Bambagyslės sindromas

Tėvai - tai žmonės, kurie vaiko gyvenimo pradžioje yra patys svarbiausi. Jie gana svarbūs iki pat gyvenimo pabaigos, tačiau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais vaikas yra priklausomas, ypač nuo mamos. Augdamas jis priskiria save vyrų arba moterų pasauliui. Tas procesas vyksta apie trečius - penktus gyvenimo metus. Iki tol tiek mergaitė, tiek berniukas būna įsimylėję motiną, o vėliau meilės objektas keičiasi.

Klasikinė psichoanalizė teigia, kad sūnaus meilė motinai ir dukters meilė tėvui turi ir seksualinį komponentą. Anksčiau ši mintis šokiravo visuomenę, o dabar iš esmės ji pripažįstama. Jeigu lyties indentifikacija vyksta sėkmingai, tuomet maždaug penkerių šešerių metų mergaitė jau suvokia esanti moteris ir yra palankesnė tėvui. Berniukas taip pat žino esąs vyras ir jo įsimylėjimo objektas lieka mama. Bėda ta, kad daugelis tėvų į tuos jausmus reaguoja pernelyg aktyviai, ir iš tiesų tai virsta lyg savotišku pasąmoningu įsimylėjimu. Tėvas idealizuoja savo mažą dukrą matydamas joje idealią moterį. Galbūt jis nusivylęs savo žmona, kuri neatitiko ir nepateisino jo susikurtų lūkesčių. Taip vyksta moterims. Jeigu į šiuos jausmus žiūrima kritiškai ir savikritiškai, vadinamojo bambagyslės sindoromo išvengti pavyksta.

Jauna moteris jaučia neapykantą savo anytai vien dėl to, kad jos vyras perdėm prie jos prisirišęs, laisvalaikiu skuba pas ją, atlieka visus jos nurodymus.

Kartais tėvai spekuliuoja ir manipuliuoja savo vaikais reikalaudami dėmesio, rūpinimosi ir sukeldami jiems amžinojo skolininko jausmą. Kai suaugęs vaikas jaučia pareigą ir būtinybę kiekvieną dieną lankytis pas mamą ar tėvą, tai yra aukos sindromas.

Blogai yra tai, kad vyras, pajutęs tą neapykantą, mamos dėl to ne tik nenustos mylėti, bet dar labiau prie jos šliesis. Tokiu atveju moteriai reikia gerai pagalvoti, iš kur kyla ta jos neapykanta ir ką su ja daryti. Tokia būsena negali ilgai tęstis.

Dažnai tėvas arba mama lieka patenkinti, jeigu vaikas sako, kad norėtų turėti tokį sutuoktinį, kokie yra jie. Tai iliuzija, nes kiekvienas žmogus yra vis kitoks.

Kitas kraštutinumas - kai vaikai, įžeisti savo tėvų, prisiekia niekada neturėti tokio sutuoktinio, koks buvo tėvas ar motina. Ir šiuo atveju yra patiriamas nusivylimas, nes galų gale pamatoma, kad pasirinktas žmogus turi tėvo ar motinos bruožų. Tuomet reakcijos, jausmai ir veiksmai, šeimyniniame gyvenime yra perkeliami į sutuoktinį, ir reiškiami ne laiku ir ne vietoje - tai yra, nukreipiami ne į tą žmogų, kuriam iš tiesų tuo metu yra skirti.

Motina viena augina sūnų. Ji stengiasi būti ir autoritetas, ir draugė, bendražygė. Sūnus ją ima kritikuoti dėl per didelės globos. Jie vienas kitam kelia per didelius reikalavimus ir sukelia skaudžius konfliktus.

Ir Vakaruose, ir pas mus yra tokia problema: labai daug vaikų lieka gyventi tik su mama. Deja, kartais mama riboja vaiko pasimatymus su tėvu, tokiu būdu neva mėgindama apsaugoti jį nuo blogos įtakos. O iš tiesų ji vėl manipuliuoja vaiku dėl savo neigiamų išgyvenimų, mėgindama suvesti sąskaitas su buvusiuoju, atkeršyti jam. Jeigu tuo metu neatsiranda šalia kito vyro, kuris galėtų pakeisti tėvą - senelio, dėdės ar gero pažįstamo, be abejo, tuomet vaikas ateityje gali patirti daug komplikacijų bendraudamas su priešinga lytimi.

Nereikėtų būti su savo vaiku visą laiką, leiskime jam turėti savo autonomiją, ypač paauglystėje. Būti visą laiką su juo - tai reiškia atimti iš jo gyvenimą.

Ar sūnui reikia bendražygės? Ar iš tikrųjų toks jo siekis, ar tai yra mamos fantazija, slaptas troškimas?

Žmogaus gyvenimas labai dinamiškais. Tų fukcijų, kurias tėvai atlieka pirmaisiais gyvenimo metais - globos, maitinimo - reikšmė palaipsniui mažėja, tuomet turi rastis draugystės, supratimo komponentas. Svarbiausia - autonomijos suvokimas: ir mama, ir sūnus, ir dukra, ir visi kiti turi savo gyvenimą, savo erdvę, į kuriuos kitam žmogui kėsintis nevalia.