"Nebesutariame su sūnumi..."

"Nebesutariame su sūnumi..."

"Sveiki. Nedrįstu niekam prasitarti, kad turiu problemų dėl savo vaiko, todėl nusprendžiau parašyti jums. Nežinau, ką darau ne taip. Nebesusišneku su savo 13 metų sūnumi. Jau kokius metus blogai sutariam. Atsikalbinėja, neklauso, apgaudinėja. Dabar, kai reikia eiti į mokyklą, pasidarė dar piktesnis, sako, kad nemato prasmės jos lankyti... Visą laiką baramės. Aš jam nebe autoritetas. Prašau, patarkite, ką daryti."

Į jūsų klausimą atsakė psichologė psichoterapeutė Vilma Mažeikienė.

Sveiki.

Dauguma tėvų, kurie neabejingi savo vaikui bei jo ateičiai, sunkiai išgyvena bet kokias jo elgesio problemas. Jų neišvengiamai iškyla vienu ar kitu vaiko raidos periodu.

Tėvystė yra pilna ne tik nuostabių patirčių, bet ir nusivylimų. Mes puikiai jaučiamės, kai vaikai gerai elgiasi ir mums paklūsta, ir tampame nelaimingi, kai jie pradeda priešintis, laužyti nustatytas elgesio taisykles.

Natūralu, kad blogi vaiko poelgiai sukelia tėvams sunkius jausmus. Jeigu neišdrįstate apie juos pasikalbėti su savo artimaisiais, bičiuliais ar specialistais, tuomet dar blogiau.

Deja, mūsų visuomenė linkusi tėvus greitai pasmerkti: nesusitvarkai - vadinasi, esi niekam tikęs tėvas ar mama. Man tai gerai pažįstama iš praktikos. Konsultacijų metu, kai paklausiu tėvų "Kodėl taip ilgai laukėte, neieškojote išeičių ir sprendimų, kaip sumažinti bendravimo su vaiku sunkumus?", jie dažniausiai atsako, jog bijo būti pasmerkti, jaučiasi nevykėliai.

Taip neturėtų būti.

Patirti sunkumų auklėjant vaikus yra normalu. Labai gerai, jeigu tėvai į šiuos sunkumus reaguoja laiku ir žino, ką daryti, o jeigu nežino - kreipiasi patarimo į specialistus. Nėra gerai, jeigu laukiama, kol viskas praeis savaime, nes dažnai ne tik nepraeina, bet ir smarkiai pablogėja. Savo praktikoje susiduriu su tokiomis komplikuotomis istorijomis, kad padėčiai pagerinti prireikia daug laiko, abipusių pastangų, kantrybės, veikimo išvien su specialistais.

Ką daryti?

Ką daryti, kad dvasinis ryšys su vaiku nedingtų konfliktiniu periodu? Kad nesugriūtų tai, kas buvo sukurta?

Pirmas žingsnis - sustoti ir į susiklosčiusią situaciją pažvelgti ramiai, per atstumą, be neigiamo nusistatymo.

Vaiko problemos - tai proga tėvams atsigręžti į save, į savo pačių gyvenimą, į savo nuostatas ir lūkesčius, ir pasistengti suprasti, kas, jį auklėjant, jau nebeveikia.

Paauglių elgesys keičiasi tuomet, kai keičiame savo elgesį jų atžvilgiu. Vaikai yra mūsų netiesioginiai mokytojai. Atvirai savęs paklauskite: ką dukra man nori pasakyti tokiu savo elgesiu? Ko ji mane moko? Ar ji moko mylėti ją tokią, kokia ji yra? Moko priimti tai, ko neįmanoma pakeisti - pavyzdžiui, kad ji užaugo ir turi savo nuomonę, savo interesų? Moko pasidžiaugti tuo, kas jai sekasi, palaikyti, kai nesiseka..? Galbūt ji tokiu būdu reikalauja kitokio bendravimo su ja (pvz., nevartoti liepiamosios nuosakos, nekelti tono, suteikti galimybę pačiai spręsti problemą)? Gal tai netiesioginis prašymas žiūrėti į ją kitaip - jau ne kaip į mažai ką išmanančią būtybę?

Pabandykite pakeisti savo elgesį. Kai dukra pyksta - nebarkite, nepamokslaukite, bet parodykite supratimą ir palaikymą. Pripažinkite jos pyktį. Kai ji meluoja, pabandykite suprasti kodėl (dažniausiai vaikai sako netiesą, nes mano, kad bus nesuprasti ir nubausti).

Kartais vaikai netiesiogiai mus išbando savo blogu elgesiu: jie "tikrina", ar kas nors gali panaikinti mūsų meilę jiems.

Paauglystė

Paaugliško amžiaus vaikai patiria vidinių konfliktų (pvz., kai nenori eiti į mokyklą). Jie pyksta ir nori būti išklausyti. Tiesiog pabūkite šalia, kalbėkitės apie tai, ką ji galvoja, ką jaučia, aptarkite galimus pasirinkimus ir realius sprendimų variantus. Jų mintys, jausmai, supratimas, pasirinkimai dar ne kartą keisis, tačiau esamu momentu vis tiek verta pripažinti juos esant ir parodyti pagarbą.

Ką daryti, jeigu paauglys nesilaiko nustatytų elgesio taisyklių? Manyčiau, jog verta taisykles apsvarstyti, aptarti kartu su juo. Gali būti, kad joms trūksta konkretumo arba jis visai nesupranta jų prasmės. O gal iki šiol tėvai į taisyklių paisymą žiūrėjo nelabai reikliai (pagal nuotaiką)? Galbūt šeimoje taikomi dvigubi standartai (taisyklės galioja ne visiems) ir pan.

Pamokos

Užuot save kritikavę ir plakę dėl patiriamų bendravimo su vaikais sunkumų, verčiau permąstykime savo nuostatas ir lūkesčius jų atžvilgiu.

Nepamirškime tų dalykų, kurių pakeisti apskritai negalime: to, kas vaiko yra iš prigimties arba įgyta kūdikystėje.

Nesistenkime būti tobuli (neklystantys) tėvai, nes taip tapsime kategoriški sau ir vaikams. Pakanka būti mylintiems, supratingiems, žmoniškiems, prieinamiems.

Nepersistenkime su aukštais reikalavimais, kad nesukeltumėte vaikams nevisavertiškumo, baimės ir atstūmimo pojūčio.

Užauginti vaikus nepadarius klaidų - neįmanoma. Svarbu tas klaidas pripažinti, atleisti sau ir judėti pirmyn - taisyti padėtį.

Ir dar. Auklėdami vaikus, rūpinkitės savo poreikiais bei interesais. Vaikams daug lengviau ir įdomiau su visapusiškais tėvais nei tais, kurie dėl jų visko atsisako.

Pabaigoje dar norisi pridurti, jog vaikai skirtingi, ir kiekvieno jų ugdymo procese prireikia lankstumo, kūrybiškumo, individualaus požiūrio. Auklėjimo patarimai internete ar žurnale - tai tik bendros gairės, kalbant apie visus vaikus. Ne viskas tinka jūsų vaikui.

VERTA ŽINOTI

* Pagrindas, ant kurio kuriami geri santykiai, yra pasitikėjimas. Bendraudami su vaiku remkitės labiau pasitikėjimu, o ne kontrole.
* Nesuteikite vaikui absoliučios laisvės. Nustatykite racionalias ribas ir dėl jų nenuolaidžiaukite. Laikykitės bendru sutarimu nustatytų elgesio taisyklių.
* Visada susiekite priežastį ir pasekmę. Bauskite už pražangas iš karto ir atitinkamai pagal jų dydį. Veiksmingas pramogų ir malonumų draudimas.
* Atminkite, jog vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi teisę į pagarbą.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder