2019 m. liepos 22 d. 15:40 val., pirmadienis

ve  >  Žinios  >  Visuomenė  >  Klaipėdiečiai

Klaipėdiečiai

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties

(2)

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios Lietuvos konfesinį paveldą, mums primena: šio krašto - ar čia gyveno vokiečiai, mažalietuviai ar atvykėliai, - kultūra yra nepadalinama. Jie stebisi žole užžėlusiose kapinaitėse aptikę, kad keletas kapų yra prižiūrimi: "Tai paneigia nuomonę apie totalų vietinių gyventojų išnykimą."

Kas uždega savo atostogas leisti senosiose krašto kapinaitėse? Kokias mįsles norite įminti?

Fotografuojame kapines, braižome kapų išsidėstymo schemas, detaliai aprašome artefaktus - ateityje šie duomenys pasitarnaus įvairiausiems tyrimams, - docentas, humanitarinių mokslų daktaras Arūnas Baublys. - Mūsų tyrimai gali turėti ir ūkinę naudą, nes šiuo metu kapinės yra niekieno - nepriklauso nei savivaldybėms, nei bendruomenėms. Laimėtas konkursas dėl Lietuvos mokslo tarybos finansuojamo projekto įgalino kurti skaitmeninę konfesinio paveldo duomenų bazę. Problema ta, jog įdomius aptinkamus artefaktus ne visada galima įtraukti į kultūros paveldą, kai nėra savininkų. Mes vis aptinkame tai vienas, tai kitas netirtas kapinaites, neįtrauktas į kultūros paveldą. Ypač mažai žinoma apie nedideles dvarų, girininkijų kapines.

Klaipėdos krašte yra per tūkstantį kapinaičių, bet nelabai žinome, koks jų turinys, nors prieš tai buvo daryti tyrimai - daktaras docentas Mališauskas pokaryje su studentais yra daug ką išvaikščiojęs, Martynas Purvinas išleido monografiją.

Mūsų veikla pažadino vietinių bendruomenių susidomėjimą jų teritorijose esančiomis kapinėmis, todėl atsiranda žmonių, kurie pradeda jas prižiūrėti ir saugoti. Šiais metais esame aprašę 19 kapinaičių, užfiksavę tūkstantį 59 antkapinius paminklus - jie išsaugoti ateities kartoms. Svarbu tai, kad nustatome čia gyvenusių žmonių pavardes, profesiją. Pasitaikė, kad istoriniuose šaltiniuose nurodyta, jog mokyklos įkurtos vienais metais, o išaiškėja, kad jose dirbę mokytojai yra palaidoti gerokai anksčiau, vadinasi, mes suteikiame išsamesnių žinių ir apie vietines bendruomenes.

Kita vertus, fiksuodami paveldą, renkame unikalią medžiagą muziejams, mat paminklų įvairovė didelė - nuo kaltinių, lietinių kryžių iki dekoratyvinių betoninių antkapių, paminklų. Ypač įdomios epitafijų lentos su įrašais, iš kurių galima identifikuoti, kokie žmonės gyveno tose vietovėse; atsiranda duomenų, kad kai kuriose jų buvo didelis vaikų mirtingumas. Kai kurios epitafijos yra su spalvotais porceliano įrašais, kukliais siužetais, atspindinčiais šio krašto žmonių dvasinį gyvenimą, religiją, ir tai padeda įžvelgti vietos žmonių gyvenseną, savotišką savivoką.

Jūsų tyrimai tokie įvairialypiai, jog atspindi net biologinę įvairovę.

Biologė docentė Rita Nekrošienė, pirmą kartą taip išsamiai tyrinėjanti kapinių augmeniją, aptinka daug įdomių artefaktų. Kai kuriose kapinėse aptinkamos šešios, kitose - 76 rūšys augalų. Įdomu tai, kad kuo labiau prižiūrimos kapinės, šienaujamos, tuo jose daugiau gamtinės įvairovės, medžių, senų, praėjusio amžiaus vidurio eglių, masyvių ąžuolų. Vienose kapinaitėse matėme gluodenų koloniją.

Ką sužinojote apie šiame krašte gyvenusių žmonių tautinę sudėtį, tikėjimą?

Šis kraštas yra liuteroniškas nuo pat XIII a. iki XVI, kai susikūrė protestantiška valstybė. Vokiečių ir lietuvininkų bendrystė tęsėsi kelis šimtmečius, ir jų darnus sugyvenimas buvo kasdienybė, tai atsispindi ir kapinių įrašuose, - sakė Istorijos ir archeologijos instituto direktorė Silva Pocytė. - Efitafinės lentos atspindi socialinį statusą, kalbinį - tautinį santykį, nes jose dažnai įrašyta aukštesnio statuso žmogaus profesija: kad čia palaidotas girininkas, mokytojas ar kunigas. Tiesa, tai nėra mūsų krašto kapinaičių išskirtinumas, nes Žemaitijoje, Aukštaitijoje ar Vilniaus Bernardinų kapinėse irgi nurodoma žmogaus profesija.

Mūsų krašto kapinaičių įrašai dažnai būna ir vokiečių, ir lietuvių kalba, tai rodo, kad abiem kalbomis buvo kalbama kasdien, buitis buvo bendra. Kartais XIX - XX a. sandūroje dėl hermanizavimo politikos pavardės būdavo vokietinamos. Liuteroniškasis krašto klodas ypač atsispindi iškaltose protestantiškų laidotuvių giesmių arba Švento Rašto eilutėse. Žmogus gimdavo su giesme ir palydimas buvo su ja. Virš kapinių vartelių stulpų, sumūrytų iš plytų, būdavo tradicinė didžiulė epitafinė lenta, pasitikdavusi ateinančius lankytojus su viena ar kita giesmės eilute.

Atkuriant tą gyvenimą, kuris buvo, duomenų mažai: vardas, pavardė, gimimo data, mirties metai... Jeigu nutrupėjo viena vardo raidelė - dar galima atkurti, o jeigu datos skaičius - fantazuoti nevalia.

Iš kokių medžiagų buvo padaryti antkapiai?

Susiduria dvi tradicijos: XIX a. gimstantis modernizmas, šiuolaikinė pramonė ir tie senieji, archaiški dalykai. Jei kalbėtume apie geležinius kryžius ir dirbinius, tai šiame krašte randame tai, ko niekada nerastume Didžiosios Lietuvos kapinaitėse, - sakė Jūrų technikos fakulteto lektorius Arminas Štuopys. - Tarkime, didžialietuvių kapinėse nesurasime ketaus, o mažalietuviškose jo pilna, tai rodo, jog buvo geras susisiekimas, net žmonės, gyvenantys vienkiemiuose, palaikė glaudžius ryšius su miestu, jo kultūra darė didelę įtaką.

Iki XIX a. vidurio vyrauja tikrasis gamtinis akmuo, yra profesionalių akmentašių, o vėliau ima dominuoti cementas, betoniniai dirbiniai. Dar svarbu ir įdomu tai, jog vėliau atsiradę betoniniai kryžiai bando imituoti ankstesnių ketaus, medinių kryžių formas.

Po karo pagal efitafinių lentelių formą galime stebėti, kaip gimsta pramonė. Vokietijos didžiuosiuose miestuose - Tilžėje, Memelyje XIX a. matome porcelianines lenteles, jų ruošinius, ant kurio užrašydavo mirusiojo pavardę, nupiešdavo gėlytes, derindami su kapo apdaila. Tam, kad sugebėtų tai padaryti, tekdavo naudoti šiuolaikinius pigmentus - medžiagas, nuspalvinančias betoną ir metalą. Metalui surūdijus sunku užfiksuoti spalvų įvairovę, o jos būta be galo turtingos. Atlikę tyrimus, galime pasakyti, kokios spalvos buvo tas kryžius ir šriftas marmuriniame antkapyje.

Man įdomiausia yra tas senųjų ir naujųjų technologijų susidūrimas. Pokaris buvo itin skurdus, paminklai dažniausiai daromi iš atsitiktinių medžiagų, po II pasaulinio karo epitafinės lentelės - iš aliuminio, net karo laukuose surankioto metalo. Po 1945 metų pasirinkimo nebuvo, naudota tai, kas pasitaikė po ranka. Tačiau dirbusieji su prastomis medžiagomis kartojo senąsias tradicines antkapių formas. Atsisakoma ketaus, užtat išmokstama apdoroti stiklą, ir tai galėjo padaryti ne kaimo, tik miesto meistrai. Išraižyti stiklui reikia specifinių įgūdžių.

Įdomu, kad ant kai kurių, ypač ant metalinių kryžių atrandamos meistrų pavardės, taip pat pasirašydavo akmentašiai, nurodydami metus, matmenis, užsakymo numerius. Juos įskaityti kitose epitafijų pusėse mums "padeda" vandalų darbas. Ant metalinių kryžių dažnai pasitaiko ir meistrų vardų. Didelį įspūdį man padarė atradimas - senosios tradicinės kalvystės pavyzdžiu padaryta metalinė tvorelė, ant kurios uždėta lengva, greičiausiai aliuminio (atsiradusio XX a. pradžioje) lydinio lentelė su meistro pavarde. Ir tai, jog vieną paminklo dalį kalvis sutvirtina senu būdu - kniede, o kitą - jau su varžtu.

Apžiūrinėjome krikštus, kurių galima aptikti ir žemaičių kapinaitėse, tik žemaitiškuose krikštuose ant jų dar būtų kryželis su saulute ar žalčiu.

 PALIKIMAS. Kiekvienas kapo įrašas yra mūsų istorijos dalis.

Ką dar atrandate, nukrapštę samanas nuo antkapių?

Kapinės yra praėjusio ir dabartinio gyvenimo susidūrimas. Kiekvienos turi savo aurą, nes egzistuoja griežtai apibrėžtoje geografinėje erdvėje. Be abejonės, nusakyti žodžiais, ką jaučiame, nepavyks. Iš Rūdynų kapinių visi išvažiavome prislėgti: jose palaidota apie 40 procentų vaikų. Radome vienintelę kapo kryžiaus liekaną, kur įrašyta: 1893. Kapinaitės yra labai gražiame miške,viskas samanoja, o mes, XXI amžiaus žmonės, ateiname ir keliame tas samanas.

Aš stengiuosi suvokti, kaip padaryti rekonstrukciją to gyvenimo, kuris buvo. Bet duomenų mažiau negu tikiesi. Mano pagrindinė duomenų bazė yra metrika: vardas, pavardė, gimimo data, mirties metai. Vienose kapinėse epigrafuose išlieka iki 34 procentų metrikos, o iki 50-ies - labai retai. Kai kurios kapinėse išlieka du - trys užrašai, parodantys, ar palaidotas vyras, ar moteris, kiek gyveno. Jeigu nutrupėjo viena vardo raidelė, dar galime atkurti, o jeigu datos skaičius - fantazuoti nevalia.

Kapinės yra gyvos tiek laiko, kiek jose laidojama. Užėjome kapines, kurių gyvavimas baigėsi praėjusio šimtmečio šeštame dešimtmetyje, kai į Vokietiją emigravo paskutinieji vietiniai gyventojai. Galima kalbėti ir apie žmogaus gyvenimo trukmę. Akivaizdūs keli periodai, kai mirtis pakerta žmogų. Galiu pasakyti buvus labai didelį vaikų mirtingumą.

Rytų Prūsijoje žmonės neišeidavo iš kapinių atsukę nugaros. Turbūt turėjo dar atsisveikinti. Tai daro ir mūsų kolegė Silva. O dabar mes visi esam atsukę nugaras kapinėms, dėl to, kad niekas nenori prisiimti atsakomybės jas prižiūrėti.

Gerbiama Silvija galėtų oponuoti kolegoms, teigiantiems, jog senosios kapinaitės rūpi labiausiai vietiniams gyventojams, autochtonams, galbūt grįžusiems iš Sibiro, atgavusiems savo tėvų žemę, ir šį nykstantį palikimą.

Iš tiesų gaila suniokotų kapinių, kuriose išlikęs tik kryžiaus pamatas. Bet pastaraisiais metais (nežinau, ar daro įtaką tai, jog įvairiuose leidiniuose aprašomos mūsų ekspedicijos) galime pasidžiaugti, kad vietinės bendruomenės, ypač Saugų ir Vilkyčių, stengiasi kapines prižiūrėti. Reikėtų gauti iš Vyriausybės pinigų, kad nušienautum didelius kapinių plotus, bet tie seniūnai, kurie žiūri į šį paveldą su pagarba, sugeba į talką suburti bendruomenę.

Daugelis žmonių į šį kraštą atsikėlė po karo, čia negyveno jų tėvai ir seneliai, dažnas jų pajunta priešiškumą, esą tai vokiečių kapinės, svetimybė. Tačiau kiti supranta, jog čia gyveno žmonės, kurių žemėje jie dabar gyvena. Supranta, kad kiekvienas kapo įrašas yra jų istorijos dalis.

"Kad nebūtų gėda dėl savo požiūrio į krašto istoriją, kad nesijaustume barbarais, turime dar daug ką nuveikti", - sakė mokslininkai, tiriantys Mažosios Lietuvos konfesinį paveldą. Iš kairės: Silva Pocytė, Arūnė Arbušauskaitė, Arminas Štuopys, Arūnas Baublys.

 

Reklama

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Reklama

Komentarai

Ieva Astromskiatė

2012-07-30   15:58

IP: 86.38.15.184

"Šis kraštas yra liuteroniškas nuo pat XIII a. iki XVI, kai susikūrė protestantiška valstybė." :D Netikiu kad Silva Pocytė taip pasakė. Nuo pat XIIIa. kraštas liuteroniškas tikrai negalėjo būti.

r.e.

2012-07-28   10:55

IP: 109.91.213.212

Labai kilnus Jusu darbas. Linkiu sekmes ir sulaukti daugiau visokeriopos pagalbos.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Klaipėdiečiai

Vos perkopęs per trečią metų dešimtį, jis tvirtai paneigė mažiausiai du stereotipus:...

Arūnas Eimulis: "Noriu kurti, o ne šlietis" nuotrauka, foto

Klaipėdietis Linas Varanauskas tvirtina, jog atostogas sugalvojo tinginiai. "Kaip alpinistui - kalnai,...

Veterinaras su kaubojaus skrybėle nuotrauka, foto

Jaunystėje skaitydami žymių žmonių biografijas, stebėjomės Poliu Gogenu, kuris, sulaukęs brandos, metė...

Pasiklydus profesijoje kompasu tampa širdis nuotrauka, foto

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai, tiriantys Mažosios...

Tarp praėjusio gyvenimo ir dabarties nuotrauka, foto

2020-aisiais laukiama rekordiškai daug kruizų laivų nuotrauka, foto

Jūra, Klaipėdos uosto kruizų sezonas 2020 metais turėtų viršyti ligšiolinius rekordus, informuoja Klaipėdos valstybinio...

JAV teismas atmetė Neringos Venckienės skundą nuotrauka, foto

Kriminalai, Jungtinių Amerikos Valstijų teismas atmetė buvusios Lietuvos teisėjos ir parlamentarės Neringos...

Palangoje renkasi Lietuvos rinktinės kandidatai nuotrauka, foto

Sportas, Pirmadienį Palangoje į pirmąją treniruočių stovyklą renkasi Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatai.

Žaidimo reklamoje ragino šaudyti į romus nuotrauka, foto

Kriminalai, Vilniaus Kirtimų gyvenvietėje esantys romų tautybės asmenys - taikiniai žaidime.

Kriminalai, Paskelbta prieš 37 min.

Sportas, Paskelbta prieš 1 val.

Kriminalai, Paskelbta prieš 1 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...