pat rengia internatus psichikos ligoniams, bet nesvarbu, kad ten yra daug personalo - esu šeimos gerbėja, ir man atrodo, kad kiekvienas žmogus laimingiausias bus ne pensione, bet tarp savų. Mes sprendžiame racionaliai: šeima turi dirbti, uždirbti, saugot save, būti laisva nuo didelių įsipareigojimų.

Nėra laiko, gyvenimo tempai? Tai tik pasiteisinimas, ir su racionalumu dingsta dvasingumas.

Man visada yra pavyzdys yra senovės šeimos, kai vaikai nukaršindavo tėvus, jie niekur nebuvo išvežami, visi sutilpdavo po vienu stogu - šeimos branduolys, ta kraujo giminystė mano akimis yra ypatingai svarbu.

Kas yra sveikas žmogus?

Man patiko vieno seno psichiatro mintis: menininkas gali bandyti ir klysti, gali suplėšyti nepasisekusį paveikslą, o psichiatras taip eksperimentuoti negali, išmest savo nepasisekusį darbą į šiukšlyną; kitų sveikata visada turi būti jo darbo etika.

Klausiu gydytojos psichiatrės, kada reikėtų kreiptis pagalbos į medikus?

- Psichiatras nėra misionierius mūsų laikais, mes dirbame savo darbą, krūviai dideli, ir kartais negalim skirti tiek laiko, kiek jo reikėtų ligoniui. Yra dvasinės būsenos, ir yra ligos, ir tos "būsenos" gali rinktis psichoterapeutą ar kunigą, bet kartais kunigai susipainioja, kai bando "lįsti į ligas", tokiu atveju jie negali padėti, tai priklauso psichiatrams.

Kreiptis reikia visada. kai atsiranda dalykai, reiškiniai, kurie žmogui trukdo gyventi, nuo ko jis jaučiasi nelaimingas.

Gali būti tik stresinė situacija; dabartiniu metu yra daugybė depresuojančių žmonių, kurie galbūt net neįvertina savo jausenos, neranda priežasties, ir dėl to jis kenčia, nesuvokdamas savęs, kodėl jis nebenori dirbti, kodėl piktas, paniuręs, kodėl jam skauda žarnyną, vemia ar dar kas darosi.

Kai atsiranda būsena, trukdanti gyvent visavertį gyvenimą, tada reikia pasikonsultuoti. Ir gal psichiatras ne visada gali padėti, jeigu yra depresija dėl gyvenimiškų situacijų (prarastas butas, mylimo žmogaus netektis), bet gali padėti su tuo susitaikyti.

Atsistoti ant tvirtos žemės - pamatyt, kad gyvenimas yra kaip ta adatos skylutė, pro kurią galėsi išlįsti. Būti ne panikos ar euforijos apimtam, ieškot išeities - o tų išeičių yra daug, tik palūžusiam žmogui labai sunku ją surasti, jis pirma turi sustiprėti. Ar depresija turi šviesiąją pusę?

Pozityvumo turi realus žmogaus išgyvenamas skausmas, netektis, išsiskyrimai, meilės praradimai, sukrėtimai - per skausmą žmogus visada turtėja, įgyja patirties, pagaliau gali suprasti kitą kenčiantį, giliau mąstyti, lyg ir dvasingesniu tapti. Džiaugsmas mažiau praturtina, skausmas subrandina.

Depresija nebrandina, ji - gniuždo, visas spalvas sutirština, blokuojas produktyvumą, mąstymą. Psichiškai sveikas žmogus, sakyčiau, yra tas, kuris sugeba priimti esamą situaciją, joje gyventi ir būti laimingas, - sakė gydytoja psichiatrė Jovita Kvaraciejienė.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder